Prabilusios Daktarams neįtikusių asmenų našlės atskleidė, kaip buvo susidorota su Rimantu Ganusausku, Sigitu Čiapu ir Robertu Borchertu.
Beveik prieš du dešimtmečius vyrų netekusios kaunietės Loreta Ganusauskienė, Jolanta Čiapienė ir Janina Borchertienė praėjusią savaitę pirmąkart pažvelgė į žudikų akis. Tačiau iš buvusių Daktarų gaujos šulų giminaičių, bičiulių, verslo partnerių iš garsiosios nusikalstamos struktūros narių, pirmąsyk šiemet Klaipėdoje sėdusių į teisiamųjų suolą, atgailos žodžių ar atsiprašymo našlės neišgirdo.
Senos žaizdos parginė į Lietuvą
L. Ganusauskienė specialiai atskrido iš Italijos, J. Borchertienė atvyko iš kitos užsienio šalies, o J. Čiapienė trumpam nutraukė verslo reikalus, kad duotų parodymus garsiajame mafijos teismo procese dėl žiauriai nužudytų vyrų.
„Henrikas Daktaras „Vilijos“ restorane, kur tuomet nuolat rinkdavosi jo kompanija, buvo girtas ir tiesiai pareiškė: „Aš tavo vyrą užmušiau, užkasiau, pasodinau gėlę, o paskui apmyžau“ (tokia skambi frazė žodis žodin užfiksuota ir Daktarų byloje; pirmąsyk oficialiai paskelbta viešojoje erdvėje, dienraštyje „Lietuvos rytas“ dar 2006 metais, – red. past.), – taip apie pokalbius su 1993 metų gruodžio 25-osios vakarą nužudyto ir iki šiol nerasto buvusio sutuoktinio R. Ganusausko-Mongolo giminaičiu ir artimiausiu bičiuliu H. Daktaru kalbėjo L. Ganusauskienė.
Liudytoja pasakojo, kad jai nuo pradžių H. Daktaras paliko blogą įspūdį. Moteris teisme prisiminė kraupų praeities įvykį: kai H. Daktaro žmona Ramutė laukėsi sūnaus, L. Ganusauskienę jis išprievartavo automobilyje, stovėjusiame pakaunės gyvenvietėje Lapėse.
Metaliniame narve sėdinčio H. Daktaro paklausta, kodėl tuomet dėl išprievartavimo ji nesiryžo kreiptis į policiją, L. Ganusauskienė piktu tonu atsikirto: „Į medikus ir policiją nesikreipiau, nes žinojau, kas tu buvai. Klausyk, Daktare, daug ką darei ne savo rankomis, tik Mongolą pats nužudei.“
H. Daktarui ramybės neduos
Daugelį metų Italijoje gyvenanti moteris su vienu garsiausių praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžios Kauno mafijos veikėjų R. Ganusausku susituokė 1992-ųjų lapkritį, tačiau iki vestuvių pora kaip meilužiai bendravo bemaž 13 metų.
„Žinojau, kad mano vyras priklauso vadinamajai Daktarų gaujai. Taip pat žinojau ir kitus gaujos narius. Juos dažniausiai matydavau įvairiuose pokyliuose. Mano vyras R. Ganusauskas dalyvaudavo „obščiakuose“ – Kauno gaujų susirinkimuose, kurie vykdavo Lampėdžiuose, prie upės esančioje didelėje aikštelėje. Pati su vyru esu du ar tris kartus buvusi tokiuose susirinkimuose, bet kas ir ką ten kalbėdavo, nežinau. Tuo metu nelipdavau iš mašinos. H. Daktaras ant vyro pyko ir reiškė pretenzijas, kad jis į tokius susitikimus atvažiuoja su žmona“, – senus laikus prisiminė L. Ganusauskienė.
Anot jos, R. Ganusauskas su Daktarų gaujos vyrais užsiimdavo verslu: tvarkė objektų privatizavimo reikalus ir tuomet daug uždirbo. Moteris neslėpė, kad tuo metu Mongolas smarkiai įniko į kvaišalus. Sutuoktiniai dėl to dažnai pykdavosi.
H. Daktarui pasiteiravus, ar ji nevartojusi narkotikų, L. Ganusauskienė piktai atrėžė: „Ne, nevartojau, o tu tada gėrei. Brangusis, aš dar tave už tokį šmeižtą paduosiu į teismą (apie tai, kad Mongolo našlė yra vartojusi narkotikų, H. Daktaras iš Lukiškių kalėjimo vienutės rašė ir viename šių eilučių autoriui skirtų laiškų – red. past.).“
Neteko vyro ir sūnaus
L. Ganusauskienė teisme kalbėjo, kad Mongolas norėjo atsiriboti nuo buvusių bendrų, puoselėjo planus atsikratyti žalingo potraukio vartoti kvaišalus ir norėjo su šeima visiems laikams emigruoti iš Lietuvos.
„Paprastai vyras su manimi apie savo reikalus nekalbėdavo. Bet kartą jis man pasakė, kad Daktarų gauja turi bendrų pinigų, o finansinius reikalus tvarko Goga (Egidijus Abarius, kuris senojoje vilijampoliečių gvardijoje buvo laikomas iždininku, – red. past.). Kartą Rimantas yra pasakęs: „Aš turiu dirbti, nuolat galvą sukti, o H. Daktaras nieko neveikdamas laukia savo dalies“, – prisiminė moteris.
Ji teigė, kad H. Daktaro aplinkos žmonės ją kaskart bandydavo įtikinti, kad neva Mongolas su kita moterimi pasitraukė iš Lietuvos į Rusiją, neva neverta dėl jo kvaršinti galvos. Tokią versiją jai yra sakiusi net H. Daktaro motina Jadvyga Daktarienė.
Po vieno didžiausią įtaką Kauno kriminaliniame pasaulyje turėjusio vyriškio netekties L. Ganusauskienė 1994 metų kovo 8 dieną neteko ir sūnaus iš pirmosios santuokos – jis nuskendo vandens telkinyje.
Negana to, sielvarto sugniuždytą moterį užgriuvo dar didesnės bėdos – buvę vyro bendrai ėmė parceliuoti Ganusauskų šeimos turtą. Daktarų smogikai perrašinėjo Mongolo artimiesiems priklausančius nekilnojamojo turto objektus, perėmė išskirtinius automobilius, brangius asmeninius daiktus.
„Kai buvo pamažu išparceliuotas visas Rimanto turtas, man vienas jų pareiškė: „Gali neieškoti galų, nes „Buick“ iš garažo jau išvairuotas, o namas perrašytas.“ Panašiu metu Goga atvyko pas mane ir įteikė 5 tūkst. JAV dolerių“, – sunkiausius gyvenimo metus teisme prisiminė L. Ganusauskienė.
Kas pasirūpino laidotuvėmis?
Verslininkė J. Čiapienė, kurios vyrą, buvusį koncerno „Agora“ prezidentą S. Čiapą, beveik prieš 16 metų sušaudė Daktarų gaujos pasamdyti žudikai iš Novopolocko (Baltarusija), nenoriai prisiminė jos gyvenimą pakeitusią dieną.
Pagal bylos medžiagą matyti, kad moteris gyvenamąją vietą deklaruoja Kaune, Sargėnuose esančiame tuo pačiu adresu registruotame nuosavame name, prie kurio vartų 1996-ųjų balandžio 5-osios rytą buvo šaltakraujiškai sušaudyti jos vyras ir vairuotojas.
Teisme kilo ginčas, kuri iš našlių pasirūpino antkapiu nužudytam S. Čiapui (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
„Tą dieną 8 val. ryto turėjome važiuoti į Vilnių nuvežti vyro dokumentus į Austrijos ambasadą. Labai skubėjome. Vieną voką pamiršau namie. Sėdau į mašiną, bet ten buvo kitas toks pats baltas vokas. Pasakiau vyrui, kad palikau jį namie, tačiau jis neleido man eiti. Paprašė vairuotojo Vinco Varno nueiti ir paimti voką. Mano durys buvo praviros. Sėdėjau už vyro, o jis – priekyje. Vairuotojas grįžo su voku, uždarinėjo vartus. Kai pažiūrėjau į jį, jis man pasirodė nustebęs. Netrukus išgirdau kažką, kas priminė lyg mašinos važiavimą. Vairuotojas akimis palydėjo mašiną. Staiga pasipylė garsas. Susiriečiau, pajaučiau smūgį į kaktą. Mano vyras turėjo šalia pistoletą, bet nespėjo jo išsitraukti. Viskas buvo gana ramu, tačiau kartu ir labai greitai. Deja, žudikų nemačiau“, – gana sklandžiai S. Čiapo ir jo vairuotojo V. Varno žmogžudystės dieną prisiminė J. Čiapienė.
Pasibaigus jos liudijimui, kai kurių kaltinamųjų advokatai J. Čiapienę užvertė klausimais, kas iš tiesų pasirūpino S. Čiapo ir vairuotojo laidotuvių išlaidomis ir kas pastatė milžinišką paminklą ant bendro abiejų vyriškių kapo Karmėlavos kapinėse šalia Kauno.
Viena pirmųjų grožio industrijos verslininkių šalyje pareiškė, kad ji iš savo kišenės apmokėjusi minėtas laidotuvių ir antkapių pastatymo išlaidas. Tiesa, pernai gruodį teisme liudijusi V. Varno našlė Alma Varnienė teigė, kad būtent ji tai padariusi iš savo lėšų.
Remiantis Daktarų grupuotės bylos medžiaga, S. Čiapo motina kaltinamiesiems pareiškė 3,155 mln. litų civilinį ieškinį, o V. Varno našlė 4,451 mln. litų ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
J. Čiapienė teisme tvirtino giliai įsitikinusi, kad jos vyro ir vairuotojo žmogžudystę užsakė H. Daktaras, o nusikaltimo schemą parengė išskirtiniais organizaciniais sugebėjimais gaujoje pasižymėjęs E. Abarius-Goga.
Kraupi žinia – iš spaudos
1997 metų sausio 25 dieną Lampėdžiuose žvėriškai nužudyto buvusio gaujos nario R. Borcherto-Karabaso našlė J. Borchertienė pasakojo, kad ją vyras kartkartėmis atsiveždavo į reguliariai vykstančius Kauno banditų „obščiakus“.
„Robertas nueidavo kalbėtis su bičiuliais. Aš su vaiku eidavau pasivaikščioti. Bet vėliau Robertas pareiškė, kad jam kažkas iš vaikinų priekaištavo, jog jis atsiveža į tokius „renginius“ mane ir dar vaiką“, – prisiminė svetur gyvenanti J. Borchertienė.
Apie vyro nužudymą prabilusi L. Ganusauskienė prisipažino, kad R. Bochertas-Karabasas ir R. Ganusauskas buvo draugai (nuotr. SXC)
Ji pareiškė, kad Karabasas dažniau laiką leisdavo svaigindamasis narkotikais su Mongolu, nei leisdamas vakarus su ja. Dėl to pora nuolat konfliktavo.
Anot moters, R. Borchertas po 1993 metų Kalėdų liedamas ašaras prasitarė, kad Daktarų lyderiai įsiveržė į gaujos vyrų išnuomotą namą ir iš jo su visais stiklais išsivežė R. Ganusauską. Jis leido suprasti, kad Mongolas nužudytas ir daugiau niekada nepasirodys.
Po Mongolo dingimo R. Borchertas net į lovą guldavosi su pistoletu.
Apie tai, kad jos sutuoktinis nužudytas, J. Borchertienė sužinojo iš spaudos. Laikraštyje ji pamatė žinutę, kad Lampėdžiuose rastas nenustatytos tapatybės lavonas. Šalia teksto buvo nuotrauka, kurioje ji iš karto atpažino negyvą sutuoktinį.
TIK FAKTAI
Praėjusią savaitę Daktarų teisme pirmąsyk apie teisėsaugos ir senosios Kauno mafijos ryšius prakalbo vienas buvęs Ramaškinių gaujos narys.
Pastaraisiais metais jis sutiko bendradarbiauti su teisėsauga, todėl yra saugomas.
„Buvęs Kauno Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) komisaras Artūras Tepelys buvo visiems žinomas kaip H. Daktaro „bendradarbis“ policijoje, atstovaujantis jo grupuotės interesams Kauno policijoje“, – teisme pareiškė su Daktarais aršiai konfliktavusios Ramaškinių gaujos asmuo.
1989–1994 metais Kauno ONTT dirbęs, šiuo metu – Kauno tarybos narys, A. Tepelys tokias kalbas kategoriškai paneigė: „Manęs tokios banditų skleidžiamos kalbos nė kiek nestebina. Tada Kauno nusikaltėliai mėgo pasigirti, kad neva jie moka duoklę Kauno ONTT, kartu ir man. Tokiu būdu šias melagystes skleidę nusikaltėliai siekė įgyti autoritetą mažai žinomų grupuočių atžvilgiu. Įdomiausia, kad H. Daktaras mane labiausiai ėmė gerbti sužinojęs, kad visai neimu kyšių.“
Organizuotas banditų gaujas kontroliavusios policijos tarnybos buvęs komisaras prisipažino, kad anuomet kauniečių mafiozai neva jam siūlėsi iš bendros gaujų kasos įteikti vienkartinį 100 tūkst. JAV dolerių dydžio „honorarą“, o po to kas mėnesį mokėti po 10 tūkst. JAV dolerių.
