„Konkurse nėra teigiamų emocijų, nes jo formatas ir sąlygos „pornografizuoja“ muziką kaip tokią. Įdomus iki tam tikro lygmens, bet kokybės ir žmones vienijančios muzikos čia ieškoti nereikėtų“, – atvirai kalba dainininkas. Konkurso virtuvę iš vidaus pažinęs ir 2010-aisiais metais su grupe „Inculto“ dalyvavęs J. Didžiulis tik tv3.lt kalba apie komisijos narius, nuoskaudas ir standartinę Donato dainą.
- Ar tikite Donato Montvydo daina?
- Nemanau, kad daina taps laimėtoja, nes ji atitinka vakarietiškus standartus, tačiau nėra unikali. Norint išsiskirti ir laimėti „Euroviziją“, reikia kažko laužančio standartus.
Manau, kad paskutiniai pasirodymai, kuriuos mes matėme iš Skandinavijos, išsiskiria kokybe. Nors buvo pakankamai saugiai įstatyti į rėmus, tačiau išsiskyrė įdomia choreografija ar projekcijomis. Visgi, mano nuomone, ryškių išsišokimų daryti neleidžia nuo 2010-ųjų metų, kai atsirado komisijos balsavimas. Dingo įdomūs pasirodymai, kurie pataikauja formatui. Tai amžina diskusija: ar komisija padeda? Taip mes atsitrenkiame į skaidrumo klausimą, kuris keltas ir anksčiau.
- Tai ką galėtume nuvežti, kad pataikytume į pirmąsias vietas, pelnytume žinomumą?
- Reikia pabrėžti kelis dalykus. Visų pirma, nėra svarbu užimti pirmą, antrą vietas, tačiau reikia pristatyti įsimintiną pasirodymą. Reikia kažko „wow“, kad visi sakytų: „Ir vėl lietuviai pavarė“. Su standartine pop daina tu jausies savas tarp kitų. Visgi, vienaip ar kitaip, Donatui ir jo komandai linkiu didžiausios sėkmės, tačiau pats balsuočiau už išskirtinumą. Mes aukojame turinį vardan pozicijos ir tai yra didžiausia nuodėmė.
Iki šiol nėra vieningos nuomonės, ko reikia „Eurovizijai“. Tik, manau, reikėtų skaidrios komisijos, kuri tik taptų nešališkais liaudies atstovais, o balsavimo galią atiduotų tik žmonėms.
- Laimę „Eurovizijoje“ bandėte dukart. Bet kodėl išvis nusprendė dalyvauti?
- Abu kartus turėjome įdomias dainas su linksmomis žinutėmis. Kai dalyvavome 2007-aisiais su daina „Welcome to Lithuania“, skelbėme, kad didžiausia Lietuvos vertybė yra žmonės, ypač moterys , tačiau į patį konkursą nepatekome. Su daina „Eastern European funk“ norėjome paskelbti, kad labai džiaugiamės būdami Europos Sąjungoje, tačiau nenorime, kad mus laikytų trečios rūšies Sąjungos piliečiais. Daina parodė, kad mes labai vertiname narystę ES, bet, deja, kitų esame laikomi trečiarūšiais. Dėl tam tikrų politinių pareiškimų mums norėta uždrausti dalyvauti „Eurovizijoje“.
Visgi konkursas – galimybė atlikėjams save parodyti. Tik muzika ten nėra pirmoje vietoje, tad „Eurovizija“ tampa tuštybės muge.
- Ar tikėjote savo „Eastern European funk“, su kuria 2010-aisiais atstovavote Lietuvą?
- Visiškai tikėjau ir tikiu, nes daina yra įdomi ir unikali. Ir šortai visiems labai patiko, kas buvo irgi savotiškas pareiškimas. Tikrai tikėjau, kad galėtume žengti toliau, bet dėl tam tikrų aplinkybių neišėjo. Tai nesukelia nuoskaudų, tačiau šiek tiek gaila.
- Ar kažką darytumėte kitaip?
- Žinoma. Tie žmonės, kurie laimi „Euroviziją“, būna ne tik nusiteikę, bet ir turi daug kompetencijos. Jei ne patys, tai komanda. Manau, kad Donato variantas, nors man ir neišskirtinis, tačiau geras, nes yra puikiai viską išmananti kompanija. Tai irgi labai svarbu norint užimti gerą poziciją. Patirtis gali labai padėti, o ir mūsų atžvilgiu tai būtų buvę geriau. Tos šalys, kurios labai rimtai į tai žiūri, tam atitinkamai ir ruošiasi. Kaip, pavyzdžiui, Azerbaidžianas, kur investuojami milijonai, o viskas prasideda nuo dainos, kiekvienos eilutės.
- Visgi buvę dalyviai labai nenori kalbėti apie dalyvavimą konkurse, prašo jų nesieti su „Eurovizija“. Kodėl?
- Mes, kaip tauta, turime labai neigiamą bruožą. Mes linkę tikėti savais tik tuomet, kai jie pirmauja. Mes mylime Rūtą Meilutytę, o futbolo komandos nekenčiame, nes jiems nesiseka. Mėgstame krepšinį, bet tik dėl to, kad jie daro stebuklus. Žmonės juos labai palaiko, tačiau nesupranta, kiek atlikėjai įdeda pastangų. Būtent todėl dažnas tiesiog nežino, kaip susidurti su tautos pykčiu, bambėjimu. Kiekvienas daro gerai pagal savo sąlygas, labai stengiasi.
Antra, tai reikalauja labai daug darbo ir streso, tačiau ten muzika ne vienija žmones, o primena festivalį. Ten nėra teigiamų emocijų, o muzika yra „pornografizuojama“.
- Ko palinkėtumėte kitiems metams?
- Aš noriu palinkėti, kad nepriklausomi atlikėjai neprarastų vilties, nes vis dažniau galima išgirsti, kad niekas nenori dalyvauti konkurse. Svarbiausia, skaidrios ir lygios konkurencijos sąlygos, nedaryti reitingų žaidimo atlikėjų sąskaita. Tai turi būti nuoširdus dainos rinkimas, akivaizdžiai žinant, kas ką vertina, kaip reiškia savo nuomonę.
