Klausimas, kada pasivysime Europą, yra vertas milijono. Jei ne eurų, tai bent litų. Kol dar nebuvome Europos Sąjungos nariai, Vakarai mums davė tam 20 metų. „Verslo klasė“ domėjosi, kaip itin sparčiai augančios šalys dabar atrodo Vakarų akademikams ir investuotojams.
Mūsų Europos dalis finansų pasaulyje vadinama kylančiomis ar atsirandančiomis rinkomis. Mažai kas tikėjo, kad jos atsiras. Kaip ir mažai racionaliai mąstančių analitikų galėjo įsivaizduoti komunizmo žlugimą, veik besmurtę revoliuciją ar buvusių sovietinių respublikų prisijungimą prie Europos Sąjungos (ES). Gal todėl prognozės apie Rytų ir Vidurio Europos ekonominį vystymąsi buvo nelabai optimistiškos. Naujųjų rinkų ekonomistai geriausiu atveju prognozavo 2 procentų BVP metinį augimą, o investuotojai po 1998 m. Rusijos krizės drebėjo kiekvienąkart keičiantis Vyriausybei. Dabar akademikai juokauja, kad lengviau pasakyti, kokia šalis nėra „kylanti rinka“, nei išvardinti joms visoms būdingus bruožus. Investuotojai „kylančiomis“ vadina ir Kiniją, ir Rusiją, ir Lenkiją. Tai kaip atrodome mes tokioje margoje aplinkoje? Ar pasikeitė lėto vijimosi prognozės, ar negąsdina vis dar Vakaruosna bėganti darbo jėga, mūsų infliacija ir kaistančios kaimynių ekonomikos?
AKADEMINĖ NUOMONĖ: Daktarė Sima Motamen-Samadian, Vestministerio universiteto ekonomikos dėstytoja ir „Kylančių rinkų ir finansų studijų centro“ direktorė, knygos „Vidurio ir Rytų Europos ekonominis perėjimas“ redaktorė.
- Kaip keitėsi Rytų ir Vidurio Europos šalių vertinimas akademiniuose sluoksniuose rizikos, investicijų patrauklumo požiūriu?
- Akivaizdu, kad šios šalys labai skiriasi ir savo augimu, ir rizikos laipsniu, ir pasirengimu prisijungti prie ES. Remiantis ekonomikos teorija, šalies augimą veikia du dalykai: darbo jėga ir kapitalo investicijos. Įdomu, kad tose šalyse darbo jėga migruoja ir traukiasi iš rinkos, tuo tarpu kapitalas plaukia į tas šalis. Migruoja ir kvalifikuota, ir nekvalifikuota darbo jėga. O ateinantis kapitalas kuria naujų darbo vietų. Jei ta judrioji darbo jėga grįžtų, jie iš tiesų galėtų labai efektyviai padėti šalims integruotis į ES. Žinoma, tai daugiau ilgalaikė, ateities, o ne šiandienos galimybė. Šis procesas gali užtrukti 10–20 metų.
Socialinės tokios mobilios darbo jėgos pasekmės gali būti vertinamos keliais požiūriais. Dabartinė darbo rinka Vakarų Europoje pradeda justi spaudimą mažinti atlyginimus, nes naujieji darbininkai dažnai sutinka dirbti už menkesnį atlygį. Nors statistiškai algos ir nesumažėjo – tai daugiau pasireiškia darbuotojų negalėjimu pasididinti dabar mokamų algų. Tai matyti maždaug pastaruosius trejus metus, ne ilgiau. Kita vertus, kapitalas, kuris buvo anksčiau investuojamas Vakarų Europoje, dabar patenka į naująsias nares. Todėl, kad ten pigesnė darbo jėga ir yra rinkos plėtros potencialas. Galima importuoti, galima perkelti gamybą ir pan. Matyti tam tikri sektoriai, dominantys investuotojus. Tarkim, pirmauja paslaugų sektorius: statoma daug naujų viešbučių, restoranų. Pramonė vejasi, bet ne taip greitai.
- Ar tai, kad darbo jėga keliauja į Vakarus, veikia investuotojų sprendimus? Ar jie nebijo, kad vieną dieną nebus kam dirbti?
- Nelabai. Paprastai, kai darbo jėga tokia mobili, ilgalaikis poveikis yra tas, kad darbo jėgos kainos daugmaž susilygina. Taigi, ilgainiui nebelieka tiek daug paskatų masiškai migruoti į Vakarus. Bus kaip senojoje Europoje, kur visada darbo jėga judėjo, bet ne masiškai. Be to, tikėtina, kad tie, kurie migruoja ieškodami darbo, yra verslesni. Taigi, tikėtina, kad jie grįš ir pradės verslus savo šalyje. Tačiau tai irgi užtruks.
- Rytų ir Vidurio Europa anksčiau nebuvo vakarietiškos ekonomikos dalis, kaip kad, pvz., tapusi nare ir sparčiai ėmusi augti Airija. Ar tikėtina, kad gyvenimo lygiai vis dėlto taps tokie patys?
- Žinoma, bet mes kalbame apie 15–20 metų. Be abejonės, pasivysite, ir daug greičiau nei tuo atveju, jei būtumėt neprisijungę. Iš pradžių kilimas bus daug greitesnis, o paskui pamažu lėtės. Dabartinis 6–10 procentų augimas yra daug spartesnis už Vakarų Europos. Bet tai dėl to, kad augama nuo daug žemesnių pajamų. Greitai visur turėtų atsirasti infliacijos kontrolės problema: ir dėl investuotojų kapitalo, ir dėl čia uždirbtų ir tėvynėn siunčiamų pinigų.
- Vakarai prieš į ES įstojant Rytų ir Vidurio Europai prognozavo daugiausia 3–5 procentų metinį augimą. Kodėl prognozės buvo netikslios?
- Šios prognozės rėmėsi ir prielaida, kad šalys turėtų stengtis išlaikyti tokį augimą, kad infliacija būtų kontroliuojama ir būtų galima prisijungti prie euro zonos. Be to, ekonomikos sugebėjo pritraukti daug daugiau kapitalo nei buvo tikėtasi. Pirmiausia bijota rizikos dėl netikrumo, dėl politinės padėties, dėl ekonomikų galimybės pasiūlyti tinkamą infrastruktūrą, dėl ekonomikų atvirumo ir skaidrumo. Paaiškėjo, kad rinkos atviresnės ir jose yra daug daugiau galimybių nei buvo manyta. Dar vienas dalykas, kad verslai šalių vidaus rinkose pasirodė labai aktyvūs. Niekas čia nesitikėjo, kad Rytų ir Vidurio Europa yra tokia versli.
Ekonominį vystymąsi lemia gausybė veiksnių, ir sunku viską numatyti. Paskutiniais metais augimas buvo spartus visame pasaulyje: ir pinigai buvo pigūs, ir pasitikėjimas rinkomis kilo dėl artėjimo prie Europos Sąjungos teisės ir verslo sąlygų. Daug padarėte patys, bet palankiai klostėsi ir aplinkybės.
- Ar dabar tikėtina, kad ES gyvenimo lygį pasivysime greičiau nei prognozuota?
Viskas bus tik geriau, bet nemanau, kad Vakarų Europą pasivysite anksčiau nei per 15–20 metų, net jei augimas yra kur kas didesnis nei prognozuotas iškart. Kylate dėl bendros palankios padėties, bet augimas lėtės kartu su pasauliniu, didėjančiomis naftos kainomis, brangstančiais pinigais, infliacija. Niekas nesikeičia greitai. Štai aš Jungtinėje Karalystėje gyvenu daugiau nei 20 metų, ir kas pasikeitė? Na, gal dabar turim elektroninį paštą ir kompiuterius. Nemanau, kad Rytų ir Vidurio Europa gali vystytis ir keistis labai greitai.
POLITINĖS RIZIKOS ANALITIKĖS NUOMONĖ: Agnia Baranauskaitė, vienos didžiausių pasaulyje politinę riziką vertinančių bendrovių „Eurasiagroup“ analitikė.
- Nesame ekonomistai, kurie prognozuotų, kiek kasmet augs BVP ar kokia bus infliacija. Mūsų sritis – politinė rizika. Gegužę, kai pasirodė straipsnių apie galimą Latvijos lato devalvaciją ir ekonomikos perkaitimą, investuotojai labai susirūpino. Taigi, aš pati keliavau po Baltijos šalis. Susitikau su Centrinių bankų atstovais, didžiausių politinių partijų vadovais, patarėjais, verslo lyderiais bei bankų analitikais ir bandžiau išsiaiškinti, kiek pagrįstos tos baimės, ko planuojama imtis. Didžiausia perkaitimo rizika buvo Latvijoje ir Estijoje, bet investuotojai į Baltijos šalis žiūri kaip į vieną regioną. Dėl rinkos dydžio, žinoma. Londono Sityje ir pasaulinėse finansų rinkose vyrauja nuomonė, kad šių šalių valiutas galėtų priversti devalvuoti vienas investicinis fondas, jei tik norėtų. Nors nedaug kas žino, kad tokių bandymų po Rusijos krizės būta ir kad šalys sugebėjo ilgiau nei 10 m. išlaikyti stabilų valiutos kursą. Kai atėjau dirbti į „Eurasiagroup“, kompanijoje niekas išvis nesidomėjo Baltijos šalimis. Aš domėjausi, nes buvo ir investavimo galimybių, ir galėjau rasti kitiems sunkiau prieinamos informacijos, ir pačiai asmeniškai buvo įdomu. Pamažu didėjo ir klientų susidomėjimas.
- Kokios buvo išvados po kelionės į Baltijos šalis?
- Pozityvios, bet ne optimistinės. Augimo ir vystymosi perspektyvų matyti, bet yra ir trukdžių. Panašu, kad Baltijos šalių politikai renkasi ekonominį augimą vietoj euro, vyriausybės dviprasmiškai vertina ekonomikos perkaitimo riziką ir nesiima griežtų fiskalinių ar kitų būdų infliacijai kontroliuoti. Net Latvijos „perkaitimo paketo“ griežtumas abejotinas: nors, pavyzdžiui, įvesti mokesčiai perkant trečią nekilnojamojo turto objektą, taip pat imant trečią nekilnojamojo turto paskolą ar kreditą verslui. Tačiau tos taisyklės lengvai apeinamos ir nepanašu, kad pakanka politinės valios sukurti griežtesnes. Energijos trūkumas – taip pat aiški rizika. Tikėtina, kad tarp 2009 ir 2015 metų, kol bus atidaryta nauja atominė elektrinė, Lietuvoje trūks energijos, todėl šalis bus dar labiau priklausoma nuo Rusijos. Be to, iš dabartinių naujienų panašu, kad projekto pabaiga gali nusikelti iki 2020 metų ir dar toliau.
Nemanau, kad kas nors iš mūsų investuotojų atsisakė investicijų į Baltijos šalis dėl naujienų apie Latvijos ūkio perkaitimą. Vis dėlto investicijos į regioną yra vidutinės trukmės arba ilgalaikės, daug investuota per Skandinavijos bankus. Tačiau susirūpinimas ir domėjimas padėtimi buvo ir išlieka.
- Žiūrint investuotojų akimis, vytis Europą, užuot bandžius suvaldyti infliaciją, yra gera ar bloga naujiena?
Konvergencija, arba, kitaip tariant, spartus augimas, siekiant pasivyti 15 ES šalių gyvenimo standartus ir valdoma infliacija gerai ir Baltijos šalims, ir investuotojams. Tačiau jei politikai renkasi konvergenciją, užuot stabilizavę infliaciją, investuotojai pradeda rūpintis. O didelė infliacija, net jeigu augimas spartus, jei jo varomoji jėga yra paklausa ir skolinimasis, o ne didėjantis produktyvumas, investuotojams kelia abejonių dėl galimo perkaitimo. „Apdegę“ dėl Rusijos krizės 1998 metais ir Azijoje 1997 metais, kai kurie investuotojai pradeda jaudintis matydami tokius pat požymius. Net jei sąlygos Baltijos šalyse ir visiškai kitokios.
- Kodėl investuotojai vis dar jaudinasi dėl euro? Juk jau daugelį metų išlaikėme fiksuotą keitimo kursą?
Euro įvedimas investuotojams ir rinkoms ne svarbiausias dalykas, kol ekonomikoje viskas klostosi puikiai. Tačiau, tik pasklidus kalboms apie Latvijos perkaitimą ir galimą lato devalvavimą, pasidarė akivaizdu, kad euras svarbus kaip valiutos stabilumo garantas: prasidėjo spekuliacijos latais. Nors Latvijos centrinis bankas sugebėjo kontroliuoti padėtį, investuotojai labai nervinosi. Girdėti ir pasvarstymų, kiek kainuos ir kiek naudinga išlaikyti fiksuotą valiutos keitimo kursą, kaip reikalauja euro priėmimo taisyklės, jei nenumatyta įvedimo datos. Sunkiais ekonomikai laikais tai daug sudėtingiau nei gerais.
- Kaip narystė NATO ir ES pakeitė investuotojų nuomonę apie Baltijos šalis?
Narystė NATO ir ES iš esmės pakeitė kriterijus, pagal kuriuos vertinama politinė rizika Baltijos šalyse. Dabar investuotojai tam tikrą ekonominį ir politinį stabilumą, teisines ir biurokratines garantijas laiko savaime suprantamais dalykais. Vis dėlto tam tikros rizikos liko, parodė gegužės įvykiai Taline. Tačiau narystė sumažina šią riziką ir neleidžia jai peržengti pavojingų ribų. Tačiau jie seka mokesčių politiką, valiutos kryptis ir kelias ekonomikos sritis, tokias kaip nekilnojamasis turtas arba energetikos sektorius.
- Baltijos šalys dažnai apibūdinamos kaip įtampos su Rusija šaltiniai ar net kurstytojos. Ar tikrai realiomis laikomos naujųjų ES narių galimybės supriešinti Rusiją su Vakarais? Ar yra tokia nuomonė, kad jos trukdo verslui ir investicijoms?
- Nemanau, kad tai labai realu, nors naujosios ES narės turi reputaciją kaip priešiškesnės Rusijai nei senosios. Tačiau tokia reputacija ne visada pagrįsta. Tarkim, Vengrijos ir Lenkijos ryšiai su Rusija labai skiriasi, ir tik laikas parodys, kuri pozicija naudingesnė. Be to, naujosios ES šalys turi daug patirties palaikyti politinius ir komercinius ryšius su Rusija, ir tai teigiamas dalykas. Ypač Baltijos šalims.
- Dėl ko jaudinasi ir ką stebi investuotojai į Baltijos šalis?
- Apskritai investicinė aplinka Baltijos šalyse laikoma palankia dėl stabilios politinės padėties, palankios biurokratinės aplinkos, spartaus augimo, artumo ES rinkai, gana kvalifikuotos ir pigios darbo jėgos. Visa tai teigiami bruožai, net jeigu dabar jau nelabai tikėtina, kad euras bus įvestas per ateinančius porą metų. Tačiau investuotojai jaudinasi dėl trijų dalykų: ekonomikos perkaitimo, įtampos darbo rinkoje ir energetikos sektoriaus pokyčių. Perkaitimas laikomas realia šių dienų galimybe, tad investuotojai stebi infliaciją, einamosios sąskaitos deficitą, skolinimąsi ir nekilnojamojo turto rinkos skaičius. Emigracija arba darbo jėgos stygius yra daugiau netolimos ateities rūpestis. Dabar naujosios ES narės teikia pigios ir lengvai pasiekiamos darbo jėgos ES šalims, tačiau kylant kainoms ir didėjant darbo jėgos trūkumui jos nebeatrodys tokios patrauklios investuotojams. Idealiu atveju Baltijos šalys turėtų siekti tapti konkurencingos labai kvalifikuotos darbo jėgos ir žinių reikalaujančiuose ekonomikos sektoriuose. Energetika kelia nerimą investuotojams visame pasaulyje. Baltijos šalyse klausimas bus aktualus dėl tikėtino energijos trūkumo uždarius Ignalinos elektrinę 2009 metais. Energijos trūkumas ir kylančios pasaulinės energetikos kainos gali paveikti ir ekonomiką, ir infliaciją. Bet čia matoma ir galimybių: nauja atominė elektrinė, tinklų sujungimas su Europa. Į Lietuvą vis dažniau žiūrima kaip į naują regioninį elektros uostą.
Jurgitos Meškauskaitės nuotrauka
