Po spalvingos ir triukšmingos kampanijos, kurios pagrindiniu veikėju tapo santechnikas iš Lenkijos, neva atimsiantis darbą iš vietos gyventojų, gegužę prancūzai referendume pasisakė prieš Europos Konstituciją. Po kelių dienų „ne“ Konstitucijai tarė ir beveik du trečdaliai Nyderlandų piliečių.
Taip buvo sukelta viena rimčiausių pastarųjų metų politinių krizių Europoje, privertusi Jungtinės Karalystės, Čekijos, Lenkijos, Portugalijos, Airijos ir Danijos vyriausybes neapibrėžtam laikotarpiui atidėti panašius referendumus savo šalyse.
Kodėl ES valstybių senbuvių piliečiai neigiamai nusiteikę ES Konstitucijos atžvilgiu? Ar tai susiję su Konstitucijoje numatytomis Europos Sąjungos struktūros ir veiklos naujovėmis? Gal Lietuvai reiktų susirūpinti, kad ir naujosiose ES valstybėse narėse skeptiškai vertinančių Europos Konstituciją gretos nuolat auga?
Be abejonių, kiekvienoje iš ES šalių Konstitucijai priešinamasi dėl skirtingų priežasčių, nes skiriasi šalių politinės tradicijos ir požiūris į gaunamą naudą iš integracijos į ES. Tačiau galima įžiūrėti ir keletą bendrų priežasčių.
Pirma, pasipriešinimas labai mažai susijęs su pagrindiniu objektu – Europos Konstitucija! Žmonės yra linkę pasikliauti atsitiktinėmis žiniomis arba kurti savo mitus apie tai, kas yra išdėstyta dažniausiai tik teisininkams įkandamoje 480 puslapių Konstitucijoje.
Antra, žmonės yra linkę vertinti Europoje ir pasaulyje vykstančius procesus per vidaus politikos „akinius“. Tai yra jie pirmiausia žiūri, kaip Vyriausybei sekasi įgyvendinti rinkimuose duotus pažadus. Todėl politologai neklysta manydami, kad referendumuose retai balsuojama už jame iškeltą klausimą – veikiau rinkėjai vadovaujasi savo simpatijomis Vyriausybei ir vertina jos sugebėjimus spręsti ekonomines krašto problemas.
Prancūzija ir Nyderlandai nėra išimtys kalbant apie priežastis, paskatinusias tarti „ne“ Konstitucijai. Daugeliui žmonių Konstitucija tapo didžiausia blogybe – augančios imigracijos ir nedarbo, valstybės suvereniteto nykimo ir beširdės globalizacijos, kuri sunaikins „patogias“ socialines garantijas, įsikūnijimu.
Vis dėlto būtų naivu manyti, kad dar viena tarpvalstybinė sutartis – o būtent tokia ir yra Europos Konstitucija – gali tapti nauja grėsme Europos piliečiams. Juk ji neturi įtakos imigrantų srautams, ji nenustato taisyklių, kada ir kaip verslui bus naudinga perkelti gamybą į Kiniją ir taip padidinti nedarbą Europoje. Visa tai reguliuoja laisvoji rinka.
Derėtų racionaliau žvelgti į Konstituciją - viso labo kaip į naują įrankį vyriausybių rankose sprendžiant daugelį visus europiečius jaudinančių problemų - nedarbo, lėto ekonomikos augimo ir imigracijos. Ir šis įrankis nėra jau toks naujas.
Apie 90 procentų Konstitucijos nuostatų yra perimtos iš jau seniai veikiančių ES steigiamųjų sutarčių, o likęs dešimtadalis turi nedaug bendro su daug kam nepriimtinos federacinės Europos kūrimu, ES plėtra į Turkiją ar nekontroliuojama imigracija. Taigi Konstitucijos kritikai gerokai persūdė tvirtindami, kad šis dokumentas – tai jungtinių Europos valstijų kūrimo pradžia.
Jeigu Konstitucija nėra naujos epochos pradžia, tai kokias svarbiausias naujoves ši sutartis siūlo ES piliečiams?
Europos Konstitucija – tai dar vienas bandymas spręsti ES problemas, tokias kaip demokratijos stoka ar neefektyvi Briuselio biurokratija. Bet pirmiausia ši sutartis yra skirta parengti Europos Sąjungą naujam jos gyvenimo etapui po plėtros.
Šių tikslų Konstitucijoje siekiama įvairiais būdais: aiškiau atskiriant sritis, kurios priklausys valstybių narių arba Europos Sąjungos kompetencijai, supaprastinant teisės kūrimo procesą. Taip pat valstybės atsisakys veto teisės daugelyje sričių, taip palengvindamos sprendimų priėmimą Briuselyje.
Tiesa, Konstitucija nėra tobula, kadangi ji yra politinio kompromiso tarp 25 ES valstybių narių rezultatas. Tačiau net didžiausi Konstitucijos priešininkai sutinka, kad šiandien nėra kitos realios alternatyvos Konstitucijoje pateiktai Europos vizijai. Tekstui, kuriam pritarė visų ES valstybių vadovai ir kurio taisyti jau nebeįmanoma, galime tik arba pritarti, arba jį atmesti.
Kiekvienas turi teisę sutikti arba nesutikti su dokumentu, kuris siūlo atviros, konkurencingos ir aktyvios Europos viziją. Aišku tik viena – šiuo metu ES ypač reikia gerai parengto raidos plano, kaip veikti globalios konkurencijos sąlygomis. Šiandien kyla vis daugiau abejonių, ar ratifikavimo „džiunglėse“ įstrigusi Konstitucija taps tokiu Europos planu.
Vis dėlto nereikia pamiršti, jog nepaisant nesėkmių Konstituciją jau ratifikavo beveik du trečdaliai ES valstybių narių, kur gyvena daugiau nei pusė visų ES gyventojų. Todėl Lietuva, kurios Seimas pirmasis Europoje ratifikavo šią Konstituciją, turi būti suinteresuota sėkmingu Konstitucijos įsigaliojimu ir ją gaubiančių baimių išsklaidymu.
Jurgis Vilčinskas yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas.
2005-10-03
