Beveik devynerius metus trukęs JAV ir Irako karas nusinešė 162 tūkst. žmonių gyvybių. Neradus masinio naikinimo ginklų, amerikiečiai džiaugsmingai pasitiko žinią apie teroristų grupuotės „Al-Qaeda“ lyderio Osamos bin Ladeno nužudymą. Ar dėl to tikrai reikėjo lieti kraują Artimuosiuose Rytuose? Dėl masinio naikinimo ginklo įtarimų – neverta, dėl teroristinių grupuočių demaskavimo taip pat nereikia versti viso Irako kariauti. Tad dėl ko gi buvo nusitaikyta į Iraką? Dėl ko vis garsiau raginama sudrausminti kaimyninį Iraną? Atsakymai susiję su gyvybiškai svarbaus juodojo aukso – naftos – kontrolės siekiais.
Naftos plūduras
Irako karas, dar vadinamas antruoju Persų įlankos karu, prasidėjo 2003 m. kovo 20 d. tarp JAV vadovaujamų sąjungininkų ir Irako. Kodėl taikytasi būtent į Iraką? Kokį gyvybinį interesą net ir tūkstančių žmonių gyvybių kaina buvo pasiryžusi ginti JAV? Ir kuo čia dėti teroristai, kurių iki JAV okupacijos Irake nebuvo?
Kaip kadaise teigė buvęs JAV gynybos vicesekretorius Polas Volfovicas, Irakas plūduriuoja naftos jūroje. Kone visi JAV politikai ir dauguma politikos apžvalgininkų iki šiol linkę nutylėti, kad Iraką okupavę JAV kariai kaip pagrindinį prizą gavo naftą, kurios telkinių šioje šalyje vertė siekia iki 30 trilijonų dolerių. Naftos turtingo Artimųjų Rytų regiono kontrolė dar prieš amerikiečių invaziją buvo vienas iš pagrindinių JAV užsienio politikos prioritetų.
Toks interesas išryškėjo dar Antrojo pasaulinio karo metais, kai Didžiosios Britanijos politikai pareiškė, kad „naftos plūduras“ (Artimųjų Rytų nafta) bus pats svarbiausias prizas bet kuriai valstybei, svajojančiai apie dominavimą pasaulyje. JAV pareigūnai teigė, kad šio regiono naftos šaltinius kontroliuoti šalis turės stebinančios strateginės galios.
Regis, dar prezidentas Franklinas Delano Ruzveltas pasistengė užtikrinti, kad būtent JAV, o ne kokia kita didžioji valstybė taptų dominuojančia jėga naftos turtinguose Artimuosiuose Rytuose. 1945 m. jis su Saudo Arabijos karaliumi Abdulu Azizu Ibn Saudu sudarė sutartį, kurią galima pavadinti „apsauga už naftą“.
Sutarties esmė paprasta – JAV užtikrina Saudų dinastijos tęstinumą tol, kol pastarieji paklūsta Vašingtono diktatui energetikos srityje. Nuo to laiko JAV žūtbūt stengėsi vyrauti šiame regione. Tą rodo ir amerikiečių parama 1953 m., kai buvo nuversta demokratiškai išrinkta Irano vyriausybė.
Erzino OPEC galia
JAV baiminosi, kad ši vyriausybė gali imtis naftos telkinių nacionalizacijos, o juodasis auksas išslystų iš amerikiečių rankų. Panaši politika buvo vykdoma ir Irake. Ten Vašingtonas praeito šimtmečio septinto dešimtmečio pradžioje smarkiai pasidarbavo, kad būtų įtvirtinta Sadamo Huseino „Baath“ partijos diktatūra. Amerikiečiai nuogąstavo, kad priešingu atveju į valdžią atėję kairieji gali susidėti su Sovietų Sąjunga. Tai būtų reiškę, kad Artimuosiuose Rytuose ima dominuoti komunistinio bloko šalys. Tačiau nei JAV, nei Sovietų Sąjungai nepavyko „apsaugoti“ Artimųjų Rytų naftos. Juodojo aukso išteklių kontrolė Šaltojo karo metu vis labiau slydo amerikiečiams iš rankų.
Pagrindinis smūgis buvo suduotas, kai aštuntame dešimtmetyje buvo sukurta naftą eksportuojančių šalių organizacija OPEC, kuri ėmėsi koordinuoti naftos gavybą ir pardavimą pasauliniu mastu. OPEC galia buvo konsoliduota, kai dauguma šalių sukūrė savas naftos kompanijas, nacionalizavo telkinius ir visų su naftos gavyba susijusių strateginių sprendimų priėmimą atėmė iš JAV kapitalo valdomų gigančių – „Shell“, „Texaco“ ir „Standard Oil“.
JAV interesams labai padėjo jų strateginis aljansas su Saudo Arabija, kuri pasistengdavo, kad OPEC sprendimai daugmaž atitiktų Amerikos interesus. Vašingtonas ginklais bei pinigais rėmė diktatorišką Saudo dinastijos režimą. Tačiau arabų šalyse bei pačioje Saudo Arabijoje ėmė augti nacionalistinės ir dažnai antiamerikietiškos nuotaikos, kurios apsunkino Saudų dinastijos paramą Vašingtonui.
Naujasis Amerikos amžius
Neramiais 1979 m. į Teherano gatves išėję iraniečiai nuvertė brutalų JAV remiamą šacho režimą. Į valdžią atėjo ajatola Chomeinis (Irano revoliucijos vadas, vadinamas tiesiog Vadovu). Padėtis regione dar labiau pasikeitė JAV nenaudai. Naftos turtinga valstybė buvo priešiška Vašingtonui. Aštunto dešimtmečio pabaigoje JAV valdžia suprato, kad jų hegemonijai iškilo pavojus.
1980-aisiais paskelbta prezidento Džimio Karterio doktrina. Ką ji skelbė? O gi tai, kad „Persijos įlankos nafta yra gyvybiškai svarbi JAV nacionaliniams interesams, todėl turi būti naudojamos bet kurios priemonės, įskaitant ir karines, prieigai prie šios naftos išlaikyti“.
Pirmą kartą ši doktrina pritaikyta per Persijos įlankos karą, kuomet S.Huseino Irakas buvo sutriuškintas baiminantis, kad Bagdadas gali užsitikrinti naftos telkinių Kuveite kontrolę. Saudo Arabijoje, kurios valdantysis režimas jautėsi vis nesaugesnis, buvo dislokuotos JAV karinės pajėgos.
1985 m. į Sovietų Sąjungos valdžią atėjus Michailui Gorbačiovui, prasidėjo „perestroika“, užbaigusi Šaltąjį karą ir sukėlusi SSRS griūtį. Didžiausios valstybės skilimas lėmė tai, kad JAV tapo dominuojančia pasaulyje karine galybe. Tokia padėtis paskatino Vašingtono politikus diskutuoti apie tai, kaip išlaikyti vienpolę tarptautinių santykių struktūrą. Aktyviai propaguota mintis, kad JAV, kaip vienintelė likusi supervalstybė, turi itin aktyviai naudotis savo karine galia visur, o ypač Artimuosiuose Rytuose.
Buvo sukurta lobistinė grupė skambiu pavadinimu „Projektas naujajam Amerikos amžiui“. Dar 1998 m. šios grupės nariai tuomečiam prezidentui Bilui Klintonui parašė atvirą laišką, kuriame ragino jį imtis veiksmų ir iš valdžios pašalinti S.Huseiną, kuris disponuoja didele dalimi Artimųjų Rytų naftos ir savo politika trukdo JAV strateginiams interesams.
Kruvini Rugsėjo 11-osios įvykiai
Į valdžią atėjus Džordžui Volkeriui Bušui, JAV įtaka Artimuosiuose Rytuose ir OPEC organizacijoje buvo sumenkusi. Vašingtonas ėmė baimintis, kad augant pasauliniam naftos vartojimui, paklausa tuoj gali imti lenkti pasiūlą. JAV, kuri tuo metu importavo 50 proc. visos naftos, tai atrodė didelė grėsmė.
Veikiausiai vienintelė ir, žinoma, pagrindinė Vašingtono sąjungininkė musulmoniškame pasaulyje Saudo Arabija susidūrė su naujais sunkumais. Iškilusi teroristų grupuotė „Al-Qaeda“ pagrindiniu savo tikslu pasirinko šalį valdančios dinastijos nuvertimą ir Saudo Arabijoje dislokuotų JAV karių išvijimą. Grupuotės lyderis Osama bin Ladenas kaltino Saudų dinastiją, kad ši tapo JAV interesų verge. Karališkoji Saudo Arabijos šeima prarado entuziazmą atvirai remti Vašingtono propaguojamą politiką.
Nors Iranas ir Irakas neplėtojo draugiškų santykių, tačiau JAV baiminosi ir tokio scenarijaus – strateginio aljanso tarp šių naftos turtingų šalių galimybės. Vašingtono nuogąstavimai sustiprėjo, kai taip pat naftos turtingos Venesuelos prezidento postą 1998 m. užėmė Hugas Čavezas, pradėjęs vykdyti antiamerikietišką politiką ir nuolat pasisakantis prieš imperialistinę JAV užsienio politiką. Pamažu pagrindinių naftos telkinių kontrolė ėmė telktis tose šalyse, kurių valdžios atsuko nugarą JAV.
Koks buvo JAV atsakas? Turbūt ne veltui 2011 m. rugsėjo 11 d. įvykiai Amerikoje apskriejo visą pasaulį – Vakarus puola teroristinės grupuotės! Taranuotas Pentagonas (Gynybos departamento centrinė būstinė) ir Pasaulio prekybos centro (PPC) pastatai. Pagal oficialius pranešimus, tai buvo serija koordinuotų savižudžių išpuolių, surengtų islamo ekstremistų. Žuvo beveik 3 tūkst. žmonių. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė Osama bin Ladeno vadovaujama „Al-Qaedos“ grupuotė.
Įdomi detalė – 17 val. „BBC World“ televizija pranešė, kad sugriuvo septintasis PPC pastatas, nors iš tiesų pastatas dar nebuvo pradėjęs griūti. Sugriuvo jis po 20 minučių. Prisiminkime, kaip beveik visos Lietuvos televizijos nutraukė rodytas laidas ir ekrane staiga pasirodė tiesioginė transliacija iš Niujorko. „Puola Ameriką! Kas dabar bus? Karas?“ – tokie postringavimai buvo girdimi lietuvių lūpose. Pasaulis pirmą kartą išgirdo naujos „grėsmės“ vardą „Al Quaeda“ ir pamatė, ką gali naujas Amerikos „priešas“ – tarptautiniai teroristai.
Masinių ginklų paieškos
Amerikos taip „ieškomas“ priešas, atrodo, pagaliau buvo surastas. Pasaulio šalių vadovai siuntė užuojautos telegramas prezidentui Dž.V.Bušui, o būsimo karo strategai jau braižė invazijos į naftos karalystę planus. Valstybės iždo sekretorius Polas Onilas pamena, kad iškart po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolių tuomečio JAV gynybos sekretoriaus D.Ramsfeldo planuose šmėžavo pasiūlymai atakuoti Iraką. D.Ramsfeldas teigė, kad G.V.Bušo pirmtako B.Klintono vykdytos politikos, kuria buvo gilinamasi į Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą, turi būti atsisakyta. Vietoje to turi būti koncentruojamasi į S.Huseino nuvertimą. Tai, buvusio gynybos sekretoriaus teigimu, leistų užsitikrinti naftos kontrolę.
Planai pulti Iraką buvo atidėti tik laikinai – iki tol, kol JAV pajėgos Afganistane susidoros su kadaise Vašingtono remtu Talibano režimu. Ilgai laukti karo nereikėjo. 2003 m. JAV su sąjungininkais (didžiausia jų – Didžioji Britanija) užpuolė Iraką.
Pagrindinė karo priežastis, anot tuometinio JAV prezidento, – Irako kuriami masinio naikinimo ginklai, kurie kėlė grėsmę JAV ir sąjungininkų interesams. Tačiau karo eigoje neaptikta jokių įrodymų, kad Irakas turėjo masinio naikinimo ginklų. Vėliau, teisinant karą, prisiminti rugsėjo 11-osios įvykiai. Buvo iškelta Irako bendradarbiavimo su „Al-Qaeda“ versija ir būtinybė įvesti demokratiją Irake. Dauguma politologų ir karo kritikų įžvelgė ir kitą puolimo priežastį – Irakas JAV svarbus dėl savo naftos išteklių.
Tuomet vis dažniau pasigirsdavo pasisakymų, neigiančių oficialiai skelbtas PPC ir Pentagono taranavimo priežastis. Spaudoje, televizijoje pasirodydavo žinutės, kad rugsėjo 11 d. atakas iš tiesų organizavo pati JAV vyriausybė arba specialiosios tarnybos. Apie tai išleista ne viena knyga. Dažniausiai nurodoma, kad kovos su terorizmu versija buvo tik prisidengiama pradedant karą Afganistane ir Irake.
Afganistanas turi savo naftos ir dujų, tačiau nepakankamai, kad įgytų strateginę svarbą. Tad kam Amerikai pulti Afganistaną? Atsakymo galime paieškoti 1998-aisiais, kai D.Čeinis, būdamas pagrindinis didelės naftos kompanijos vadovas, pažymėjo: „Aš neprisimenu, kad kada nors koks regionas taip staigiai taptų toks svarbus kaip Kaspijos.“ Tačiau tiek nafta, tiek dujos yra bevertės, jeigu jų negalima transportuoti. Vienintelis politiškai ir ekonomiškai patogus kelias eina per Afganistaną.
Neliestas Irano „auksas“
Oficialiai karas Irake baigėsi 2011 m. gruodžio 15 d. Remiantis IBC pateiktais duomenimis, nuo JAV armijos invazijos į Iraką 2003 m. žuvo daugiau kaip 9 tūkst. irakiečių policininkų, beveik 4 tūkst. 500 JAV kareivių ir mažiausiai 3 tūkst. 900 vaikų. Žmogaus teisių aktyvistų duomenimis, iš viso žuvo 162 tūkst. žmonių, 80 proc. jų – civiliai.
Knygoje „Neramumų amžius“ ilgametis federalinio rezervo vadovas Alanas Grynspanas apgailestauja, kad JAV politiškai nepatogu pripažinti tai, ką visas pasaulis jau seniai žino, – karas Irake kilo dėl naftos. „Turėtų būti aišku: kol Amerika priklausoma nuo jai priešiškų naftos tiekėjų, šalis yra pažeidžiama ekonomikos krizių ir turi menkas galimybes tas krizes kontroliuoti“, – teigia A.Grynspanas.
Pasak jo, karas Irake neturi nieko bendro su masinio naikinimo ginklais, kurių JAV kariai taip ir nerado, o veikiau yra susijęs su ekonominiu pavojumi, kurį, kontroliuodamas pagrindinius Artimųjų Rytų naftos telkinius, galėjo kelti S.Huseinas. Atimti naftos telkinių kontrolę iš visų ateinančių Irako vyriausybių rankų, neokonservatorių nuomone, reikštų imunitetą ekonomikos krizėms. Be to, naftos nekontroliuojančios valstybės būtų paliktos JAV malonei ir... diktatui.
Irakas buvo pirma JAV naftos karų auka. Vašingtonas su vis didėjančiu apetitu žvilgčioja į Teherano kontroliuojamus milžiniškus juodojo aukso išteklius Irane. Jei įvyktų naujas karinis konfliktas, JAV tam jau turi priežastį – slaptas Irano branduolinio ginklo kūrimas bei Ormūzo sąsiaurio blokada.
Irakas tebuvo bandomasis poligonas
Mindaugas Kluonis, politologas
Irako karas kilo ne dėl to, kad JAV reikėjo naftos (buvo ir lengvesnių taikinių, pavyzdžiui, Libija), ir tuo labiau ne dėl masinio naikinimo ginklų kūrimo Irake, kas tebuvo formali okupacijos priežastis, praradusi svarbą iš karto po to, kai prasidėjo karo veiksmai. Buvo siekiama izoliuoti pagrindinį JAV priešininką Vidurio Rytuose – Iraną, taip pat sukurti aplink jį bazę galimam šios islamo revoliuciją eksportuojančios antiamerikietiškos valstybės puolimui. Irako karo pagrindiniai padariniai, manyčiau, yra JAV strategijos Irano atžvilgiu pokyčiai suvokus, kad karinė invazija į šią šalį būtų per brangi, Amerikos persiorientavimas į sunitų rėmimą prieš šiitus islamiškame pasaulyje ir Saudo Arabijos vaidmens regione didinimas, net jei tai reikštų islamistinių nuotaikų stiprėjimą. Tuo pačiu buvo sunaikintas JAV priešiškas stabilus režimas, o tai apsunkino Rusijos ir Kinijos galimybes veikti regione. Iš esmės Irakas atliko bandymo poligono vaidmenį. Amerikiečiai norėjo įvertinti galimybes pakeisti Irano režimą, o tai leidžia sumažinti klaidų tikimybę, siekiant šio prioritetinio tikslo JAV kovoje su didėja Kinijos įtaka.
Vismantas ŽUKLEVIČIUS
