Įvykių kupinas dabartinis Jungtinės Karalystės pirmininkavimas Europos Sąjungai (ES) susilaukia daug dėmesio tiek visose jos valstybėse narėse, tiek ir pasaulyje. Dėl aktyvaus britų darbo siekiant spręsti aktualiausias problemas šis pirmininkavimas jau tapo pačiu turiningiausiu po didžiosios ES plėtros. Ši po kelių savaičių pasibaigsianti kadencija Lietuvoje taip pat aptarinėjama labiau nei bet kuri ankstesnė po mūsų šalies įstojimo į ES.
Apie pirmininkavimo 25 šalių junginiui iššūkius ir kintančią europiečių realybę išskirtiniame pokalbyje su „Omni.lt“ korespondentu Rimu Zakarevičiumi mintimis dalijasi mūsų skaitytojams jau pažįstamas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_172243) Jos Didenybės Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės ambasadorius Lietuvai Colinas Robertsas.
Liepos 1 d. prasidėjęs Jungtinės Karalystės šešių mėnesių trukmės pirmininkavimas Europos Sąjungai susilaukia nepaprasto dėmesio. Kokie šio pirmininkavimo darbotvarkės klausimai yra svarbiausi ir galbūt jau galime vertinti kokius nors pasiektus rezultatus?
Visų pirma labai sunku vertinti mūsų pirmininkavimą ES jam nepasibaigus jau vien dėl derybų būdo. Kaip ir įprasta kiekvienam pirmininkavimui, beveik visos derybos pasieks savo kulminaciją Europos Tarybos posėdyje, kuris įvyks besibaigiant mūsų pirmininkavimui gruodžio 15-16 d. Tačiau kai kuriuos pasiekimus jau dabar galiu įvardyti.
Pirmininkavimas ES – didelis iššūkis, Jungtinė Karalystė sudarė gan ilgą savo pirmininkavimo prioritetų sąrašą ir kaip pačius svarbiausius iš jų išskirčiau šešis klausimus.
Sąrašo pradžioje klausimas, kurį jau pavadintume vienu iš pagrindinių mūsų pirmininkavimo pasiekimų – tai susitarimas pradėti derybas su Turkija dėl jos narystės Europos Sąjungoje. Šis sprendimas buvo pasiektas spalio 3 d. po sunkių derybų ir tai yra labai svarbus įvykis visai Europai, žymintis naują jos raidos etapą. Mūsų nuomone, tai yra istoriškiausias britų pirmininkavimo pasiekimas, toks, dėl kurio šis pirmininkavimas bus ilgai prisimenamas. Manau, kad mūsų užsienio reikalų ministras Jackas Straw atliko ypatingą vaidmenį šiose derybose. Daugelio mūsų partnerių vertinimais, joks kitas užsienio reikalų ministras to nebūtų galėjęs pasiekti, todėl tai išties labai ypatingas rezultatas.
Tikriausiai antrosios pagal svarbą mūsų pirmininkavimo laikotarpio derybos susijusios su Europos Sąjungos 2007-2013 m. biudžeto perspektyvomis. Čia dirbome nepaprastai daug. Kaip ir visose derybose dėl biudžeto, neįmanoma nuspėti, ar bus pasiektas susitarimas arba kokią formą jis įgaus iki gruodžio 15-16 d. įvyksiančio Europos Tarybos posėdžio. Žinome, kad Lietuvoje labai domimasi šiuo klausimu, kaip ir kitose mažiau turtingose ES valstybėse, siekiančiose užtikrinti, kad susitarimas būtų pasiektas. Apie tai galėsime pakalbėti išsamiau.
Kitas mūsų pirmininkavimą išskiriantis klausimas taip pat susijęs su biudžetu, bet daugeliu atžvilgiu yra svarbesnis – platesnis Europos ateities klausimas ir tai, kaip mes galime modernizuoti Europos Sąjungą ir jos institucijas siekdami geriau atsiliepti į piliečių rūpesčius. Žinoma, per vieną pirmininkavimą neįmanoma šio klausimo išspręsti, tai daugelio metų darbas. Tačiau manome, kad Jungtinei Karalystei, ypač mūsų ministrui pirmininkui, pavyko atskleisti ES modernizuojančių reformų poreikį ir svarbą jų imtis ES kaip visumai.
Kitas klausimas yra kova su terorizmu, į kurį visuomet buvo žvelgiama kaip į mūsų pirmininkavimo prioritetą ir kuris tapo dar aktualesnis po liepos 7 d. sprogdinimų Londone ir vėlesnių bandymų juos pakartoti. Kaip neseniai pranešė mūsų teisėsaugos institucijos, buvo užkirstas kelias dar dviem planuotoms atakoms Jungtinėje Karalystėje. Taigi būtinybė ES veiksmingiau kovoti su terorizmu, plėtojant glaudesnį bendradarbiavimą tarp jos valstybių narių, yra akivaizdi.
Likę du prioritetai yra susiję su prekyba ir plėtra. Čia mūsų tikslas yra pabandyti pasiekti susitarimą dėl to, kaip šioje srityje turi būti vykdomos reformos, kadangi visi sutinka, kad jos būtinos. Tai susiję ne tik su mūsų pirmininkavimu ES, bet ir Didžiajam aštuonetui (G8).
Taigi šeši pagrindiniai jūsų skaitytojams išvardyti klausimai yra prioritetiniai Jungtinės Karalystės pirmininkavimui, tačiau jokių būdu tai nėra visos rūpimos problemos, kurias sprendžia mūsų vyriausybė su savo partneriais Europoje.
Europos Sąjungos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip vystysis jos valdymo formos ir administravimo struktūra. Apie tai nuolat diskutuojama. Ginčijamasi, ar turime judėti link didesnės šalių integracijos, gal net federacijos ar atvirkščiai: tebūti valstybių organizacija. Todėl suprantama, kad ir jūsų išvardytų prioritetų sąraše yra platesnis Europos ateities klausimas. Kaip šią ateitį mato Jungtinė Karalystė?
Manau, kad debatuose apie Europos ateitį slypi signalas dėl Europos Sąjungos brėžiamų prioritetų ir jų įgyvendinimo būdų. Ir pagrindinis signalas ateina iš ES piliečių – 450 milijonų žmonių, kuriems rūpi: ar mūsų gyvenimas turi būti reguliuojamas daugiau, ar mažiau. Ar turi būti mažiau kišamasi į mūsų gyvenimus bendrąja prasme, mažiau reguliuojamas verslas arba kas dar turi būti daroma, kad daugėtų darbo vietų ar piliečiai taptų saugesni. Žmonės turi įvairiausių priežasčių nerimauti dėl tokių problemų kaip terorizmas, nusikalstamumas, migracija, globalizacija, tarptautinis konkurencingumas. O tai, kas vyksta Briuselyje, žvelgiant eilinio piliečio akimis, dažnai atrodo kaip rūpinimasis kur kas mažiau svarbiais dalykais. Bet tai nereiškia, kad ES kaip struktūros ar jos institucijų pamatuose glūdi kokia nors kertinė klaida.
Nemanau, kad kas nors rimtai šiuo metu kvestionuoja pamatinę institucijos struktūrą. Jungtinėje Karalystėje mes tikrai nematome kokių nors pamatinių pokyčių būtinybės per artimiausius kelerius metus. Tarkime, Europos Parlamentas per pastaruosius 10 metų akivaizdžiai įgyja vis svarbesnį vaidmenį ES. Savo ruožtu Europos Komisijos galios buvo mažinamos, o valstybių narių pozicijos išliko maždaug tokios pat. Ir šis procesas veikiausiai tęsis, tačiau pamatinė ES struktūra nesikeis, reikia tiesiog geresnio tarpinstitucinių santykių reguliavimo.
Jungtinė Karalystė norėtų matyti didesnį nacionalinių parlamentų vaidmenį rengiant ES politiką formuojančius įstatymus. Tai vienas tų dalykų, kuris neleistų piliečiams manyti, kad jų interesai yra apeinami. Negerai, kad nacionaliniai parlamentai nėra labai įtraukti į šį procesą, o tam tikrais atžvilgiais jie yra beveik nuo jo nušalinti ir turi pasitenkinti tik priimtų aktų nagrinėjimu.
Klausimas, koks bus galutinis ES pavidalas, manau, buvo iš esmės baigtas diskutuoti derantis dėl Konstitucinės sutarties. Per šias derybas tapo aišku, kad, nors tam tikra dalis europiečių norėjo aiškaus susitarimo, kad ji taptų federacija kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, bet didžioji jų dalis nebūtinai nori matyti Europą besiplėtojančią kokio nors nekintamo tikslo link. Europa iš esmės ir toliau liks valstybių narių sąjunga, kurioje valstybė narė – Jungtinė Karalystė ar Lietuva, ar bet kuri kita – liks vientisu dariniu, su kuriuo jo piliečiai visų pirma save sieja ir tik po to akcentuoja savo europietiškumą.
Išties bent jau artimiausius penkerius metus tolesnės politinės integracijos veiksmai nėra aktualūs, kaip ir dažnai graudžios diskusijos – tapsime federacine valstybe ar ne. Dabar labiausiai turi rūpėti mūsų piliečių gyvenimo gerinimas, svarbu veikti tose srityse, kur ES lygiu atliekami veiksmai prisidėtų prie šio tikslo, pavyzdžiui, telkti dėmesį kuriant vieningą Europos rinką. Juk stebėtina tai, kad turime vieningą prekių rinką, bet neturime vieningos paslaugų rinkos, nors paslaugos sudaro daugiau nei 50 proc. Europos Sąjungos BVP.
Taigi turime imtis daugelio kur kas praktiškesnių klausimų, o ne kvestionuoti fundamentalų Europos Sąjungos pagrindą, kurį iš tiesų Jungtinė Karalystė labai stipriai remia, arba gilintis į konstitucinės struktūros teorijas.
Vadovaujantis tokiu požiūriu, galbūt ir pats ES Konstitucijos klausimas plačiajai publikai aptarti buvo pateiktas per anksti, tą lyg ir patvirtintų neigiami referendumų Prancūzijoje ir Nyderlanduose rezultatai. Galbūt šio klausimo aktualumas tiesiog dar nesubrendęs?
Nenoriu kritikuoti Sutarties dėl Konstitucijos – mes ją remiam ir jos ratifikavimas Jungtinėje Karalystėje buvo mūsų tikslas. Ir tebemanome, kad, nepaisant to, kas nutiko, Konstitucinėje sutartyje yra daug tiek Europai, tiek Jungtinei Karalystei naudingų dalykų.
Vienas tokių – subsidiariumo principas ir jo įtvirtinimas. Kitos Sutarties nuostatos susijusios su sprendimų priėmimu išsiplėtusioje Europos Sąjungoje ir mums kažkaip reikės grįžti prie šių dalykų. Tačiau Sutartis dėl Konstitucijos nėra šiandien svarbiausias dalykas Europai ir ji buvo atmesta ne todėl, kad kažkas joje yra fundamentaliai klaidinga. Žmonės Prancūzijoje ir kitose šalyse iš esmės balsavo ne prieš pačią Sutartį, kuri politiškai yra labai nuosaiki. Tiesiog jie nejautė, kad daroma tai, ko jie norėtų, ir Sutartyje dėl Konstitucijos nebuvo nieko, kas juos įtikintų, kad jų pageidaujami dalykai bus daromi. Ne tai, kad Sutartis dėl Konstitucijos buvo pateikta svarstymui per anksti, tiesiog tai buvo ne tas klausimas ne tuo laiku.
Tačiau kitas klausimas šiuo metų yra aptarinėjamas itin plačiai – ES biudžetas 2007-2013 metams. Britų vyriausybė rodo nemenkas pastangas siekdama biudžeto perskirstymo. Ji dažnai akcentuoja, kad jame pernelyg daug lėšų numatyta žemės ūkio paramai ir taip mažinamas ES konkurencingumas pasaulyje, o šiam požiūriui bene garsiausiai nepritaria Prancūzija. Tad kaip nusakytumėte britų požiūrio į ES biudžetą esmę?
Manau, kad klaidinga bandyti įvardyti vieną ar kelias konkrečias šalis kaip raktą į derybas dėl biudžeto. Jungtinės Karalystės tikslas yra susitarti dėl Europos Sąjungos biudžeto 2007-2013 metams. Tačiau britų nacionalinė pozicija grindžiama tuo, kad dabar esantis biudžetas negali išlikti iki pat 2014 m. leidžiant nukentėti visiems kitiems prioritetams. Juk jį sudarant buvo sutarta žemės ūkiui skirti 40 proc. lėšų. Problema – ne žemės ūkis, o tai, kad skirti 40 proc. lėšų sektoriui, kuriame dirba mažiau nei 5 proc. visų ES darbuotojų, nelogiška. Tai taip pat sąlygoja labai didelių subsidijų ūkininkams politiką, o tai savo ruožtu iškreipia tarptautinę prekybą ir labai trukdo neturtingiausių pasaulio šalių vystymuisi.
Britanijos visuomenei tokį biudžetą tikrai labai sunku siūlyti. Kyla klausimas, ar tokios struktūros biudžetas apskritai gali būti išsaugotas. Britų mokesčių mokėtojas tokiam biudžetui turėtų atiduoti netgi daugiau pinigų nei iki šiol.
Esmė ne tai, kad ginčijamasi tarp kai kurių valstybių narių ar tuo labiau to ginčo sprendimo, – kuris nebūtinai pasibaigs susitarimu dėl biudžeto, – paieškos. Juk derybos dėl biudžeto ES jau baigėsi – iš esmės mes turėsime biudžetą, kurio bendras dydis yra maždaug sutartas. Bet kyla klausimas, kaip mes išskirstysime jo lėšas, kaip jas leisime ir iš kur jų imsime. Kaip kiekviename biudžete, vienam duodant daugiau, kažkam atitenka mažiau – šioje srityje burtų nėra. Ir mano nuomone, akivaizdu, kad norint sutarti dėl biudžeto visos valstybės narės turi kažko atsisakyti. Ir valstybės turi tam pasirengti.
Paskutinis Jungtinės Karalystės pasiūlymas dėl biudžeto sukėlė ūmią reakciją visoje ES ir ypač naujose valstybėse narėse, Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso jį pavadino „nesąžiningu rytų europiečių atžvilgiu“ ir „nepriimtinu“. Kokios priežastys lėmė šį pasiūlymą ir kaip britai vertina tokią reakciją?
Derybos dėl ES biudžeto 2007-2013 metams buvo gan emocionalios. Tai labai nestebina, tačiau tai nepadeda pasiekti susitarimą dėl biudžeto reikiamu metu taip, kad galėtų pradėti veikti finansavimo programos ir 2007 m. jomis sklandžiai galėtų pradėti naudotis naujosios valstybės narės. Derybos dėl ES biudžeto niekada nebuvo lengvos ir paprastai jos niekam nepakelia nuotaikos. Juk šalys ginčijasi dėl pinigų. Šios derybos buvo ypač sunkios, kadangi dabar yra 25 šalys, kurioms reikia susitarti, ir kiekviena šalis turi veto teisę.
Jungtinės Karalystės pirmininkavimo tikslas yra pasiekti susitarimą šį mėnesį. Nuo liepos pradžios plėtojome plačius dvišalius kontaktus su visomis valstybėmis narėmis. Mes aiškiai suprantame, ko nori partneriai ir ką jie yra pasirengę duoti. Derybose dėl biudžeto magijos ar stebuklų nėra. Jei šalis A gaus daugiau, tai šalis B turi gauti mažiau. Jei naujosios valstybės narės gauna daugiau, tai senosios, kurios yra grynojo pelno gavėjos, turi gauti mažiau ir/arba grynieji donorai turi skirti daugiau. Tai neišvengiama skaičių logika derantis dėl balansinės sumos.
Gruodžio 5 d. mūsų pirmininkavimo pasiūlymas dėl biudžeto atspindėjo tai, kas, mūsų nuomone, labiausiai galėjo susilaukti partnerių paramos – arba bent jau išvengti jų veto. Jungtinė Karalystė, kaip pirmininkaujanti šalis ir kaip valstybė narė, aiškiai išdėstė savo nuomonę, kad struktūrinių ir sanglaudos fondų lėšos turėtų būti skiriamos tik neturtingiausioms šalims. Jei su mumis sutiktų kiti, naujosioms valstybėms narėms biudžete atsirastų daugiau pinigų. Tačiau didelė dalis šalių atsisako toliau mažinti savo gaunamas išmokas. Taip pat mes norėjome reikšmingų reformų bendrojoje žemės ūkio politikoje, kurios biudžetui būtų suteikusios daugiau lankstumo. Bet vėlgi didelė dalis šalių su tuo nesutinka. Ši situacija galbūt „nėra sąžininga“, tačiau tai politinis faktas.
Jungtinė Karalystė pateiks pakeistą pasiūlymą gruodžio 14 d. Kol kas nežinau, koks jis bus, tačiau nemanau, kad jis iš esmės skirsis nuo mūsų ankstesnio pasiūlymo. Kodėl? Todėl, kad politiniai faktai ir matematikos dėsniai po gruodžio 5 d. nepakito. Nei, mano manymu, jie stebuklingai pasikeis pirmininkaujant Austrijai arba Suomijai 2006 metais.
Suprasdamas naujųjų valstybių narių reakciją, šiame etape nemanau, kad yra konstruktyvu telkti dėmesį į sąžiningumo arba nesąžiningumo klausimą. Tikrovė tokia, kad netgi mūsų ankstesniame pasiūlyme buvo numatytas didžiulis 150 milijardų eurų perdavimas iš turtingiausių šalių neturtingiausioms vien tik struktūriniuose ir sanglaudos fonduose.
Tai nėra vien tik didžiulė pinigų suma bendrąja prasme, tačiau didžiulis lėšų padaugėjimas struktūrinių ir sanglaudos fondų paskirstymuose 2004-2006 m. Lietuva ir kitos naujosios narės yra visateisės ES šalys, jos yra suverenios valstybės, jos dalyvauja visose Tarybos diskusijose dėl biudžeto ir turi veto teisę. Jos laisvai pasirinks, ar priimti būsimą pirmininkaujančios šalies pasiūlymą, ar mėginti derėtis dėl tolesnių patobulinimų (pripažįstant pamatinę nuostatą, kad daugiau pinigų vienam reiškia mažiau pinigų kitam) ar panaudoti veto. Tai jų reikalas. Tačiau, be abejo, kuriai nors šaliai pasirinkus panaudoti veto teisę nebus jokio biudžeto ir visi grynojo pelno gavėjai, visos skurdžiausios šalys dėl to nukentės. Tai rezultatas, kurio mes, kaip pirmininkaujanti valstybė, norime išvengti.
Jungtinės Karalystės pirmininkavimo ES pradžią šiurpiai paženklino teroristiniai aktai Londone. Kaip nusakytumėte liepos 7 d. sprogdinimų ir vėlesnių išpuolių poveikį britų visuomenei ir pačiam pirmininkavimui prabėgus beveik pusmečiui po jų?
Manau, kad sprogdinimai Londone labiau paveikė britų visuomenę nei mūsų pirmininkavimą Europos Sąjungoje. Tam tikra prasme šie įvykiai palengvino darbą stiprinant antiterorizmo politiką, kuri dar planuojant pirmininkavimą buvo mūsų dėmesio centre.
Kalbant apie Jungtinę Karalystę, nėra abejonių, kad žinia, jog tie sprogdintojai buvo Britanijoje gimę, joje išsimokslinę jos piliečiai, buvo pakankamai šokiruojanti. Tai paskatino didžiulę nacionalinę polemiką apie priemones, kuriomis praeityje bandėme integruoti imigrantų bendruomenes į šalies gyvenimą. Ir ši polemika tęsis ilgą laiką. Įžvelgiu tam tikrą ironiją, jei galime pavartoti šį žodį, kad po Londono sprogdinimų plačiai diskutuojant apie mūsų vykdytą integracijos politiką ekspertai sakė, kad prancūzai ją vykdė geriau už mus. Ir štai dabar prancūzai kovoja su savomis integracijos problemomis.
Praeityje Prancūzija ir Jungtinė Karalystė šiuo klausimu sėkmingai keitėsi patirtimi ir mes tai tęsime, nors abiejose šalyse šio pobūdžio problemos kiek skiriasi. Tačiau akivaizdu, kad mūsų visuomenės turi labai kruopščiai apgalvoti, kaip dirbti geriau, kad tokių grėsmių kuo mažiau kiltų ateity, tarkime, kad būtų sumažintas britų musulmoniškų bendruomenių radikalizmas.
Ar faktai, kad Londono sprogdinimus įvykdė Britanijoje užaugę žmonės, o Prancūziją siaubusias riaušes sukėlė imigrantų palikuonys, neperša išvados, kad pagrindinėse Vakarų Europos šalyse susiformavo ištisos gyventojų grupės, besijaučiančios izoliuotomis nuo visuomenės, kurioje gyvena, arba net nusiteikusios priešiškai jos atžvilgiu?
Manau, turime būti atsargūs darydami išvadas apie izoliaciją. Situacija Jungtinėje Karalystėje, esu tikras, ir Prancūzijoje bei kitose Europos šalyse, dabar yra labai rūpestingai nagrinėjama ir kiekvienoje šalyje bus padarytos atitinkamos išvados. Nebus vieno skirtingoms etninėms bendruomenėms kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje tinkančio sprendimo – reikės atsižvelgti į konkrečias kultūrines ir istorines aplinkybes. Tikėdamasis klausimo apie tokių riaušių, kokios tik ką pasibaigė Prancūzijoje, galimybę Jungtinėje Karalystėje, pasakysiu, kad Prancūzijoje jų priežastimi didele dalimi tapo labai aukštas nedarbo lygis, išeivių bendruomenėse siekiantis net 50 procentų.
Šiuo metu padėtis Jungtinėje Karalystėje dėl darbo vietų yra daug geresnė, bet galime prisiminti, kad 9-ajame dešimtmetyje patyrėme tokio pobūdžio riaušes, kilusias vietinėse bendruomenėse įvairiuose mūsų miestuose, įskaitant ir Londoną. Ir jų lemiamu veiksniu taip pat buvo labai aukštas nedarbo lygis. Vadinasi, tai, kas savo metu vyko Londone, Liverpulyje, Bristolyje ir kai kuriuose kituose britų miestuose bei pastarieji įvykiai Prancūzijoje, pasižymi bendromis aplinkybėmis. Šiandien Jungtinėje Karalystėje yra pakankami įsidarbinimo galimybių, tad šis veiksnys negalėtų tapti priežastimi riaušėms ir todėl tokių neramumų nesitikime.
Tačiau turime kruopščiau galvoti apie kai kuriuos sudėtingesnius kultūrinius ir socialinius integracijos veiksnius. Ekonominė atvykusiųjų integracija Jungtinėje Karalystėje yra gera, bet jei egzistuoja tokios problemos kaip šalyje išaugę savižudžiai sprogdintojai, vadinasi, yra socialinės ir kultūrinės integracijos aspektų, prie kurių akivaizdžiai reikia kur kas daugiau dirbti. Be to, negalima pamiršti, kad visoje Europoje nuo seno gyvuoja aibė įvairiausių tautinių mažumų bendruomenių. Diskutuojant šiuo klausimu labai svarbu nesukurti atmosferos, persmelktos nuostata, kad vietinės bendruomenės yra problemų šaltinis, ir nenuvertinti fakto, kad didžioji dauguma tokių bendruomenių žmonių yra prie savo šalių gerovės kūrimo prisidedantys padorūs piliečiai.
Lietuvoje, kaip ir kitose neseniai iš okupacijos išsilaisvinusiose šalyse, atidžiai stebimas Rusijoje nuožmėjantis demokratijos varžymas ir dažniau kyla klausimas, kaip šiame kontekste turėtų rutuliotis ES ir Rusijos santykiai. Kokia Jungtinės Karalystės, kaip dabartinės ES pirmininkės, vizija šiuo klausimu artimiausiai ateičiai, tarkime, kol tebesitęsia antroji Vladimiro Putino prezidentavimo kadencija?
Mes teikiame didelę svarbą mūsų daugialypiams santykiams su Rusija, plėtojamiems dirbant Jungtinėse Tautose ir Saugumo Taryboje, Didžiajame aštuonete ir įvairiomis kitomis formomis. Bendradarbiaujame tokiais klausimais kaip masinio naikinimo ginklų platinimas, tarptautinis terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, klimato pokyčiai, energetinis saugumas.
Daugelyje reikšmingiausių tarptautinių klausimų Rusija yra nepaprastai svarbus partneris, net jeigu ir labai sunku numatyti Rusijos vystymąsi per artimiausią dešimtmetį. Tačiau lengva nuspėti, kad mano išvardytuose klausimuose Rusija liks nepaprastai svarbi partnerė nepriklausomai nuo jos gerovės, nors jos BVP yra mažesnis už Nyderlandų. Nors, žinoma, joje cirkuliuoja didelės sumos grynųjų pinigų, ypač tai pasireiškia kaip naftos kainų kilimo rezultatas ir tai kartais sukuria klaidingą įspūdį apie tikrąją padėtį.
Taigi Rusija ir toliau išlieka labai svarbi partnerė, tačiau Jungtinė Karalystė, kaip ir kitos šalys, nenori gerų santykių bet kokia kaina. Žinoma, mes pasisakome už esančius gerus, pragmatiškus santykius ei tolesnį jų plėtojimą ir tokia nuostata atspindi kolektyvinę Europos Sąjungos poziciją. Manau, kad sovietų blokui priklausiusioms šalims pernai įstojus į ES prasidėjo gilesnio vienas kito pažinimo procesas tarp jos senųjų ir naujųjų valstybių narių. Nebūtų teisinga sakyti, kad visa išmintis, kaip elgtis su Rusija, glūdi Lietuvoje ar kitose naujose Europos Sąjungos šalyse, lygiai kaip visa išmintis neglūdi ir senosiose valstybėse narėse.
Išties britų požiūris į Rusijos perspektyvas šiuo metų yra veikiamas įgyjamų žinių iš tokių mūsų partnerių kaip Lietuva. Manau, Lietuva taip pat mokosi iš to, kaip kitos ES valstybės narės plėtoja santykius su Rusija. Manau, šių santykių plėtra vyksta mums vieniems iš kitų besimokant. Ir Europos Sąjunga kaip struktūra turi pačią veiksmingiausią derybinę padėtį santykiuose su Rusija. Todėl ir paskutiniame ES viršūnių susitikime spalį buvo vieningai sutarta santykių, ypač energetiniais klausimais, su Rusiją pagrindu laikyti dialogą tarp jos ir Europos Sąjungos kaip visumos, o ne atskirų jos narių. Reikšminga tai, kad dėl šio principo buvo susitarta galutinai.
Kitas Lietuvai rūpimas klausimas – jos kaimynės Baltarusijos raida. ES girdima nuomonė, kad šios šalies atžvilgiu vykdoma izoliacijos politika tik stiprina Lukašenkos režimą, todėl reikėtų megzti daugiau ryšių ne tik su visuomene, bet ir oficialiu Minsku. Tad ar Lukašenkos režimo izoliacija turi tęstis ar priešingai?
Jungtinės Karalystės požiūris į Baltarusiją iš esmės sutampa su bendrąja Europos Sąjungos politika šiuo klausimu. Lapkričio 7 d. po ilgų diskusijų buvo sutarta dėl ES politikos Baltarusijos atžvilgiu ateinantiems 2006 m. ten numatytų prezidento rinkimų kontekste. Manau, kad šiuo klausimu sutariama, lygiai kaip ir dėl to, kad Baltarusijai turėtume skirti daugiau dėmesio. Sutarto požiūrio esmė ta, kad reikia intensyvinti dvilypę šių santykių formą, kuri jau kurį laiką yra mūsų politikos pagrindas. Viena vertus, izoliuoti Lukašenką ir jį supančią „nomenklatūrą“, bet tuo pačiu metu sustiprinti ryšius tarp įvairių Baltarusijos visuomenės sluoksnių ir Europos Sąjungos, taip pat kitų tarptautinės bendruomenės narių ir ne tik JAV, Kanados, bet ir tokių kaip Ukrainos ar Rusijos.
Norime matyti ryškų bendravimo su pilietinės visuomenės atstovais, žiniasklaida, politinėmis grupėmis, žemesnio lygio pareigūnais, eiliniais žmonėmis pakilimą. Siekiame, kad vis daugiau Baltarusijos žmonių turėtų aiškų vaizdą apie realų gyvenimą Europos Sąjungoje. Tačiau padėtis dėl Baltarusijos specifikos yra labai sudėtinga. Akivaizdu, kad dabar nėra tinkamas metas aukšto lygio bendradarbiavimui, kadangi Lukašenkos režimas tai nedelsdamas pateiktų kaip tarptautinės bendruomenės pripažinimą ar pritarimą jo politikai. Galima suprasti žmones, norinčius kalbėtis su Lukašenka ir tikinčius, kad tai kažkaip teigiamai jį paveiktų, bet mūsų požiūriu, kuriam plačiai pritariama ES, mažiausiai tikėtina, kad tai pavyktų. Taigi padėtis kebli, tačiau iš esmės ES sieks didinti kontaktus su Baltarusija ir sykiu išsaugoti bei stiprinti paties Lukašenkos izoliaciją.
Baigiantis pokalbiui įdomu sužinoti jūsų nuomonę apie Jungtinės Karalystės ir Lietuvos santykių pokyčius pastarajai tapus ES nare. Pamenu, kad pirmajame savo interviu mūsų portalui, publikuotame Lietuvai tik ką įstojus į ES, prognozavote, kad šie santykiai plėtosis pačia teigiamiausia linkme.
Visų pirmą džiaugiuosi, kad prieš pusantrų metų mano išdėstytos prognozės pasitvirtino. Netgi manau, kad mūsų abipusiai santykiai vystėsi spartesniu tempu, nei tikėtasi, ir daugiausia labai teigiama linkme. Ekonominėje plotmėje veiklumo lygiai ir veiklos sričių gausa yra įspūdinga, tam pailiustruoti netgi labai sunku rasti skaičius, tarkime, parodyti investavimą, kadangi dažnai britų kompanijos į Lietuvą investuoja per savo antrines kompanijas trečiosiose šalyse. Todėl sunku išryškinti tikrąją padėtį, bet akivaizdu, kad vis daugiau mūsų šalies kompanijų Lietuvoje pradeda dirbti įvairiose srityse ir šis procesas labai paspartėjo. Dvigubai arba trigubai išaugo į Lietuvą atvykstančių britų verslininkų skaičius, keturgubai padidėjo kreipimusi į mūsų ambasados prekybos ir investicijų skyrių, be to, daugelis dirba savarankiškai visai nesikreipdami į mus.
Kitas mūsų santykių dinamikai labai svarbūs veiksnys yra lietuvių migracija į Jungtinę Karalystę. Jos varomoji jėga yra ekonominiai migrantai, įsitraukiantys į labai įvairią veiklą: jie dirba visuose sektoriuose, tikrai ne vien tik mažiausiai apmokamose darbo vietose. Daugelis jų Jungtinėje Karalystėje kuria savo verslą arba labai greitai yra paaukštinami iki vadovaujančių pareigų. Ir daugeliu atvejų jie nori panaudoti savo patirtį plėtojant tolesnius ryšius tarp Britanijos ir Lietuvos. Pavyzdžiui, pas mus ambasadoje nuolat apsilanko britai, į Lietuvą atvykę tik patarti savo bendradarbių lietuvių. Ir šio migracijos reiškinio sudėtingumas driekiasi toli už ekonominių priežasčių, toli už tokio reiškinio kaip protų nutekėjimas. Žmonės išvažiuoja iš Lietuvos ne vien vedami tikslo tiesiog dirbti Jungtinėje Karalystėje. Kiekvienas individas unikaliomis aplinkybėmis apsisprendžia pasinaudoti turimomis laisvėmis, vyksta tokie procesai, kurių vyriausybės negali lengvai numatyti ar sekti. Smarkiai daugėja į Jungtinės Karalystės universitetus studijuoti vykstančių lietuvių, tiesiog sunku pervertinti, kokį poveikį savo šaliai jie padarys sugrįžę po kelerių metų. Šie procesai labai reikšmingi ir naudingi mūsų šalių ekonominiams santykiams. Ir mano nuomone, jų raida iš esmės labai teigiama, o sparta kelia nuostabą.
Tačiau po pernykštės gegužės 1-osios išryškėjo ir kai kurie neigiami ES plėtros aspektai, pats juodžiausias iš jų – dėl laisvo judėjimo išsiplėtusios ES viduje suaktyvėjusi prekyba žmonėmis. Tiek Lietuvos, tiek ir britų žiniasklaidoje pastaruoju metu ypač daug kalbama apie šio nusikaltimo aukas. Neseniai viena Seimo narė pateikė duomenis, kad dabar lietuvės sudaro didžiausią dalį Jungtinėje Karalystėje seksualinėn vergovėn patenkančių moterų. Kaip apibūdintumėte kovą su šia problema, kaip šioje srityje intensyvėja Lietuvos ir Britanijos atsakingų institucijų bendradarbiavimas ir kokį vaidmenį šiame procese atlieka jūsų vadovaujama pasiuntinybė?
Manau, kad žiniasklaida seka ir pateikia valdžios veiksmus šioje srityje, o ne atvirkščiai, todėl ji nebuvo pirmoji į tai atkreipusi dėmesį, visų pirma tai padarė mūsų šalių policijos, prokuratūros, kitos institucijos, tokios kaip Europolas. Jos pirmosios pastebėjo, kad nuo praeitų metų vasaros pabaigos padaugėjo moterų iš Lietuvos, tapusių prekybos žmonėmis aukomis. Tam, žinoma, įtakos turėjo laisvas judėjimas išsiplėtusioje Europos Sąjungoje.
Maždaug prieš metus Jungtinės Karalystės ir Lietuvos teisėsaugos organai ėmė dirbti itin glaudžiai, per tą laikotarpį buvo atlikta daug bendrų operacijų. Taip pat ir Europos Sąjungos lygmeniu tobulinami kovos su prekyba žmonėmis metodai. Ir mūsų ambasada įsitraukė į plačią veiklą, skatindama ir remdama bendradarbiavimą tarp abiejų šalių institucijų. Aktyviai dirbome su Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuru ir visuomeninių organizacijų atstovybėmis Lietuvoje skleidžiant informaciją apie šią grėsmę. Turime labai gerus tiesioginius kontaktus su jūsų Vidaus reikalų, Švietimo ir mokslo ministerija, savivaldybėmis. Prisidėjome Lietuvai kuriant nacionalinę Prekybos žmonėmis prevencijos ir kontrolės programą, taip pat rengėme kursus policininkams ir socialiniams darbuotojams.
Atlikta daugybė veiksmų ir tikiuosi, kad per ateinančius metus mūsų darbas su Lietuvos valdžia tik intensyvės, ypač keičiantis geriausia šioje srityje įgyta patirtimi, remiant visuomenines organizacijas, padedant nukentėjusiems asmenims grįžti tėvynėn, plečiant šviečiamąją veiklą. Sprendžiant problemą taip pat svarbus vaidmuo tenka bausmių už šį nusikaltimą sugriežtinimui – Britanijoje už jo organizavimą dabar gresia laisvės atėmimo bausmė iki 23 metų, Lietuvoje bausmės taip pat sugriežtintos.
Manau, šioje srityje dabar galime veikti tobuliau ir ši problema jau pasiekė savo kulminacinį tašką, situacija pamažu turėtų gerėti. Ir šiame procese, manau, mūsų šalių žiniasklaidos priemonės prisideda prie šios kovos informuodama apie problemą, bet yra ir neigiama to pusė – kartais pastebima tendencija suteikti žavesį prostitucijai, ypač neatskiriant savanoriškos prostitucijos nuo prekybos žmonėmis. Todėl žiniasklaida, imdamasi šios temos, turi būti kur kas rimtesnė. Taigi ir toliau aktyvinsime veiksmus kartu su Lietuva kovodami prieš šį sunkų nusikaltimą ir mūsų tikslas yra išspręsti problemą iš esmės.
Darbą mūsų šalyje pradėjote pačiame Rolando Pakso apkaltos įkarštyje, po kurios triukšmingos istorijos apie įvairiausius pareigūnus veja viena kitą. Dabar matome skandalus dėl ministro pirmininko, Vilniaus mero veiklos. Kokį įspūdį jums palieka Lietuvos politinis gyvenimas?
Lietuva yra labai gera vieta dirbti diplomatu, kadangi visi diplomatai žavisi politika ir jiems ypač patinka spalvinga politika. Tai tiesiog slypi diplomato kraujyje: sekti, analizuoti politinių įvykių tėkmę ir kuo ji spalvingesnė, tuo geriau. Tik bėda su spalvinga politika ta, kad daugelyje šalių ji sukelia labai neigiamus padarinius. Jose reziduojantiems diplomatams, nors ir mėgaujantis politika, vis dėlto tenka susidurti su iš to išplaukiančiais sunkumais. Tačiau Lietuvoje diplomatui gera dirbti todėl, kad politika joje spalvinga ir tuo pačiu metu šalis yra nepaprastai sėkmingai vystosi – tiek ekonomine prasme, tiek ir savo darbuose Europos Sąjungos bei NATO kontekste. Todėl šiuo požiūriu Lietuva yra reta šalis, kadangi turi ryškią, spalvingą, tikrai įdomią politiką, bet gyvena ir labai sėkmingą nacionalinį gyvenimą.
Dėkoju už išsamų pokalbį.
Kalbėjosi Rimas Zakarevičius
