.jpg)
Kad ir kaip būtų juokinga, atrodo, besivaidijančius politikus kartu šiuo metu laiko tik „Mažeikių nafta“. Ta pati įmonė, kuri jau daugiau kaip dešimtmetį yra nuolatinio politinio ginčo centras bei kaltininkė.
Valdančiosios koalicijos partneriai užsimena, kad trauktis iš valdžios negali nepabandę vis dėlto sureguliuoti „Mažeikių naftos“ klausimo.
Kur gi ne – kiekviena iš tuo metu keturių, dabar jau trijų, partijų pusiau viešai arba visai slapčia pagrindiniu investuotoju į svarbiausią Lietuvos objektą bandė prakišti sau simpatiškiausią kompaniją.
Gijos driekėsi nuo Rusijos net iki Kazachijos, apjungdamos netgi neaiškios kilmės ir spalvos koncernus, kurie, kaip aiškėja po saugumo akcijų, nusišypsojus sėkmei galėjo papildyti ir vienos iš didžiųjų partijų kišenes.
Tik premjeras visą laiką blaškėsi: čia deklaravo simpatijas senam bičiuliui „LUKoil“, čia persimesdavo į kazachų pusę, o šią savaitę saviškiams uždarame posėdyje nurodė rengtis mūšiui – artimiausiu metu „Mažeikių naftą“ bus bandoma nacionalizuoti, tai yra perimti valstybės žinion.
Matyt, ir premjeras pagaliau suprato, kad su rusais galima flirtuoti, bet atstumus išlaikyti reikia, antraip didžioji kaimynė peržengs visas ribas.
Tik gaila, kad šią pamoką Algirdas Brazauskas ir jo į Maskvą palaimintas ūkio ministras Kęstutis Daukšys išmoko ne iš svetimų klaidų, bet eilinį kartą – iš savų.
Ūkio ministro pasirodymas Maskvoje leido rusams paskelbti Lietuvai eilinį ultimatumą.
Tiesa, ne oficialų, nes toks žingsnis būtų pernelyg tiesmukas net rusams, bet išsakytą ministrui į akis. Pats ministras, žinoma, to ultimatumu nevadina. Pasak jo, tai tebuvęs „savotiškas“ pokalbis.
Savotiškas, ne savotiškas, bet jei ministras nebūtų nurūkęs į Maskvą prieš pat Arbitražinio teismo verdiktą, nebūtų išgirdęs ir į akis išsakyto reikalavimo parduoti mūsų įmonę jiems – būtent rusams.
Nebūtų reikėję ir premjerui sukti galvos, kaip „Mažeikių naftą“ pirma atimti, o paskui vėl mintyti, kam ją naudingiau iškišti, kaip jau ne kartą tekintą nuotaką.
Ekspertai ir analitikai dėl premjero sumanymo, beje, kartojamo jau ne pirmą kartą, muša pavojaus varpais.
Esą kas pasitikės Lietuva, kuri nesugeba rasti kitų problemos sprendimo būdų, kaip tik pasiglemžti jau parduotą įmonę.
Ar bus tikri kiti galimi investuotojai, kad juos ištikus bėdai ir jų pirkinys tokiu pat būdu netaps atimtas?
Žinoma, šiuo metu, kai visas politinis gyvenimas virsta per galvą, kai nebeaišku, kas ir kaip mus valdo, nacionalizuota „Mažeikių nafta“ ne vienai jėgai gali tapti auksinius kiaušinius dedančia višta.
Kas valdys valstybės žinion perimtą pelningą įmonę? Anksčiau kalbėta, kad šią funkciją atliks Darbo partijos veikiama Ūkio ministerija.
Kai pinigai milžiniški, o šeimininkas – visa valstybė, nieko stebėtina, jei tūkstantukas kitas ir nubyra į šoną. Šias pamokas visi išmoko sovietų laikais. Kai kurie jų nepamiršo iki šiol.
Kitas dalykas, ar byrantys, yrantys ir rėmėjų netenkantys darbiečiai panorės į rankas krintančiu grobiu pasidalyti su kitais, šiuo atveju – premjero valdomais socdemais.
Ar ne tai suprasdami dalis paklusnių premjero valdinių puolė ginčytis, išgirdę apie gresiantį įmonės nacionalizavimą?
Kad ir kaip ten būtų, „Mažeikių naftos“ nusavinimas gali tapti paskutiniu premjero šokiu šioje politinėje arenoje.
Ir tai lems ne opozicijos grasinimai palaukti, kuo baigsis naftos įmonės pardavimo istorija, ir jau po to kibti premjerui į atlapus. Tokių kibimų buvo jau ne vienas, ir nė vienas „stabilumo garanto“ iš vėžių labai neišmušė.
Kur kas labiau kerta supratimas, kad dvejus metus lipdyta piramidė (valdžios ar finansinė, spręskite patys) dabar griūna vis didesniu pagreičiu. Dar blogiau, šios griūties apogėjus netrukus gali susidubliuoti su savivaldos rinkimų agitacijos startu.
Ką socdemai pasiūlys savo rinkėjams? Neįvestą eurą, kurio lietuviai esą ir nenorėjo?
Keliais litais padidintas algas ir socialines išmokas, kurios leidžia dar šiek tiek egzistuoti ant skurdo ribos, bet jokiu būdu ne pasijusti oriais piliečiais? Nesutvarkytą mokesčių sistemą, niekaip nesuvaldomą politinį chaosą?
Kažin, valdžioje ir toliau išlikti planuojančius socdemus gali paguosti apklausų duomenys, pagal kuriuos tik jie ir konservatoriai turi stabilius rinkėjus.
Nes milžiniška 40 procentų masė dar neapsisprendė, už ką atiduotų savo balsus. Ir labai abejotina, kad jie tektų valdžios partijai.
Savaitraštis "Panorama" (www.politika.lt)
