Kruvini etniniai konfliktai dažniausiai ilgam įstumia į skirtingų tiesų apkasus ne vieną į jų verpetus patekusių tautų kartą. Dvidešimties metų senumo įvykiai Kaukaze yra iš tokių. Prieš kurį laiką „Balsas.lt“ aprašė Azerbaidžaniečių bendruomenės surengtą įvykių minėjimą. Dabar skelbiame kitokį požiūrį.
Lietuvos armėnų bendruomenės vadovo Ruslano Arutiuniano pranešime, skaitytame armėnams minint tragiškus įvykius, dauguma akcentų, įskaitant net tuometinės Sovietų Sąjungos valdžios laikyseną, vertinami visiškai kitaip. Kol kas skelbiame pirmą pranešimo dalį.
Baku „Juodojo sausio“ 20-metis buvo minimas ir Armėnijoje. Surengti minėjimai, konferencija, įvyko archyvų medžiaga remiantis sukurto dokumentinio filmo „Baku,1990-jų sausis: paprastas genocidas“ prezentacija. Valdžios ir visuomenės atstovai aplankė 1915 m. genocido memorialiniame komplekse pastatytą paminklą 1990 m. sausio 13-19 d. armėnų žudynių Baku aukoms.
Pagerbiant nekaltų aukų atminimą ir tam, kad „juodieji sausiai“ nesikartotų, būtina atskleisti tiesą, atkurti pilną įvykių vaizdą,.
Kai M. Gorbačiovas kur nors išvykdavo iš didžiojo Centro, žmonės jau laukdavo bėdos (taip buvo1989 m. balandžio 9 d. Tbilisyje, 1988m. gruodžio 7d. žemės drebėjimo Armėnijoje metu). 1990 sausio 13 d. jis buvo Vilniuje, įtikinėjo lietuvius nesiekti nepriklausomybės, o Baku tuo metu jau prasidėjo masiniai armėnų pogromai.
1989 m. Centro valdžia ir pats M. Gorbačiovas dėjo dideles pastangas Kalnų Karbacho konfliktui sureguliuoti. 1989 01 12 buvo panaikinta vietos savivalda, regioną valdyti ėmė Ypatingasis valdymo komitetas, vadovaujamas S. Volskio. 1989 11 28 Azerbaidžano SSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) prašymu buvo panaikinta ir ta valdymo institucija, valdymas turėjo būti vykdomas tiesiogiai iš Azerbaidžano centro. Tam specialiai sukurtas orgkomitetas, kuriam vadovavo antrasis Azerbaidžano SSR kompartijos sekretorius V. Polianičko, anksčiau buvęs Afganistano lyderio Nadžibulos patarėjas. Jis pritaikė savo kovinę patirtį, terorizuodamas Kalnų Karabacho gyventojus, tam panaudodamas SSRS vidaus kariuomenę. 1990 sausio 27 d. orgkomiteto nariai atvyko iš Baku į Karabacho centrą Stepanakertą. Jie gyveno šarvuotuose vagonėliuose ir šarvuočiais važinėjo į darbą.
Iki tol, valdžiai nuolaidžiaujant ar net ir tiesiogiai palaikant, daugelyje Azerbaidžano vietovių buvo įvykę masiniai armėnų pogromai. 1989 12 01 Kalnų Karabacho gyventojų išrinktos Nacionalinės Tarybos ir Armėnijos AT bendrame posėdyje buvo priimtas nutarimas dėl Arcacho (Kalnų Karabacho armėniškas pavadinimas) susijungimo su Armėnija. 1990 01 10 SSSR AT Prezidiumas paskelbė armėnų sprendimą negaliojančiu.
Azerbaidžanui gavus tokį visapusišką politinį didžiojo Centro palaikymą 1990 01 13 prasidėjo armėnams lemtingi Baku įvykiai. Sausio 13-19 dienomis Azerbaidžano Liaudies fronto (ALF) atstovai, valdžiai leidžiant ir padedant, organizavo vietos gyventojų armėnų masinius pogromus. Armėnų žudymas, prievartavimai, plėšimai ir deportacija tęsėsi visą savaitę SSSR Vidaus reikalų ministerijos vietinių padalinių akivaizdoje ir jiems niekaip neraguojant. Kariuomenė į Baku buvo įvesta tada, kai paaiškėjo, kad ALF bando paimti valdžią. Maždaug tai pasakyta ir SSRS AT įsake dėl ypatingosios padėties Baku įvedimo: „ryšium su dideliu padėties Baku paaštrėjimu, nusikalstamų ekstremistinių jėgų bandymu, organizuojant masinę betvarkę, nušalinti nuo valdžios teisėtai veikiančius valdymo organus ir dėl piliečių apsaugos bei saugumo“.
Į sovietinę spaudą prasprūdo liudijimai, kad pogromuose nukentėjo taip pat rusai, žydai ir kt. A. Melik-Šahnazarovas monografijoje „Kalnų Karabachas“ (rusų. k., 2009 m.) rašo, kad per 100 000 Baku gyvenusių rusų, dešimtys tūkstančių žydų ir kitų tautybių gyventojų visam laikui paliko miestą iš karto po armėnų pogromų ir ginkluotų ALF būrių susirėmimų su kariuomene. Tačiau prisimenant sovietino režimo tradicijas, slavų ir žydų saugumas ir gyvybė nelabai rūpėjo Kremliui, o minėtame įsake žodžiai apie piliečių saugumą buvo susiję su rūpesčiu apsaugoti Azerbaidžano kompartijos Centro komiteto „piliečius“.
Pogromų datos nustatytos iš anksto
Armėnų masinių pogromų pradžios data buvo žinoma iš anksto ir jiems buvo ruošiamasi. Pasaulio šachmatų čempionas G. Kasparovas netrukus po pogromų interviu laikraščiui „Moskovskije novosti“ pasakojo, kad dar anksčiau, būdamas Maskvoje girdėjo „pranašystes“ apie būsimus masinius pogromus vienos ar dviejų dienų tikslumu. Pogromų metu Kasparovas už ypač didelę sumą išsinuomojo keleivinį lėktuvą, kur susodino armėnų ir žydų tautybės savo gimines bei draugus ir išskraidino į Maskvą.
Nustatant pogromų datą lėmė dvi aplinkybės : pirma, reikėjo pasiruošti, antra – prasidėję pogromai neturėjo sutrukdyti centrinei valdžiai priimti sprendimus Azerbaidžano naudai, t.y., pogromai turėjo prasidėti po sausio 10 d. SSSR AT Prezidiumo posėdžio.
Buvusi Baku gyventoja I. Afanaseva laikraščiui „Učitelskaja gazeta“ pasakojo, kad 1989 m. pabaigoje butų ūkiai visame mieste pareiklavo gyventojus užpildyti anketas, neva tam, kad išduotų talonus produktams. Anketose reikėjo nurodyti tautybę. Prasidėjus pogromams ekstremistų rankose atsidūrė tikslūs sąrašai su adresais: kur gyvena armėnai, kur rusai, mišrios šeimos ir .pan. Afanaseva teigia, kad pati matė – vos armėną išvaro iš buto, tuoj pat atsiranda naujasis šeimininkas su oficialiu orderiu. Atrodė, kad jis jau seniai parašytas, trūko tik datos.
Daugelio liudijimų pagrindu armėnų autoriai teigia, kad buvo sudaryti tikslūs miesto žemėlapiai, suskirstyti kvartalais ir pažymėtos vietos, kur kompaktiškai gyvena armėnai. Buvo derinami butų eksploatavimo darbuotojų, milicijos ir greitosios pagalbos veiksmai – aptikus armėnus buvo užtikrinamas pogromininkų nebaudžiamumas, nusikaltimai slepiami falsifikuotomis medicinos pažymomis, kuriose nurodomos nesmurtinės mirties priežastys. Iki pogromų vyko plataus masto antiarmėniška propoganda žiniasklaidoje, kurioje gausiai dalyvavo vietinė inteligentija. Armėnai kaltinti visokiomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Per televiziją be kita ko buvo teigiama, kad armėnams atiteko prestižiškos specialybės ir geriausi miesto butai. Gruodžio mėnesį armėnai buvo masiškai atleidžiami iš darbo, parduotuvėse pardavėjai atsisakydavo armėnus aptarnauti, jie buvo užgauliojami viešajame transporte.
Pogromai
Iš anksčiau Baku gyvenusių maždaug 240 tūkstančių armėnų 1990 m. pradžioje mieste buvo likę apie 35-40 tūkstančių, dauguma – pagyvenę žmonės ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo išvykti po pogromų, prasidėjusių 1988 metais.
Armėnų autoriai rašo, kad 1990 m. sausio 13 d. po 17 valandos minia, maždaug 50 tūkstančių, išėjo iš mitingo Lenino aikštėje, pasidalino į grupes ir ALF aktyvistams vadovaujant ėmė metodiškai, namas po namo „valyti“ miestą nuo armėnų. Yra daugybė pogromininkų žiaurumo liudijimų. Būta masinių viešų išprievartavimų. Žmonės buvo išmetami iš daugiaaukščių namų pro langus, žudomi armatūros strypais, peiliais, tiesiog uždaužomi, deginami gyvi...
Pogromai vyko pagal vieną schemą: į butą įsilaužia 10-12 asmenų, prasideda smurtas ir prievartavimai, paskui pasirodo oficialūs ALF atstovai (dažnai turėdami pagal visas taisykles apiformintus dokumentus butui perimti) ir aukoms pasiūlo, kad išgelbėtų gyvybę, nedelsiant vykti į uostą. Žmonėms leisdavo pasiimti daiktų, bet vertingus atimdavo, taip pat - pinigus, brangenybes, taupomąsias knygeles, buto dokumentus. Uoste laukdavo ALF piketai, pabėgėlius vėl apieškodavo, apiplėšdavo, dažnai sumušdavo, paskui keltu deportuodavo į Turkmėniją. Neretai iš keltų iškeldavo lavonus, dažniausiai pagyvenusių žmonių, nepajėgusių pakelti smurto, mušimo ir pažeminimų.
Kiek iš tiesų sausio 13-19 Baku armėnų nužudyta, nežinoma. Tyrimas nebuvo atliktas, gyvi likę nukentėjusieji išsisklaidė po visą buvusią SSRS ir pasaulį, surinkti visą informaciją nebeįmanoma. Tyrėjai vertina tikėtiną aukų skaičių – apie 400, bet gali būti ir gerokai daugiau.
Kai kuriuos armėnus išgelbėjo paslėpę jų kaimynai arba draugai. Tačiau tokių atvejų buvo nedaug, nes pogromų vykdytojai griežtai kontroliavo padėtį.
Vienas iš ALF lyderių, rašytojas Jusif Samed Ogly vėliau savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“ rašė, kad ALF nėra vientisa organizacija, deja, esama ekstremistiškai nusiteikusių, jis pats sausio 13-tą bandęs kam nors prisiskambinti, kad mieste suirutė, kad reikia imtis ryžtingų vaiksmų, bet į jo žodžius niekaip nesureaguota.
Kitas ALF lyderis, Etibaras Mamedovas spaudos konferencijoje Maskvoje liudijo apie Baku milicijos ir SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės pajėgų veiksmus: „Aš buvau liudininkas, mačiau kaip netoli geležinkelio stoties užmušė du armėnus, susirinko minia, juos apipylė benzinu ir padegė, o už poros šimtų metrų buvo rajono milicijos poskyris ir ten buvo apie 400-500 vidaus reikalų kariuomenės, jie mašina pravažiavouž 20 metrų nuo degančių lavonų, bet niekas nepabandė apsupti rqajoną ir išvaikyti minią“.
Tačiau tokių ALF politikų buvo nedaug. Daugybe liudijimų patvirtinta, kad visos neįsivaizduojamos žiaurybės ir visi nusikaltimaivyko ALF aktyvistams tiesiogiai dalyvaujant ir kontroliuojant.
SSRS vadovybės reakcija
Centrinė valdžia į įvykius Azerbaidžane sureagavo sausio 15-tą – paskelbtas SSRS AT Prezidiumo įsakas“Dėl ypatingosios padėties paskelbimo Kalnų Karabacho autonominėje srityje ir kai kuriuose kituose rajonuose“.
Netrukus SSRS vidaus reikalų kariuomenė ir Azerbaidžano OMON‘as, prisidengdami „pasų režimo patikra“, ėmė terorizuoti Kalnų Karabacho gyventojus armėnus, prasidėjo smurtas prieš kaimų gyventojus, marodieriavimas, areštai, dažnai – deportacija. Tai vyko iki pat pučo žlugimo Maskvoje. Vidaus kariuomenės sudėtyje aktyviai veikė semdamasis patirties ir Rygos OMON‘o padalinys. Jis ypač pasižymėjo susidorojime su mažos Kadžavano gyvenvietės žmonėmis, – visi gyventojai buvo sumušti, du – nužudyti.
Galima pasakyti, kad 1990m. pradžioje tarp didžiosios Sovietų ir mažosios – Azerbaidžano imperijos armėnų klausimu būta aukšto lygio savitarpio supratimo.
Kalnų Karabacho sostinėje Stepanakerte armėnai sausio 18-tą stebėjo tiesioginę televizijos laidą iš Baku, kurios metu SSKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas V. Michailovas kalbėjo, kad Baku garsėja savo internacionalinėmis tradicijomis ir nevalia kariuomenės įvesti į miestą. Pogromų metu mieste buvo ir SSRS AT Prezidiumo pirmininkas Primakovas, SSKP CK sekretorius A. Girienko, SSRS Tautybių Tarybos pirmininkas R. Nišanovas ir kiti centrinės valdžios atstovai – stebėtojai.
Maskva nesureagavo į Europos parlamento narių (sausio 17-tą) ir JAV senatorių (sausio 18-tą) raginimus apginti armėnus.
Laukite tęsinio.
Susijęs tekstas: Azerbaidžaniečių genocidas
