Prieš 20 metų, 1990-ųjų sausio 20 dieną, sovietų kariai šturmavo Baku miestą vykdydami Kremliaus nurodymą pamėginti žūtbūt išsaugoti komunistų valdymą ir susidoroti su Azerbaidžano nepriklausomybės judėjimu. „Laisvosios Europos radijo“ Azerbaidžano tarnybos vadovas Kenanas Alijevas prisimena šiuos kraupius įvykius.
Kelias dienas mieste siautėjo 26 tūkst. sovietų karių, kurie bandė susidoroti su protestuotojais, be jokio perspėjimo šaudė į minias žmonių. Tuomet žuvo daugiau kaip 200 žmonių. Mažiausiai 700 buvo sužeisti. Maskva įvedė Azerbaidžane nepaprastąjį valdymą, kuris tęsėsi ilgiau nei metus. Buvo suimti, įkalinti ir kankinami tūkstančiai Liaudies fronto narių.
Aš puikiai prisimenu tą šaltą ir vėjuotą sausio naktį. Aš su keliais draugais budėjau prie vieno pagrindinių kelių, einančių iš oro uosto į miestą. Negalėjau susisiekti su savo tėvais, kurie nuvyko į miestą tikėdamiesi rasti mane. Vėliau aš pirmą kartą regėjau ašaras savo tėvo veide. Jis ir mano mama manęs ieškojo ir morguose, kur regėjo dešimtis lavonų, gulinčių krauju patvinusiuose koridoriuose. Jie matė moterų ir vaikų kūnus, azerų, totorių, armėnų, žydų, lezginų, rusų lavonus. Visi jie buvo eiliniai Baku piliečiai.
Aš prisimenu, kaip tą rytą, tekant saulei, vaikščiojau po gatves ir mačiau tankus, šarvuotus transporterius, kuriuose buvo jauni kariai su paruoštais ginklais. Šalis buvo netikėjimo būsenoje: po 1989 metų balandžio 9 dienos kruvinų įvykių Tbilisyje niekas netikėjo, kad Maskva vėl gali panaudoti kariuomenę prieš civilius gyventojus. Mes visi buvome apimti „Tbilisio sindromo“ - naivaus įsitikinimo, kad tokia tragedija negali pasikartoti.
Vėliau aš prisimenu masines šimtų aukų laidotuves Baku Kankinių alėjoje. Laidotuvėse dalyvavo milijonai žmonių. Uostas buvo perpildytas mažų privačių laivelių, trimituojančių savo signalais. Azerbaidžanas buvo susivienijęs kaip niekada anksčiau. Sovietų Sąjungos era buvo baigta.
Tradicinis 40 dienų gedulo periodas buvo pažymėtas nacionaliniu streiku siekiant pagerbti tuos, kurie sukilo ir paaukojo savo gyvybes vardan laisvės. Gamyklos sustojo, o žmonės liko namuose ir nėjo į darbą.
Sovietų gynybos ministras Dmitrijus Jazovas išpuolį paaiškino teigdamas, kad „mes atėjome tam, kad sunaikintume Liaudies fronto struktūra ir neleistume jam laimėti 1990 metų kovo 19 dieną turėjusių vykti rinkimų“.
Kiti sovietų pareigūnai nebuvo tokie stačiokiški ir bandė suregzti pateisinimus. Sovietų prezidentas Michailas Gorbačiovas gynė invaziją motyvuodamas neva neatidėliotinu islamiškojo fundamentalizmo pavojumi Azerbaidžane.
Kiti pareigūnai kaip okupacijos pretekstą naudojo konfliktą tarp Azerbaidžano ir Armėnijos dėl ginčytino Kalnų Karabacho regiono. Iš tiesų savaitę prieš tai, sausio 13 dieną, Baku kilo smurtas, nukreiptas prieš etninius armėnus. Buvo nužudyti maždaug 50 žmonių. 30 tūkst. Vidaus reikalų ministerijos karių, diskokuotų Baku, nedarė nieko, kad užkirstų kelią smurtui.
Vis dar tikintis laisvės
Invazija nenusisekė taip, kaip norėjo sovietų lyderiai. Raudonoji armija Azerbaidžano gyventojų gretose nužudė paskutines dalelytes vilties, kad Sovietų Sąjunga gali būti kažkaip reformuota ir išsaugota. Po 20 mėnesių Azerbaidžanas paskelbė nepriklausomybę. Šimtai tūkstančių gyventojų padarė simbolinį gestą sudegindami savo Komunistų partijos nario korteles.
Žvelgiant į šiuos įvykius iš 20 metų perspektyvos, pasidžiavimo jausmas išlieka. Azerbaidžanas yra nepriklausoma valstybė. Ji turi savo kariuomenę ir valiutą. Ji yra įtakingas žaidėja regiono energetikoje ir saugumo klausimuose. Tai – pagrindinis Kaspijos regiono tranzito punktas.
Tačiau, nors nepriklausomybė buvo įtvirtinta, laisvė liko silpna. Minios, kurios susidūrė su sovietų tankais, labiausiai troško laisvės.
„Nelaisva“ - būtent taip šiandien Azerbaidžano valstybę vertina „Freedom House“. Ši nevyriausybinė organizacija teigia, kad Azerbaidžane trūksta demokratinių institucijų, laisvos žiniasklaidos ir nepriklausomos teisminės valdžios. Europos Taryba kritikuoja šalį dėl politinių kalinių ir žurnalistų kalinimo. „Transparency International“, kuri analizuoja korupcijos lygį skirtingose šalyse, teigia, kad Azerbaidžano valdžia yra itin korumpuota.
Laisvos valstybės yra stipresnės už autoritarines, nes yra atskaitingos žmonėms ir valdo su liaudies sutikimu. Dabartiniai šalies vadovai turi prisiminti, kad po to, kai nuo jų nusisuko liaudis, Komunistų partijos bosų valdžioje negalėjo išlaikyti net sovietų tankai.
Pirmosiomis savaitėmis po 1990 metų invazijos vietinė valstybinė televizija buvo išjungta. Sovietų agentai Baku mieste susprogdino televizijos siųstuvus likus kelioms valandoms iki tankų invazijos. Visišką tylą pralauždavo tik azerų kalba iš Miuncheno transliuojamos „Laisvės radijo“ laidos. Trumposiomis bangomis ransliuojama „Radio Azadliq“ buvo gyvybškai svarbi linija, jungianti su išorės pasauliu, vilties simbolis ir laisvės svajonė protestuotojams.
Liūdna, kad dabar, prabėgus 20 metų, Azerbaidžano valdžia uždraudė šalyje tarptautines „Radio Azadliq“ transliacijas šiai stočiai dar nespėjus įgyvendinti savo misijos. Šią radijo stotį dabar galima girdėti vėl tik trumposiomis bangomis arba per palydovą.
Ar gali Azerbaidžanas susidurti su dar vienu „Juoduoju sausiu“? Po 2008 metais įvykdytos Rusijos invazijos į Gruziją „Tbilisio sindromas“ įgavo naują reikšmę ir tarsi reiškia, kad įmanoma viskas.
Nederėtų nuvertinti Maskvos ambicijų dėl taip vadinamo „artimojo užsienio“. Konfliktas Kalnų Karabache lieka neišspręstas ir teikia Kremliui pretekstą kištis į regiono reikalus. Jei kils krizė, ar Baku įsikūrusi vyriausybė gali tikėtis piliečių paramos.
1990 metų sausio 20 diena buvo esminis išbandymas Azerbaidžano tautai. Šiandieninė sukaktis primena mums, kad kova už tai, ko siekė protestuotojai, dar nėra baigta.
