Paskutinį dešimtmetį vien ir tegirdime: globalizacija, plačiajuostis internetas, informacinės visuomenės plėtra, žinių visuomenė, el. paslaugos, skaitmeninė atskirtis.
Visiems aišku, kad pasaulyje vyksta rimti pasikeitimai. Milžiniškos kompanijos persitvarko (arba bankrutuoja), per dešimtmetį suklesti visiškai naujos industrijos šakos, ant kiekvieno stalo atsirado asmeninis kompiuteris, o kišenėje – mobilusis telefonas.
Viskas tampa virtualu: valstybės paslaugos, bankiniai atsiskaitymai, mokesčių deklaravimas ir mokėjimas, pokalbiai tinkle, elektroninės žinutės, meilės pasimatymai...
Ekspertai gąsdina, kad šalys, kurios nepersitvarkys ir atitinkamai neparuoš savo piliečių, konkurencinės kovos sūkuriuose bus išmestos į globalios ekonomikos pakraščius.
Pasaulio šalių lyderių (Švedija, Suomija, Kanada) pavyzdžiai rodo, kiek daug galima sutaupyti išmintingai įdiegus naujas technologijas. Pavyzdžiui, pertvarkius Švedijos valdžios pirkimus ir perkėlus juos į elektroninę erdvę, švedams pavyksta kasmet sutaupyti daugiau nei 10 proc. lėšų. Lietuva (viešieji pirkimai sudaro daugiau nei 4 milijardus litų per metus) galėtų sutaupyti apie 500 milijonų litų. Įsivaizduokime papildomus pusę milijardo litų valstybės biudžete pensijoms. Ne tokie skaidrūs (palyginti su švedais) Italijos vyriausybės atstovai giriasi, kad jiems pavyko sutaupyti 20-40 procentų.
Taigi pertvarkymai tik vienoje srityje jau davė akivaizdžių rezultatų. Skaitai ir galvoji, o ką mes, lietuviai, darome šioje srityje? Kaip koordinuojame informacinės visuomenės plėtrą (IVP) Lietuvoje?
Kai paklausi verslininkų, kaip Lietuvoje kuriama žinių visuomenė, jie visada atsako taip: „Nors Vyriausybė ir Seimas stengiasi kuo daugiau mums trukdyti, mums informacijos visuomenę kurti sekasi visai neblogai“.
Pažiūrėkime, kaip vyksta IVP Lietuvoje ir ką daro valdžia.
Kai visuomenėje subręsta rimta problema, veiksmas vyksta tokia tvarka:
1. Pasirodo pirmieji neatitikimai tarp naujų galimybių ir senos tvarkos. Nekantrieji pradeda klausinėti. Tada valdžia skiria ekspertus. Jie turi išnagrinėti padėtį ir patarti, ką daryti. Pas mus tas jau vyko 1992-2000 metais.
2. Kai problemos ignoruoti nebegalima, rengiamos strategijos, programos, veiksmų planai... Čia Lietuvoje tvarka – strategijų, prioritetų, programų pilni stalčiai. Pagal lozungus ir nusiteikimą informacinę visuomenę mes jau beveik sukūrėme.
3. Tada skiriamos lėšos ir pradedami vykdyti planai. Štai čia prasideda sunkumai...
Valstybės mastu kažkas turi diriguoti naujam chorui. Reikia parūpinti reikalingus išteklius. Periodiškai tikrinti, kaip sekasi. Tai kas šiandien Lietuvoje tvarko IVP valstybės lygiu? Kas rūpinasi inovacijomis ir pertvarkomis?
Atsakymas: visi ir niekas. Turime kelis stambius tvarkytojus:
1. Vidaus reikalų ministerija (VRM). VRM nuostatuose skaitome:
6.6.1. pagal kompetenciją formuoja Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės plėtros, informacinių technologijų taikymo valstybės valdyme strategiją ir dalyvauja ją įgyvendinant;
6.6.4. vykdo elektroninės valdžios projektų valdymą ir viešųjų paslaugų teikimo naudojant skaitmenines technologijas priežiūrą;
Taigi jau turime, kas tvarko informacinių technologijų ir el. paslaugų reikalus. Tiesa, be minėtų dalykų, VRM dar tvarko viešosios tvarkos, policijos, sienos apsaugos, migracijos, regionų plėtros ir daugelį kitų svarbių sričių.
2. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠM) tvarko švietimo ir mokslo reikalus.
5.4. [...] organizuoti intelektinės kūrybos mokslo ir studijų srityje valstybinį skatinimą ir reguliavimą.
Švietimo ir mokslo reikalai. Šiuo pasikeitimų laikotarpiu jie yra nepaprastai sudėtingi. O kur inovacijos? Jų nėra.
3. Susisiekimo ministerija (SM). Pagal SM nuostatus ministerija:
1. vykdo ryšių sričių valdymo funkcijas, formuoja ir įgyvendina šiose srityse valstybės politiką.
6.1. koordinuoja valstybės investicijų programų [...] telekomunikacijų srityse rengimą ir įgyvendinimą;
6.19. formuoja ir įgyvendina valstybės strategiją ir politiką telekomunikacijų srityje.
Taigi SM iš esmės atsakinga už viską ryšių srityje. Ir dar šiek tiek informacinių technologijų.
4. Ūkio ministerija. Pagal nuostatus jiems priskirta daugybė pareigų:
5.5-5.12. įgyvendinti pramonės plėtros, energetikos [...] strategiją;
dalyvauti formuojant investicijų, [...] verslo skatinimo, [...] kurortų, [...] turizmo politiką.
Inovacijų ir ITT beveik nesimato.
5. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Vyriausybės pagal nuostatus turi daugybę pareigų:
8.1. kartu su ministerijomis, kitomis valstybės institucijomis ir įstaigomis dalyvauja formuojant ITT bei kitų šiuolaikinių technologijų plėtros strategiją, rengiant ilgalaikes plėtros programas, koordinuoja jų įgyvendinimą;
Kaip matome, inovacijų ir pertvarkų nėra, o ITT srityje net kelios ministerijos kuria strategijas ir politikas, o vienas komitetas jas koordinuoja. Pažiūrėkime, kaip praktiškai vyksta tas koordinavimas.
Pavyzdys. Tarkime, kitais metais būtinai reikia suderinti du pagrindinius Lietuvos registrus, nes tai leis teikti gyventojams naujas el. paslaugas.
IVPK supranta, kad tai nepaprastai svarbu, todėl projektui prašoma lėšų finansų ministerijoje. Tada VRM ir SM atstovai sako: „Ne, taip negalima. IVPK neturi koordinuoti visko ir dar pati vykdyti projektus. Pinigus skirsime kitai ministerijai“.
Tada komiteto direktorius nueina pas VRM ministrą ir sako „Gerbiamasis ministre, pasiūlytas labai svarbus projektas. Prašome įtraukti jį į savo kitų metų IVP planą“. Tačiau VRM jau turi savo labai svarbius projektus kitose: policijos, sienų apsaugos, dokumentų paruošimo, migracijos, – sferose. Todėl atsakymas aiškus – neturime galimybių. Jei IVPK labai užsispiria, projektas įtraukiamas. Tačiau vidinėje VRM prioritetų eilėje jis atsiduria 24 ar 31-oje vietoje. Dalijant lėšas pinigų jam nebus skirta. Valstybei labai svarbus projektas nėra tiek svarbus VRM, todėl nebus vykdomas.
Ar galima pykti? VRM pirmiausia atsako už daugelį kitų svarbesnių sričių. Informacinė visuomenė suspės... Juk niekas neis į gatves ir neprotestuos dėl kažkokios neaiškios informacinės visuomenės.
Pasiūlius panašų projektą SM, atsakymas toks: „Hmm... Gal ir neblogai būtų. Bet kelininkai gali nesuprasti...“
Taip jau ne kartą atsitiko su daugeliu svarbių dalykų ir vyksta toliau.
Skaitytojas gali paprieštarauti: „Atsirado struktūriniai fondai ir IVPK koordinuoja priemonės 3.3 (informacinės visuomenės plėtra) projektus, vadinasi, valdo ir šiek tiek finansų“.
Atsakymas: taip, bet pagal naują planą 2007-2013 m. IVPK ten jau neliks. Ir vėl IV plėtros reikalus tvarkys visi: VRM, SM, ŠM, ŪM, SAM. Visi, vadinasi, niekas.
Dabar pasaulyje manoma, kad inovacijų ir IVP klausimai kiekvienai šaliai yra gyvybinės reikšmės dalykas. Lietuvoje šiam dalykui nėra atsakingos organizacijos, turinčios reikalingus įgaliojimus. Tik koordinuojantis komitetas, turintis teisę prašyti ir jokių instrumentų vykdyti, todėl vaikšto ir prašinėja, gal kas susimylės.
Pertvarkoms ir inovacijai vietos neliko. Prisiminkime, Reformų ministerija pirmoji buvo reformuota į nieką...
Kaip informacinę visuomenę kuria kiti? Yra keli pagrindiniai variantai:
Premjeras – entuziastas! Jis supranta, kad tai šalies išgyvenimo reikalas. Kai prezidentu ar premjeru (Lietuvos atveju galingiausias yra premjeras) tampa inovacijų, pertvarkos ir naujų technologijų entuziastas, suprantantis, kad norint išvengti šalies atsilikimo, vienintelis būdas: inovacijos – tai pats geriausias variantas. Taip atsitiko Malaizijoje, Singapūre. Taip buvo Kanadoje. Tada nereikia jokių naujų žinybų ar ministerijų. Premjeras savo „svoriu“ ir energija priverčia visus dalyvauti inovacijų skatinimo procesuose, skirti tam didžiausią dėmesį ir reikiamas lėšas.
Panašu, kad šitas kelias Lietuvai negresia. Nedavė Dievas mums inovacijų entuziasto, vis stambioji pramonė, statyba ar nešvarūs politikos laukai…
Nėra premjero – tebūnie vicepremjeras! Kadangi inovacinių dalykų diegimas šalyje yra nepaprastai sudėtingas ir sunkus procesas, tam darbui skiriamas „sunkiasvoris“ (paprastai antrasis valstybės žmogus – vicepremjeras ar viceprezidentas) ir jam suteikiami specialūs įgaliojimai. Jei jo pagrindinė paskirtis užsiimti valstybės modernizavimu – rezultatas paprastai sėkmingas. Taip atsitiko JAV (Alas Gore’as) ir dar keliose šalyse.
Lietuvoje apie šią galimybę kalbama jau daug metų. Tačiau kol kas tai tik šnekos. Kai šį variantą bando įsiūlyti opozicija, tas būdas pasidaro nebemielas ir kritikuojamas. Valdantysis nesidalija valdžia, o opozicijai neįdomu, jei priešininkai modernūs.
Problema ilgalaikė ir labai svarbi. Todėl valstybei reikalinga tam tikslui skirta speciali institucija su adekvačiais įgaliojimais. Tai daugumos šalių kelias. Taip padarė Danija (Mokslo ir mokslinių tyrimų ministerija), Italija (Inovacijų ministerija), Ispanija, Slovėnija (Informacinės visuomenės ministerija), Čekija, Rusija ir daugelis kitų – netgi Lenkija, Rumunija. Rezultatai skirtingi – nuo rožinių sėkmingų iki visiškai beviltiškų variantų. Tai priklauso nuo šalies kultūros, parlamento ir vyriausybės ilgalaikių pastangų. Tačiau net Rumunijoje jau 2002 m. buvo pasiekta, kad dalis viešųjų pirkimų būtų atliekama elektroninėje erdvėje. Greičiau ir VALSTYBEI naudingiau. Be to, gerokai skaidriau. O mes?
Laikinai dirbusiam premjerui Eugenijui Gentvilui (pakeitusiam Rolandą Paksą 2001 metų liepą) tik paskutinėmis dienomis pavyko pasiekti, kad būtų įkurtas Informacinės visuomenė plėtros komitetas. Tačiau pasikeitus Vyriausybei, jau po mėnesio vienas naujas ambicingas ministras strateginiame posėdyje pasakė: „Aš neleisiu, kad kažkoks komitetas man nurodinėtų, ką aš turiu veikti savo kompetencijos ribose...“ Ir neleido.IVPK dar gali pabandyti siūlyti ką nors daryti Vyriausybei (per SM ar VRM ministrus), bet neturi jokių instrumentų priversti nenorinčius ar paskatinti norinčius ką nors daryti.
Ministerijos įkūrimui ir kitose šalyse paprastai labai priešinamasi. Tas suprantama:
– atsiranda naujas, didelius įgaliojimus turintis pareigūnas, kuris inovacijų ir informacinių technologijų klausimais visiems nurodinės, ką reikia daryti. Be to, jis disponuos pačia „jautriausia“ informacija. Didelis kontrolės ir skaidrumo pavojus. Niekas nenori prarasti savo mažų paslapčių ir galimybių.
– Vyriausybėje atsiranda dar vienas (paprastai labai ambicingas ir aštriadantis) ministras.
– kitos ministerijos netenka dalies savo įtakos ir nepriklausomybės.
– kitos ministerijos turės sumažinti finansavimą savoms programoms, o kai kurios verslo grupės neteks dalies pajamų, kurios pereis kitoms verslo grupėms, susijusiomis su informacinėmis technologijomis ir telekomunikacijomis.
Sutelkiame jėgas vienoje ministerijoje. Kai kurios šalys nuėjo tuo keliu. Lietuvoje apie tokį variantą šnekama jau dešimtmetį. Panaikinus Ryšių ir informatikos ministeriją įvairūs variantai buvo ne kartą svarstomi:
ŠM – gal ir norėtų, gal ir galėtų. Bet ne tiek, kad kovotų dėl to.
ŪM – tikrai galėtų. Bet purtosi – kam reikalingas papildomas vargas?
SM – labai norėtų, bet neturi jokių tradicijų.
VRM – labai nori, daug kartų bandė. Ką tik pasiūlysi, tą paims. Atsirado regionų plėtra – priglaudė, reikės – plės ir informacinę visuomenę. Tik kad jau dabar VRM yra valstybė valstybėje.
Sprendimo taip ir nėra.
Yra problema – sprendžiame ją. Tai aukštos valdymo kultūros šalių kelias. Jis pasiekiamas tik pasaulio elitinėms valstybėms. Švedija, Suomija, Australija, Kanada yra tokie pavyzdžiai.
Kai privačiame pokalbyje paklausiau vienos garsios Švedijos valstybinės institucijos vadovo, ar galima būtų naudoti Lietuvoje jų organizacinę patirtį, gavau atsakymą: „Kiek tavo įstaigai metų? Treji! O dabar paklausk, kiek metų mano įstaigai? Greitai bus 420 metų, kai mano įstaiga koordinuoja Švedijos Karalystės viešuosius pirkimus. Jūs, lietuviai – šaunuoliai. Per penkiolika metų padarėte neįtikėtiną pažangą. Bet nenorėkite viską padaryti labai greitai. Turėk kantrybės: kultūra – dešimtmečius puoselėjamas dalykas...“
Žingsnis pirmyn, du atgal – tai paplitęs naujų išsivadavusių šalių kelias. Jo nepavyko išvengti broliams latviams, net entuziastingo premjero istoriko dėka garsėję modernieji estai pastebimai pritilo – jų koordinuojanti įstaiga irgi atsidūrė Ekonomikos ministerijos (prijungus Susisiekimo ministeriją) užkaboriuose.
Tuo keliu „garbingai“ dundame ir mes. Dar 1992 m. entuziastų pastangomis pavyko įkurti Ryšių ir informatikos ministeriją bei paskelbti ambicingą planą: „Lietuva 2000“. Tačiau 1996 m. privatizuojant „Lietuvos telekomą“ (gal teisingiau būtų: parduodant jį Švedijos valstybinei bendrovei TELIA) ministerija tapo kliuviniu pardavimui ir buvo panaikinta garbingu kovos su biurokratizmu pretekstu. Neliko kontoros, išnyko ir problema... Neilgam 2000-2001 m. pavyko padaryti žingsnelį į priekį – atsirado IVPK. Porą metų judėjome. Paskui vėl gana sėkmingai pavyko IVPK neutralizuoti.
Tai ką turime daryti mes, lietuviai? Koks variantas mums labiausiai tinka? Matyt, geriausi du: vicepremjeras arba ministerija. Argumentai už ir prieš:
Vicepremjeras. Sudėtingas ir ilgas kelias.
Argumentai už:
– nereikia kurti naujo administracinio padalinio.
– jei vicepremjeru taps reikalus suprantantis žmogus, inovacijų entuziastas, jo įtaka bus daug didesnė nei ministro.
– automatiškai persiskirstys galios – premjeras nebebus vienintelis valdžios simbolis kaip dabar. Būtų daugiau pragmatiškų derybų, mažiau vienvaldžių sprendimų.
Argumentai prieš:
– labai ilgas ir sudėtingas kelias. Vyriausybė, Seimas, prezidentas, pagrindinės institucijos ir partijos turi vieningai sutarti.
– valdžioje esantys nenori, atsiradus vicepremjerui, dalytis valdžia. Opozicija taip pat. Juk po poros metų jie tikisi būti Olimpe.
– neduok, Dieve, jei vicepremjeru taptų inovacijų beraštis. Tai būtų katastrofa, nes turėdamas tokias galias jis galėtų „užspausti“ inovacijas kur kas greičiau nei nieko neveikiantis ministras.
Ministerija. Labai sudėtinga.
Argumentai už:
– naują ministeriją galima nesunkiai sukurti sujungus atitinkamus padalinius: IVPK, VRM Informacinės politikos departamentą ir SM analogišką padalinį. Taigi papildomų pinigų ir žmonių praktiškai nereikia.
– Vyriausybėje atsirastų žmogus, kurio pagrindinė pareiga – pertvarkų, inovacinių ir informacinės visuomenės kūrimo procesų skatinimas Lietuvoje. Jis turėtų balsą Vyriausybės posėdžiuose ir galėtų skatinti inovacijas.
– atsirastų institucija, į kurią galima rodyti pirštu – jie atsakingi. Kodėl nedaro? Atsirastų įstaiga, į kurią būtų galima kreiptis su problemomis (pasakykite, kas dabar atsakingas už prastėjančius lietuvių kalbos reikalus mūsų visuomenėje ir ITT naudojimą kalbos tikslams. Lietuvių kalbos komisija? O kur jų instrumentai? Turime Lietuvių kalbos 2000-2006 metų programą. Finansavimas absoliučiai minimalus (neatlaiko jokios kritikos). Kur nauja programa? Manote, Lietuvių kalbos komisija nedirba? Nieko panašaus – LKK ir IVPK pasiūlymai guli Vyriausybės stalčiuose jau nuo 2003 metų. Kas užsiims lietuvių kalbos gramatika kompiuteryje, kai įdomiau dar kartą parduoti naftą?).
– atsirastų inovacinių procesų skatinimo vieta su finansiniais ištekliais. Mat ministerijai jau nebegalima pasakyti – jums neduosime nieko. Jūs tik koordinuokite....
Argumentai prieš:
– jei ministras bus butaforinis, neveiklus, rezultatą matysime tokį, kaip ir dabar.
– atsiranda nauja biurokratinė įstaiga pinigams dalyti ir nieko daugiau. Tai bus pagrindinis opozicijos, „skriaudžiamų“ žinybų ir nelaimingų verslo grupių, kurių pajamos sumažėja, šūkis. Choras galingas. Jau dabar jis girdimas. Išmintingi prezidento patarėjai jau pamokė jį, kaip kovoti su naujos biurokratijos baubu (kaip ir tada, kai reikėjo naikinti Ryšių ir informatikos ministeriją).
– jei kartu nebus papildomų priemonių (apie jas toliau) – beveik niekas nepasikeis. Tai ar verta pradėti?
Kokie kiti žingsniai?
Ministerijos ar vicepremjero atsiradimas patys savaime problemos neišspręs. Todėl susitarkime dėl protingo skaičiaus (du, trys ar keturi) Lietuvos prioritetų ir skirkime jiems reikiamą finansavimą.
– noriu priminti, kad puikioje ilgalaikėje Lietuvos ūkio plėtros strategijoje yra per šimtą prioritetų. Korėjiečiai po karo savo ateitį „pastatė ant trijų banginių“. Trijų per mažai? Gerai, tebūnie penki stambūs tikslai. Bet ne šimtas dvidešimt penki.
– jei jau skelbiame prioritetus, ruošiame programas, būkime malonūs – juos adekvačiai finansuokime. Ir nesitikėkime, kad neturėsime problemų su proteguojančiais kitus dalykus. Net ir smarkiai didėjant valstybės biudžetui, kieno nors norus teks apkarpyti, nes visada atsiras svarbesnių, neatidėliotinų dalykų.
Tokie sprendimai yra labai sunkūs politikams, nes visi pertvarkų entuziastai iš valdžios išmetami po metų dvejų, o ditirambus jiems pradedame giedoti ne anksčiau kaip po penkerių metų. Kas gi nori būti šventuoju po mirties?
Kokios būtų išvados?
Joks žmogus ar kita gyva būtybė nekeičia savo gyvenimo būdo tol, kol gyvenimas neužspiečia į kampą.
Ar mes jau įsprausti į kampą? Masinė pusės milijono darbingų ir energingų žmonių migracija į kitus kraštus; grėsmė, kad greitai nebus kam uždirbti pensijų atidirbusiems; pagrindinės investicijos į asfaltą iki ežero, o ne į mūsų tautiečių protus; palyginti mažytis aukštų technologijų produktų eksportas į kitas šalis...
Esu nekantrus Lietuvos pilietis, todėl svarstau: gal jau metas pradėti ir ką nors daryti ateičiai?
