“Lietuvos aido” galerija turi visą puokštę pačios geriausios rūšies tradicinės tapybos riterių: Valentiną Antanavičių, Eugenijų Antaną Cukermaną, Liną Leoną Katiną, Vygantą Paukštę... Be abejo, šiai puokštei priklauso ir Andrius Giedrimas. Jo trečioji personalinė tapybos paroda, eksponuojama šioje galerijoje, vadinasi paprastai - “Tapyba”.
Paprastai - prisitaikant prie eksponuojamų darbų. Tačiau (nors ir be galo banaliai skamba), Giedrimo paveikslų paprastumas jokiu būdu nelygintinas su prastumu ar primityvumu.
Andriaus Giedrimo paveiksluose daug ko nėra. Visų pirma juose nėra erdvės. Paveikslo plokštuma nuo krašto iki krašto užpildoma spalvinėmis dėmėmis, kurios kartais įgauna atpažįstamus pavidalus, kartais - ne. Svarbu, kad viskas uždengta, nekuriant trijų matavimų iliuzijos. Nėra dangaus ir žemės, nors žolė yra beveik visada. Tačiau toks būdas kurti vidinį paveikslo pasaulį dailininko nenuveda į “dekoratyvizmo” liūną. Plokštumos užpildomos, paklūstant intuityviai logikai, bet nepaverčiant jų margomis staltiesėmis. Dėmės jose gyvena atskirą gyvenimą, susiliedamos į vieningą visumą, kuriai suvokti žiūrovas taip pat turi pajungti savo intuiciją bei sugebėjimus atpažinti. Tada imi įžiūrėti lapus. Žolę. Medžių šakas. Namelį. Bet visų pirma matai tapybą.
Dar Giedrimo darbuose nėra šviesotamsos. Nėra ryškių spalvinių kontrastų. Kūrinių spalvinė gama svyruoja nuo rožinės (tai bene pačios ryškiausios dėmės) iki begalinių vyšninės žalios, žalsvos, pilkšvos, murzinai pilkos, murzinai melsvos, rudos ar rusvos variantų. Vieną murzinai žalsvą dėmę glaudžiant prie kitos - murzinai pilkšvos, išgaunamas keistas spalvų sąskambis, už kurį bet kokį kitą tapytoją reikėtų nuteisti mažiausiai metus studijuoti spalvotyrą. Tik ne Giedrimą. Todėl, kad jis žino, ką daro. Negrynos jo spalvos, vienodas paveikslų tonalumas sukuria savitą lyrišką monotoniją, keistai traukiantį “negražumą”, kuris ir yra vienas iš šio autoriaus skiriamųjų bruožų.
Paveiksluose nėra ir gesto. Nėra aiškiai regimų valiūkiškos rankos potėpių, ekspresijos, sutelktos teptuko gale ir per paveikslą persiduodančios žiūrovui, ar kruopščių lasiruočių. Minėtos murzinos spalvos dengiamos ramiai vedžiojant per drobę teptuku, “spalvinant”. Murzinant. Tai tikriausiai leistina tik Giedrimui. Todėl, kad tai kažkokiu nepaaiškinamu būdu pripildo darbus ramybės ir lengvumo. Pagarbos tapomam motyvui.
Dar Andriaus Giedrimo kūriniuose nerasi racionalaus užmanymo ir naratyvo. Gamta, kurią dažniausiai vaizduoja tapytojas, jo kuriamoje versijoje reikalauja intuityvaus suvokimo. Žvilgsnio, kuris priklauso ne kritiniam protui, o jautriems intuicijos čiuptuvams. Todėl ir pasakojimas, kurį pateikia paveikslai - nerišlus, trūkinėjantis, pilnas spragų ir nutylėjimų, kuriuos užsipildyti reikia pačiam.
Kas galų gale yra Giedrimo tapyboje? Visų pirma tapyba. Tapyba, kuri reikalauja atidaus žvilgsnio ir išlavintos pajautos. Vidinis giedrumas, kuriamas tiek spalvinės gamos, tiek pasirinktų motyvų. Ramybė, kylanti iš menininko pasaulėjautos, ir giluminė šviesa, kuri sklinda pro dažais padengtą paviršių.
Iliustracijos - “Lietuvos aido” galerija www.lagalerija.lt
