Perskaitęs p. Vytauto Rubavičiaus pamąstymus "Kodėl Algirdas Brazauskas taip nuoširdžiai šypsosi?" (http://www.omni.lt/?rask$9359_84776$z_110379), sužinojau, kad ministrui pirmininkui šypsotis nevalia. Na, o jeigu šypsosi koks nors ministras, tai jau apskritai pasaulio pabaiga. Dar blogiau, kad Algirdo Brazausko šypsena primena Vytauto Landsbergio šypsenėlę jo klestėjimo laikais ir slepia kažkokį žinojimą.
Ir šypsosi premjeras, V. Rubavičiaus manymu, todėl kad valdžioje tebėra ta pati nomenklatūra.
Pasirodo, ta šypsena kenkia ir teisinės valstybės kūrimui. Vienu žodžiu, būtų Lietuvoje gyventi neblogai, jeigu politikai nustotų šypsotis. Besišypsantys politikai kai kam atrodo įtartini. Tačiau iš kur kyla tas įtarumas.
Visų pirma aptarkime šypsenų ir žmogaus teisių gynimo nesuderinamumą. Iš tiesų, ar gali šypsotis politikai, kai pas mus priimta verkšlenti dėl sunkaus gyvenimo, keikti valdžią ir pesimistiškai vertinti valstybės pasiekimus. Tokios šypsenos prieštarauja visuotiniam pesimistiniam verkšlenimų chorui. Susiraukęs ar įtūžęs politikas būtų artimesnis šiam chorui. Tačiau ir politikai - kaip žmonės - turi teisę ir nuoširdžiai juoktis, ir verkti. Nei įstatymai, nei Konstitucija to nedraudžia, kadangi teisinėje valstybėje teisės normomis emocijos nereguliuojamos. Tik tokiu aspektu galime surasti šypsenų ir žmogaus teisių ryšį. Beje, amerikiečiai šypsosi kiekviename žingsnyje. Netgi sąvoka atsirado - “amerikoniška šypsena”. Nepaisant to (o galbūt būtent dėl to), Jungtinės Amerikos Valstijos laikomos tradicine demokratine šalimi, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas žmogaus teisėms ir laisvėms.
Mano manymu, geriems darbams linksma veido išraiška ir optimistinė nuotaika netrukdo. Net atvirkščiai, padeda sparčiau judėti į priekį. O šypsotis premjerui Algirdui Brazauskui ir kitiems socialdemokratų politikams yra rimtas pagrindas. Per dvejus socialdemokratų Vyriausybės darbo metus situacija Lietuvoje pasikeitė iš esmės. Užsienio ekspertai stebisi Lietuvos ekonomikos augimu, neregėtu nacionalinio produkto didėjimu. Tai sudaro sąlygas socialdemokratams įgyvendinti plačias socialines programas, kurių rezultatus netrukus pajaus kiekvienas pilietis. Jau dabar gerokai sumažėjo nedarbas. Liberalai ir kiti opozicijos politikai iš susirūpinimo surauktais veidais stebi šias permainas. Dar nesėkmingai bando tautiečius įtikinti, kad viskas vyksta savaime, be socialdemokratų pastangų arba prieš socialdemokratų pastangas. Tačiau ši propaganda jau ganėtinai atsibodo ir žmonėms tik šypsenas sukelia.
Socialdemokratai turi dar vieną svarbią priežastį šypsotis. Būtent socialdemokratų Vyriausybė atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir į NATO. Prisiminkime konservatorių bei liberalų susirūpinimą ir užkeikimus, kad kairieji sužlugdys derybas su Europos Sąjunga. Prisiminkime ir nusiminusius opozicijos veidus paaiškėjus referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą rezultatams. Dar šeštadienį švytėjo, rengėsi apkaltinti socialdemokratus ir aiškino, kad referendumo nesėkmė reikštų nepasitikėjimą premjeru Algirdu Brazausku ir socialdemokratų Vyriausybe. Tauta pasirodė išmintingesnė, nei pranašavo dešinieji politikai. Pagal oponentų logiką, referendumas parodė, kad Vyriausybė turi platų pasitikėjimą. Tai kaip jiems dabar šypsotis. Tiesa, dar opozicija gali pasidžiaugti, kad jiems sekasi išprovokuoti žemdirbių politines akcijas. Iš tiesų socialdemokratų politiniams partneriams socialliberalams, kuriems pagal bendro darbo susitarimą teko vadovauti žemės ūkio valdymo sričiai, nelabai sekasi spręsti šias problemas. Ir Seimo kaimo reikalų komiteto, ir žemės ūkio ministerijos vadovai nepademonstravo sumanumo bei tvirtumo. Akivaizdu, kad socialdemokratams teks stipriai padėti savo politiniams partneriams, kad ir kaime reikalai pradėtų greičiau taisytis.
Kai socialdemokratų šypsenas mėginama sieti su žemėtvarkos aferomis, suprantame, kokia gali būti trumpa oponentų atmintis. Būtent dešinieji padarė lemtingas įstatymo pataisas. Būtent konservatorių lyderis Andrius Kubilius propagavo teisę bet kam perduoti teisę į išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimą. Ir socialdemokratų, ir LDDP frakcijos Seime tuomet pasisakė prieš ir balsavo prieš. O dabar šių įstatymo pataisų autoriai norėtų, kad niekas neprisimintų jų iniciatyvos. Nenori girdėti, kas sudarė prielaidas valstybės tarnautojų piktnaudžiavimui. Niekas neabejoja, kad apsivogusius valdininkus būtina nubausti. Tačiau neįvertinus tokių pataisų propaguotojų, mes vėl kovotume tik su padariniais ir nešalintume nusikaltimų priežasčių. Beje, būtent socialdemokratai pastebėjo šiuos nusižengimus. Premjeras Algirdas Brazauskas ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Aloyzas Sakalas kartu su Seimo Antikorupcine komisija ir STT inicijavo jų tyrimą.
Paskutinė pagal seką, bet ne pagal svarbą paliesta tema - antikonstituciniai įstatymai ir Konstitucijai priešingi įstatymai. Šių sąvokų, mano manymu, nereikėtų painioti. Antikonstitucinis įstatymas - t.y. teisės aktas, nukreiptas prieš Konstituciją, prieš Lietuvos nepriklausomybę, prieš demokratinę tvarką. Toks teisė aktas, jeigu jį priimtų koks nors parlamentas, būtų niekinis nuo pat priėmimo momento. Dar daugiau, pagal Konstituciją kiekvienas galėtų priešintis tokiems ketinimams. Tačiau ginčijamus įstatymus dėl jų atitikimo Konstitucijai vadinti antikonstituciniais, švelniai tariant, netikslu. Ar teisės aktas, ar jo atskiros nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, nustatyti gali tik Konstitucinis Teismas. Tačiau ir pripažinus įstatymą priešingu Konstitucijai, nereiškia, kad buvo kokia nors įstatymų leidėjo pikta valia. Dažniausiai tai Konstitucijos principų ir dvasios dalykai arba skirtingos tų pačių nuostatų interpretacijos. Suvokime, kad teisėkūra yra sudėtingesnis procesas nei supaprastintos schemos. Jeigu būtų įgyvendintas p. Vytauto Rubavičiaus siūlymas, kad visos įstatymų normos, prieštaraujančios Konstitucijai, negaliotų nuo jų priėmimo momento, visi gyventume nesvarumo būsenoje, peraugančioje į teisinį chaosą. Noriu tik pasakyti, kad ir su blogiu reikia kovoti gerai išmėgintais demokratinėse valstybėse metodais, neišradinėti lietuviškų dviračių.
Beje, praeitą savaitę vykę mūsų Valstybės jubiliejaus, karaliaus Mindaugo pagerbimo renginiai parodė, kad mes mokame šypsotis ir linksmintis. Dar niekuomet nebuvo tokios įspūdingos Pasaulio lietuvių dainų ir šokių šventės. Tomis dienomis sutikti išeiviai stebėjosi ir džiaugėsi per pastaruosius metus įvykusiomis permainomis Lietuvoje. Beje, noriu priminti, kad būtent prezidentas Algirdas Brazauskas iškėlė Mindaugo karūnavimo 750 metinių šventimo idėją. Nepaisant oponentų ankstesnių prieštaravimų ir dabartinių pajuodinimų, iškilmės visiems paliko puikų įspūdį. Todėl tenka konstatuoti, kad šypsenų Lietuvoje dar padaugėjo.
