Vos spėjau centrinėje spaudoje paskelbti straipsnį pavadinimu „Niaurųjį Rusijos rugpjūtį išgyvenant“, kai vos ne sekančią dieną Rusija įvykdė dar vieną agresijos aktą prieš kaimyninę valstybę Gruziją, tuo lyg patvirtindama mano pastebėjimą, jog rugpjūtį nelaimę nešančiu mėnesiu Rusija pavertė pati, savo rankomis. Belieka tik apgailestauti, kad „Rusijos dėka“, užuot vien palaimingai mėgavęsis olimpinėmis žaidynėmis, pasaulis priverstas dar ir stebėti karo vaizdus, skaičiuoti aukas ir šluostyti ašaras našlaičiams...
Galima tik didžiuotis lietuviais, kuriems užtenka ir laiko, ir širdies su jiems būdingu temperamentu reaguoti ir į olimpiados įvykius, ir į Gruzijos-Rusijos karo eigą. Belieka tik palinkėti, kad emocijos neužgožtų išminties, nes ne vienas jų, vertindamas įvykius Kaukaze, vadovaujasi pernelyg supaprastinta schema: didžiulė, agresyvi Rusija užpuolė mažutėlę Gruziją; Rusija yra absoliutus blogis, nes ji skriaudė ir mus, ir kitas savo mažąsias kaimynes, o gruzinai – šauni, didvyriška tauta, išdrįsusi jiems pasipriešinti, tad visi pirmyn, ir kas kuo gali padėkim su Galijotu susiremti išdrįsusį Dovydą...
Bet ar visada kiekvienas mažiukas, įsivėlęs į peštynes su milžinu, būna teisus? Juk paprastai išmintingi tėvai, išleisdami savo atžalas į gatvę, pasistengia įkalti į galvą paprastas tiesas: neužkabinėk be reikalo kitų, nesierzink ir nesipravardžiuok; nepradėk peštynių, jei matai, kad kitas stipresnis; o jei tave ims skriausti koks dičkis, nešokinėk prieš jį kaip gaidžiukas, bet suburk savo draugų komandą ir kartu imkite „auklėti“ skriaudiką...
Beje, tiems, kurie bevelija konfliktus spręsti jėga, o ne išmintimi, griebtis kardo, o ne žodžio (prisimenate, kaip Šv. Rašte: pradžioje buvo žodis...?), jau senų senovėje buvo rekomenduojama: be reikalo kardo nepakelk, be garbės nenuleisk! Tad kad ir kaip mums būtų nesimpatiška agresyvi, imperinė Rusija, kad ir kokie mieli gruzinai su garsiuoju jų vaišingumu, gardžiu vynu ir puikiomis dainomis, tenka pripažinti: kardą gruzinai pakelt pakėlė, bet nuleido be tos garbės, kurios tikėjosi...
Šiandien jau ir Lietuvos žiniasklaidoje vis dažniau randame atviros kritikos Gruzijos prezidento politikos atžvilgiu, kuris, palaiminęs Pietų Osetijos sostinės Cchinvalio puolimą, matyt, nesitikėjo tokio agresyvaus Rusijos atsako. Rusijos ataka užklupo Gruziją menkai pasirengusią, nepajėgią pasipriešinti didesnei Rusijos kariuomenės smogiamajai galiai. O juk išmintingas prezidentas turėjo numatyti visas galimas savo įsakų pasekmes, juo labiau kad ne taip seniai Rusija viešai visam pasauliui buvo paskelbusi naująją doktriną – ginti savo piliečius visur ir visomis įmanomomis priemonėmis...
Mes, mažosios Rusijos kaimynės ir buvusios jos imperijos belaisvės, žinančios, kokiais būdais Rusija prisėjo savo piliečių visose buvusiose posovietinėse respublikose, privalėjome ir privalome šaukti visu balsu, žadindamos didžiųjų vakarų valstybių budrumą ir susirūpinimą tokiais Rusijos ketinimais, privalome piktintis už mūsų nugarų Vokietijos, Prancūzijos ar Italijos rezgamais draugiškais susitarimais su Rusija, keliančiais grėsmę mūsų saugumui, net jei tai ir būtų balsas tyruose! Bet ar Lietuvoje, pavyzdžiui, daug atsirastų politikų, kurie apsimestų nepatikėję Rusijos agresyviais planais ir rizikuotų savo tautos saugumu, bandydami įsitikinti, blefuoja Rusija ar grasina rimtai? Norėtųsi manyti, kad nedaug, ir tai greičiau gerai, nei blogai...
Ką gi, Gruzijos prezidento dėka pasaulis gavo progos įsitikinti, kad kiekvieną savo žodį, kiekvieną grasinimą Rusija pasirengusi patvirtinti veiksmais. Bet ar tai pradžiugins, paguos subombarduotos Gruzijos žmones? Ir – ar pakaks šitos pamokos Vakarams, kad jie nustotų tikėję Rusija kaip civilizuotu partneriu, kuriam neva irgi nesvetimos demokratinės vertybės ir žmogaus teisės?
Paprasti žmonės, ne valstybių vadovai, tiek vakaruose, tiek rytuose pasirodo besą išmintingesni už savo lyderius. Ir JAV, ir Europos (ir Lietuvos) apžvalgininkai tvirtina, jog Rusijos ir Gruzijos karas dėl Pietų Osetijos atspindi istorinį lūžį, kuris turėtų padėti Vakarams iš naujo įvertinti ant naftos kainų bangos iškilusią Rusiją, kuri nuo „dujų čiaupo“ diplomatijos ir „taikdarių“ misijos imitavimo perėjo prie atviros baudžiamosios operacijos, visiškai ignoruodama galimą tarptautinį pasmerkimą.
„Turėtų padėti“, bet ar padės? Ar užteks tarptautinei bendruomenei bei jos lyderiams noro ir valios įtikinti Rusiją, kad ji atsisakytų savo „taikdariškos“ misijos Šiaurės Kaukaze ir paliktų konflikto sureguliavimo reikalus tarptautinėms institucijoms?
Gruzija tikisi, kad Prancūzijos užsienio reikalų ministro Bernard‘o Kouchnerio užuominos apie tarptautinių taikos palaikymo pajėgų dislokavimą Abchazijoje ir Pietų Osetijoje greitu laiku metu įgaus realų pavidalą. Ji nori (dėl ko ir visa ta košė užvirė) kuo greičiau išspręsti Pietų Osetijos statuso klausimą, kuris yra didžiausia kliūtis, norint įstoti į ES ar NATO.
Praėjusį antradienį NATO vadovas Jaapas de Hoopas Schefferis suskubo pareikšti, jog Gruzijos konfliktas Pietų Osetijoje su Rusija nepakenks Tbilisio planams tapti NATO nare. Gerai būtų, jei, kaip sakoma, iš jo lūpų į Dievo ausį...
Šiandien Gruzija jau pritarė taikos planui, apie kurį bendru pareiškimu antradienį pranešė Rusijos ir Prancūzijos prezidentai. Tačiau Prancūzijos prezidentas Nikolas Sarkozy pabrėžė, jog tuo planu tesiekiama nutraukti atakas, o konfliktą įžiebusių problemų susitarimas nesprendžiąs. Maža to, dar tebeviešėdamas Kremliuje, Prancūzijos prezidentas praleido gerą progą patylėti ir leptelėjo, jog „Rusijos sprendimas ginti šalies piliečius Pietų Osetijoje yra suprantamas“ (kam? – J. L.). Jis, sprendžiant iš visko, nė nesiteikė pasidomėti, kada ir kokiu pagrindu didesnei Pietų Osetijos (kuri, kaip ir Abchazija, formaliai dar tebėra Gruzijos sudėty) gyventojų daliai buvo suteikta Rusijos pilietybė, nes būtent būtinybė ginti savo piliečius buvo svariausias Rusijos argumentas, pateisinantis jos kariuomenės įsiveržimą į Gruziją. Ir ciniškiausia, jog visa tai buvo daroma, prisidengiant „taikdarių“ misija, atvirai tyčiojantis iš Tbilisio pastangų (tiesa, kaip pažymi daugelis apžvalgininkų, kartais temdomų karštakošiško gruziniško nacionalizmo) rasti taikų konflikto sprendimo būdą. Tačiau Prancūzijos prezidentas į tai nepanoro gilintis, ir tai, deja, duoda pagrindo būgštauti, jog ir dabar Rusijai pavyks primesti Vakarams savo žaidimo taisykles.
Nors ir vulgarokai, bet, mano nuomone, tiksliai Vakarų ir Rusijos santykių esmę nusakė vienas interneto skaitytojas: „kol ivanai šlapinasi nafta, visada atsiras norinčiųjų (pvz., kai kurie romėnų palikuonys...) atsiklaupti prieš kranelį...“.
Rusijos vadovai, sprendžiant iš jų pastarojo meto veiksmų, taip pat neabejoja, jog Europa, priklausoma nuo Rusijos energijos šaltinių, nesiryš rimtai paremti Gruzijos. O kadangi Jungtinėms Valstijoms irgi reikia Rusijos paramos ginče su Iranu, Maskvos politikų apskaičiavimu, Vašingtonas daugiau tik žodžiais rems Tbilisį.
Jau ir dabar minėtame šešių punktų paliaubų plane numatyta, kad Gruzijos pajėgos grįžta į savo nuolatines buvimo vietas, o Rusijos „taikdarių“ pajėgoms palikta – iki imantis tarptautinių mechanizmų – misija taikyti „papildomas saugumo priemones“. Maža to, Rusijos generalinio štabo viršininko teigimu, rusų pajėgos Gruzijos teritorijoje kol kas liks ten, kur sustojo.
Tad kas gali paneigti, jog Rusija neatsisako savo planų ir jau jėga bando atkurti buvusią imperiją, kurios žlugimą Vladimiras Putinas pavadino didžiausia „geopolitine XX amžiaus tragedija“, o Vakarai – kol kas? – neranda priemonių rimtai pasipriešinti jos užmačioms?
Bet jei ir taip, tai dar nereiškia, kad Lietuva ar Lenkija turėtų palikti nelaimėj buvusią likimo sesę. Tik ir padedant jai, pirmiausia reikėtų vadovautis gerai patikrintais faktais, patirtimi ir išmintimi, o ne vien emocijomis ir juoda-balta, rusofobas-rusofilas trafaretais.
