Juodosios technologijos – viešųjų ryšių provokacijoms?

Kal­bė­da­mi apie juo­dą­sias ir bal­tą­sias vie­šų­jų ry­šių tech­no­lo­gi­jas dau­ge­lis gal­vo­ja, kad jos ne­tu­ri jo­kių ri­bų ir tai­syk­lių.

„Šiauliai plius“ kabintas verslo ir viešųjų ryšių konsultantas Igoris Va­si­liaus­kas pa­sau­ly­je ste­bi daug juo­dų­jų technologi­jų ap­raiš­kų ir sa­ko, kad vi­suo­me­nė vi­sa­da tu­ri ge­bė­ti žvelg­ti gi­liau – pa­ma­ty­ti, ką sle­pia vie­nas ar ki­tas reiški­nys ar ak­ci­ja.

Prie­mo­nės ne vi­sa­da bū­na etiš­kos

Jei jau tos tech­no­lo­gi­jos yra juo­dos, va­di­na­si, jos skir­tos kaž­ko­kiam juo­dam dar­bui. I. Va­si­liaus­kas sa­ko, kad taip tikrai nė­ra. Ži­no­ma, pri­si­mi­nę 1990-uo­sius dau­ge­lis pa­sa­ky­tų, kad jei kam nors rei­kė­da­vo apie ką nors pa­ra­šy­ti, pakak­da­vo su­mo­kė­ti pi­ni­gus žur­na­lis­tui, re­dak­ci­jai ir straips­nis at­si­ras­da­vo. Ta­čiau ga­lio­ja ne­ra­šy­ta tai­syk­lė – me­di­jos prie­mo­nės ne­ga­li bū­ti pa­pir­ki­nė­ja­mos. Kad apie vers­lą ar po­li­ti­ką bū­tų ra­šo­ma, ga­li­ma pa­siek­ti le­ga­liais ke­liais.

„Vi­si bū­dai yra įma­no­mi, jei rei­kia at­skleis­ti ne­ge­rus opo­nen­to dar­bus. Ga­li­ma kreip­tis į spe­cia­lią­sias tar­ny­bas, inspekci­jas, kad opo­nen­tą de­mas­kuo­tų, bet ga­li­ma su­kur­ti ir vie­šą­ją ak­ci­ją, kad vi­suo­me­nei bū­tų pa­ro­dy­ta, jog oponen­tas yra ne­tei­sus“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Kaip tai ga­li­ma pa­da­ry­ti? Štai nu­si­pir­ko žmo­gus bro­kuo­tą pre­kę, o par­da­vė­jai at­si­sa­kė ją su­tai­sy­ti ar pa­keis­ti ki­ta. Klien­tas ga­li kreip­tis į var­to­to­jų tei­sių gy­nė­jus ar­ba ga­li at­si­sto­ti prie­šais par­duo­tu­vę su pla­ka­tu: „Čia ko­ky­biš­kos prekės ne­ra­si“ ar „Bro­kas ma­žiau­sia kai­na“. Su to­kiu pla­ka­tu, pri­tvir­tin­tu ant au­to­mo­bi­lio, ga­li net va­ži­nė­ti po mies­tą ir taip at­kreip­ti vi­suo­me­nės ar ži­niask­lai­dos dė­me­sį.

„Va­ka­rų pa­sau­ly­je to­kių at­ve­jų yra. Su­ke­lia­mas su­si­do­mė­ji­mas, žmo­nės nu­vyks­ta į par­duo­tu­vę pa­si­žiū­rė­ti, o pre­ky­bi­nin­kams nie­ko ki­to ne­be­lie­ka, tik sės­ti su klien­tu prie de­ry­bų sta­lo ir skir­ti lė­šų tam, kad vi­suo­me­nei bū­tų pa­skleis­ta žinia, jog įmo­nė­je dir­ba­ma ge­rai, ja ga­li­ma pa­si­ti­kė­ti“, – pa­sa­ko­ja spe­cia­lis­tas.

To­kia vie­šų­jų ry­šių ak­ci­ja yra iš­ties mo­ra­li, ta­čiau bū­na ir to­kių, ku­rios tiks­lui pa­siek­ti au­ko­ja pa­tį svar­biau­sią da­ly­ką – žmo­nių sau­gu­mą ir net gy­vy­bes.

I. Va­si­liaus­kas pa­sa­ko­ja apie ža­lių­jų ju­dė­ji­mo „Green­pea­ce“ at­mai­nos – „Jū­ros ga­ny­to­jų“ – ren­gia­mas ak­ci­jas Japoni­jos pa­kran­tė­je žu­do­miems ban­gi­niams iš­sau­go­ti.

„Prie ban­gi­nių me­džio­to­jų lai­vo ak­ci­jos ren­gė­jai pri­si­švar­tuo­ja ma­žu lai­ve­liu, ta­da ke­li žmo­nės, ri­zi­kuo­da­mi gy­vy­be, į jį per­šo­ka. Ja­po­nai juos tei­sė­tai su­lai­ko, ta­čiau ak­ci­jos or­ga­ni­za­to­riai nu­fil­muo­ja suė­mi­mo ak­ci­ją ir pra­ne­ša pa­sau­liui, kad ban­gi­nių gel­bė­to­jai bu­vo paim­ti įkai­tais. Ky­la skan­da­las, tiks­las pa­siek­tas, bet aki­vaiz­du, kad vie­na pu­sė el­gia­si ne­ko­rek­tiš­kai. Tai jau juo­die­ji vie­šie­ji ry­šiai“, – sa­ko I. Va­si­liaus­kas.

Vers­lo dva­sios pa­vog­ti neį­ma­no­ma

Vie­šų­jų ry­šių tech­no­lo­gi­jos ne­re­tai nau­do­ja­mos rek­la­mai apie pra­de­da­mą vers­lą efek­tin­gai pa­skleis­ti ar­ba sąžiningiems ar ne­są­ži­nin­giems kon­ku­ren­tams įveik­ti. Vie­šų­jų ry­šių eks­per­tas pa­tei­kia rea­lų pa­vyz­dį. Ru­si­jo­je bu­vo ati­da­ry­tas pra­ban­gus res­to­ra­nas eli­to at­sto­vams, pa­si­tu­rin­tiems vers­li­nin­kams. Jis bu­vo įreng­tas pra­šmat­niai, aptarna­vi­mas ir pa­slau­gos itin smul­kiai ap­gal­vo­tos. Klien­tai į jį plūs­te plū­do, ta­čiau ga­na grei­tai kon­ku­ren­tai nukopija­vo vers­lo idė­ją ir įkū­rė ana­lo­giš­ką res­to­ra­ną pa­si­tu­rin­tiems žmo­nėms. Iš pir­mo­jo res­to­ra­no da­lis klien­tų perėjo į ant­rą­jį.

Vers­lo idė­ja bu­vo pa­vog­ta, tei­siš­kai nie­ko kon­ku­ren­tams ne­ga­li­ma pa­da­ry­ti, ta­čiau nu­baus­ti ir pa­mo­ky­ti ga­li­ma visada. Ką su­gal­vo­jo pir­mo­jo res­to­ra­no sa­vi­nin­kai? Jie už­sa­kė vie­šų­jų ry­šių ak­ci­ją.

Pa­sak I. Va­si­liaus­ko, į res­to­ra­ną atė­jo pra­ban­giai pa­si­da­bi­nę jau­nuo­liai, už­si­sa­kė pa­tie­ka­lų. Ta­da nuė­jo į tua­le­tą, kur per­si­ren­gė val­ka­to­mis. Su­sė­do prie sta­lo tarp gar­bių po­nų ir dar su­sprog­di­no pūs­ly­tes su dvo­ką sklei­džian­čiu kva­pu.

Be abe­jo, pub­li­ka su­tri­ko, ap­sau­ga ban­dė be­na­mius iš­vy­ti. Ap­sau­gos dar­buo­to­jas bu­vo iš­pro­vo­kuo­tas trenk­ti be­na­miui į vei­dą. Konflik­tas slap­čia bu­vo nu­fil­muo­tas ir po pa­sau­lį žai­biš­ku grei­čiu in­ter­ne­tu ir ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­mis paskli­do in­for­ma­ci­ja: „Čia mu­ša­mi ki­to­kių pa­žiū­rų žmo­nės.“

Tuo ak­ci­ja ne­si­bai­gė – idė­ją pa­vo­gu­sių vers­li­nin­kų res­to­ra­ne nuo­lat bu­vo pa­sklei­džia­mas be­na­mių kva­pas, tad akivaiz­du, kad klien­tų ėmė ma­žė­ti. Res­to­ra­no sa­vi­nin­kams to­kiu bū­du bu­vo pra­neš­ta ži­nia – vog­ti ne­ga­li­ma.

Pa­si­tel­kiant vie­šų­jų ry­šių tech­no­lo­gi­jas, ga­li­ma ir iš­ma­niai pa­skleis­ti ži­nią apie pra­de­da­mą vers­lą. I. Va­si­liaus­kas patei­kia pa­vyz­dį, kaip tai or­ga­ni­za­vo vie­na už­sie­nio įmo­nė. Ji įkū­rė res­to­ra­ną, ku­rio du­ris su­konst­ra­vo pa­čias pigiausias, to­kias, ku­rias ga­li­ma grei­tai pa­keis­ti. At­si­ti­ko taip, kad į res­to­ra­ną įsi­rė­žė sunk­ve­ži­mis apel­si­nų. Vai­siai pabi­ro, sunk­ve­ži­mis įstri­go. Ats­ku­bė­jo įvai­rios tar­ny­bos – po­li­ci­ja, gel­bė­to­jai. Neat­si­li­ko ir ži­nia-

sk­lai­da. Įvy­kis bu­vo nu­fil­muo­tas, pa­ro­dy­ta ati­da­ro­mo res­to­ra­no iš­ka­ba. Tai­gi vi­suo­me­nė to­kiu bū­du su­ži­no­jo apie atida­ro­mą res­to­ra­ną, o smal­suo­liai pa­trau­kė ten, kur įsi­rė­žė sunk­ve­ži­mis.

Veiks­min­gos – tęs­ti­nės ak­ci­jos

I. Va­si­liaus­kas sa­ko, kad vie­šų­jų ry­šių tech­no­lo­gi­jos nau­do­ja­mos ir Lie­tu­vo­je. Be abe­jo, kon­ku­ruo­ja du di­džiau­si ša­lies dien­raš­čiai ir dvi te­le­vi­zi­jos. Jei vie­ni sklei­džia in­for­ma­ci­ją, pa­vyz­džiui, pa­lai­kan­čią D. Ke­dį, tai ki­ti – pa­sta­rą­jį smerkian­čią. „Tai pa­tys tik­rie­ji juo­die­ji ry­šiai. Sup­ran­ta­ma vers­lo po­zi­ci­ja, bet gau­da­mi skir­tin­gą in­for­ma­ci­ją žmo­nės iš­ba­lan­suo­ja­mi – kur yra tie­sa? Ki­ta ver­tus, ge­ra tu­rė­ti nuo­mo­nės ne­tu­rin­čią vi­suo­me­nę. Ne­ga­li­ma iš žmo­nių da­ry­ti be­sme­ge­nių. Tai po­li­ti­niai ir ko­mer­ci­niai da­ly­kai, ne­lei­džian­tys vi­suo­me­nei tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nės“, – sa­ko pašnekovas.

Vie­šų­jų ry­šių kon­sul­tan­tas pri­si­me­na vie­šų­jų ry­šių ak­ci­ją, kai sko­li­nin­kui iš pa­skos vaikš­čio­jo zui­kis. Ak­ci­ja bu­vo la­bai veiks­min­ga, ta­čiau A. Va­si­liaus­kas sa­ko, kad ji bū­tų bu­vu­si veiks­min­ges­nė, jei bū­tų tę­sia­ma. Ak­ci­jos ren­gė­jai ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, ko­kio­se vie­šo­se vie­to­se lan­ko­si sko­li­nin­kas, ir or­ga­ni­zuo­ti, pa­vyz­džiui, kad į ma­dų šou ar Vie­nos ba­lių atei­tų bū­rys žvė­rių. Kol juos ap­sau­ga su­gau­dy­tų, praei­tų lai­ko, o ak­ci­jos ren­gė­jai pa­ro­dy­tų, kad „čia yra tas, ku­ris va­gia“.

„Ma­nau, kad per ar­ti­miau­sius rin­ki­mus vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tai la­biau ak­cen­tuos už­sa­ko­vams komp­lek­si­nį po­žiū­rį. Ta­da in­ves­ti­ci­jos at­si­pirks“, – sa­ko I. Va­si­liaus­kas.

Prie juo­dų­jų ry­šių ga­li­ma pri­skir­ti įvai­rias pro­vo­ka­ci­jas, pa­vyz­džiui, pro­vo­kuo­ti kler­ką paim­ti ky­šį. Ga­li­ma teig­ti, kad tai yra ne­mo­ra­lu, ta­čiau žmo­gus vi­sa­da tu­ri pa­si­rin­ki­mo tei­sę. Net pro­vo­kuo­ja­mas są­ži­nin­gas žmo­gus ky­šio ne­paims. Jei paims, va­di­na­si, yra ne­są­ži­nin­gas ir ge­rai, kad bu­vo pa­tik­rin­ta, ar jis yra mo­ra­lus.

„Jei yra bent ma­žiau­sia ga­li­my­bė opo­nen­tui pa­duo­ti ta­ve į teis­mą, ne­prik­lau­so­mai, koks bus re­zul­ta­tas, vie­šų­jų ry­šių ak­ci­jos ge­riau ne­reng­ti“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Prieš Ka­lė­das po­li­ti­kai ir vers­li­nin­kai ima reng­ti lab­da­ros ak­ci­jas, žais­ti žmo­nių jaus­mais, ra­šy­da­mi ar kal­bė­da­mi apie ser­gan­čius ar nu­skriaus­tus vai­kus. „Vien­kar­ti­nės ak­ci­jos vi­suo­me­nės po­žiū­rio ne­pa­keis. Jei no­ri pa­dė­ti, tu­ri pa­dė­ti vi­są lai­ką“, – sa­ko jis.

I. Va­si­liaus­kas sa­ko įžvel­gęs juo­dą­sias tech­no­lo­gi­jas ir ša­lies au­to­mo­bi­lių vers­le. Anot jo, ke­li pa­si­tu­rin­tys vers­li­nin­kai dėl pres­ti­žo ir gar­bės įsi­gi­jo nau­ju­tė­lai­čių  pra­ban­gių au­to­mo­bi­lių, ta­čiau vie­nas lais­va­lai­kio cent­ras įsi­gi­jo to­kių pat au­to­mo­bi­lių ir ant jų už­kli­ja­vo už­ra­šus „Tak­si“.

„Tai tik­rų tik­riau­sia juo­do­ji vie­šų­jų ry­šių ak­ci­ja. Ja pa­ro­dy­ta, kad to­kiu au­to­mo­bi­liu ga­li va­žiuo­ti bet kas. Ką  ta­da daro vers­li­nin­kai? Jie ne­be­per­ka to­kių au­to­mo­bi­lių ir, ma­no ži­nio­mis, tos mar­kės au­to­mo­bi­lių pre­ky­ba su­sto­ja. „Kietas“ vers­li­nin­kas ne­no­ri va­ži­nė­ti „Tak­si“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.

Ruoš­tis rin­ki­mams – iš anks­to

Ar Lie­tu­vo­je pa­kan­ka­mai stip­rių vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tų, ku­rie ge­ba su­reng­ti to­kias ak­ci­jas, pa­si­nau­do­da­mi juodosiomis tech­no­lo­gi­jo­mis, kad pa­dė­tų po­li­ti­kams tap­ti ži­no­mais ir lai­mė­ti rin­ki­muo­se? I. Va­si­liaus­kas sa­ko, kad po­li­ti­ko Ar­tū­ro Zuo­ko ak­ci­jos – per­va­žia­vi­mas tan­ku per au­to­mo­bi­lį ar va­ži­nė­ji­mas rie­džiais – itin efek­tin­gai su­kur­ti vie­šie­ji ry­šiai. „Tai nu­skam­bė­jo itin pla­čiai, svar­biau­sia – ak­ci­jos nė­ra vien­kar­ti­nės. A. Zuo­kas su­pran­ta, ką da­ro, jis su­pran­ta, kad ban­ga ge­na ban­gą“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

A. Va­si­liaus­ko tei­gi­mu, pra­dė­ti da­ly­vau­ti rin­ki­mi­nė­je ko­vo­je rei­kia prieš pu­sant­rų me­tų. Atė­jus rin­ki­mams ne­be lai­kas pri­sta­ty­ti sa­ve. Žmo­nės tu­ri ži­no­ti, kas tu, ką da­rai ir koks ta­vo „po­rtfe­lis“. „Tu­ri bū­ti ryš­kus, ne­svar­bu, ką pa­da­ry­si. Nu­bė­gau ma­ra­to­ną, pa­dė­jau mo­čiu­tei nu­kas­ti bul­ves, iš­kė­liau vė­lia­vą įko­pęs į kal­ną. „Port­fe­lis“ tu­ri bū­ti toks, ko­kiai gru­pei rin­kė­jų jis yra skir­tas. Po­li­ti­kas tu­ri ži­no­ti, ką da­ro da­bar ir ką pa­da­rys vė­liau“, – sa­ko jis.

Po­li­ti­kai daž­nai te­no­ri su­reng­ti smo­gia­mą­ją ak­ci­ją, o apie tęs­ti­nu­mą ne­gal­vo­ja. „Jie vi­si bė­ga į kū­di­kių na­mus, mokyk­las ir ža­da pa­tai­sy­ti ke­lius. O kur jie bu­vo anks­čiau? Rei­kia ap­gal­vo­ti vi­sus žings­nius. Kai nu­bė­ga de­šimt politikų į kū­di­kių na­mus, bend­ro­je in­for­ma­ci­jo­je toks poel­gis pa­skęs­ta“, – sa­ko jis.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ