2001 metų birželio mėnesį suiro Naujosios politikos koalicija Lietuvoje. Jos vietoje atsirado kita - socialdemokratų ir socialliberalų, arba kairės, koalicija. Nuo pat jos įkūrimo sklido pranašystės, kad ji bus stabilesnė ir išsilaikys bent iki kitų Seimo rinkimų. Visi ženklai rodė, kad taip ir bus, kol neprasidėjo kampanija į geltonuosius rūmus.
Viskas pradėjo keistis, kai koalicijos partneriai nesugebėjo ar nenorėjo iškelti bendro kairės kandidato į prezidentus. Ypač buvo nusivylę soclibai, nes jų neoficialaus kandidato Artūro Paulausko reitingai visą laiką buvo aukštesni už potencialaus socdemų kandidato Vytenio Andriukaičio. Be to, sklido teiginiai, kad Algirdo Brazausko kandidatavimo atveju A. Paulauskas jį parems. Socdemams nutarus iškelti savo kandidatą, ne vienas soclibas skundėsi, kad į jų geranoriškumą koalicijos partneriai atsakė šlapia mazgote per veidą.
Tuoj po rinkimų nesutarimai koalicijoje pradėjo aštrėti. Rinkimų kampanijoje prezidentas Rolandas Paksas balsuotojams pažadėjo Vyriausybės pertvarkymą. Tačiau po susitikimo su Brazausku ir Paulausku iš pertvarkymo liko tik sveikatos ministro Konstantino Dobrovolskio pakeitimas socdemu Juozu Oleku. Atrodo, kad preliminarus prezidento ir premjero susitarimas dėl Dobrovolskio buvo padarytas be Paulausko žinios. Kadangi Sveikatos ministerija buvo viena iš soclibams paskirtų ministerijų, Seimo pirmininkas pareiškė nepasitenkinimą ir viltį, kad K. Dobrovolskio likimas bus išspręstas bendru koalicijos nutarimu. Tačiau iš Paulausko pastangų išgelbėti Dobrovolskį arba jo vietoj paskirti kitą soclibą nieko neišėjo. Rolando Pakso ir A. Brazausko susitarimas nebuvo pakeistas ir Seimo pirmininkui buvo netiesiogiai priminta, kad jis tėra jaunesnysis koalicijos partneris.
Valstybės ir vyriausybės vadovų artimas bendradarbiavimas taip pat buvo pastebimas formuojant koaliciją prieš Vilniaus merą Artūrą Zuoką. Jis dar labiau išryškėjo iškilus kontroversijai dėl policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus atleidimo. Skandalo pradžioje Paksas ir Brazauskas rėmė vidaus reikalų ministro Juozo Bernatonio sprendimą V. Grigaravičių suspenduoti ir eventualiai atleisti iš tarnybos. Bet generaliniam komisarui nutarus dėl savo vietos kovoti ir spaudai išknisus vis daugiau medžiagos, kad byla prieš jį neturi nei faktiško, nei teisinio pagrindo, pamažu prezidentas ir premjeras pradėjo keisti savo poziciją. Per visą skandalą Paulauskas palaikė jam artimą Grigaravičių. Jis kritikavo valstybės ir Vyriausybės vadovus dėl per didelio skubėjimo policijos viršininką pasmerkti, prieš tai išsamiai ir objektyviai kaltinimų neišnagrinėjus.
Kai Brazauskas paskelbė vidaus reikalų ministro ir generalinio komisaro pažadą darniai dirbti, Seimo pirmininkas reagavo pasisakydamas prieš per ankstyvą “susitaikinimą” dar negavus Seimo komisijos Grigaravičiui mestų kaltinimų įvertinimo. Bernatoniui po savaitės atsistatydinus, Paulauskas pagaliau galėjo džiaugtis retu laimėjimu prieš vyresnįjį koalicijos partnerį.
Premjero santykiai su prezidentu ir Seimo pirmininku šiuo metu yra grynai pragmatiški, svarbiausias jų tikslas išplėsti Vyriausybės vadovo įtaka kitų trijulės narių sąskaita. Tai visai normalus politikoje reiškinys ir čia nenoriu sudaryti kitokio įspūdžio. Tačiau, ar toks Brazausko elgesys naudingas koalicijai, tai jau kitas klausimas, kaip ir koks šioje situacijoje yra prezidento vaidmuo?
Premjeras jau parodė, kad kur pravartu, jis gali bendradarbiauti su prezidentu prieš Paulauską. Tai įvyko atstatydinant Dobrovolskį ir kaltinant Grigaravičių. Tačiau Brazausko draugystė su Paksu yra ribota. Juk ne kieno kito, o Vyriausybės vadovo iniciatyva prezidentui buvo pasakyta, kad pagal protokolą sutartį su Europos Sąjunga pasirašys keletas aukštų pareigūnų, bet ne pats prezidentas, ir tik nuvažiavus į Atėnus buvo sužinota, kad prezidentai ne tik gali pasirašyti, bet jų parašai sutarčiai suteikia ir tam tikrą simbolinę reikšmę.
Prezidento ir Seimo pirmininko santykiai greičiausia paliks tokie, kokie jie buvo nuo Naujosios politikos koalicijos pradžios - nuolat blogi. Paskutinį kartą (šias eilutes rašau balandžio pabaigoje) jų pobūdis atsispindėjo griežtoje Paulausko reakcijoje į prezidento sprendimą pašalinti Valdą Adamkų iš delegacijos į Atėnus.
Tolesnių koalicijos partnerių santykių prognozė yra daug sudėtingesnė. Jie vis dar vienas kitam reikalingi. Be soclibų socdemai turėtų atsisakyti valdžios, ir atvirkščiai. Tą abi pusės puikiai supranta. Todėl Brazausko galimybės savo partijos įtaką plėsti yra lyg ir ribotos. Bet iš tikrųjų jos ne tokios blogos.
Nors šiuo klausimu nėra sociologinių tyrimų, vis dėlto galima įžiūrėti tam tikrus reiškinius, sugestionuojančius, kad dalis soclibų, motyvuojami politinio išlikimo, ideologinio artimumo ar kitų priežasčių, norėtų jungtis su socdemais. Kieno įtaka tokiose jungtuvėse padidėtų, o kieno eventualiai išnyktų, nėra sunku atspėti.
A. Paulauskas šias pažiūras tarp partijos narių gerai žino. O ką apie susijungimą mano jis pats? Turime atsiminti, jog parlamento vadovas Naujosios sąjungos partiją įkūrė, kad išlaikytų savo politinę įtaką ir pasiruoštų kitiems prezidento rinkimams. Socdemų partijoje jis ir jo bendražygiai ilgainiui išnyktų, o iš politinio gyvenimo Seimo pirmininkas dar nėra pasiryžęs išeiti.
Šiame kontekste reikia vertinti buvusį Paulausko santūrumą, susijusį su Brazausko akibrokštais ir vėlesnę jųdviejų konfrontaciją buvusio vidaus reikalų ministro Bernatonio skandale. Vyriausybės vadovui pradėjus užsiminti apie kairės susijungimą, Seimo pirmininkas pakeitė savo požiūrį į socdemų lyderį ir jo partiją. Koalicijos partnerius jis vis dažniau pradeda traktuoti kaip tipiškus politinius varžovus, į kurių iššūkius reikia reaguoti atitinkamai. Iš tikrųjų, norėdamas apsaugoti soclibų identitetą ir savo politinės karjeros perspektyvas, parlamento vadovas kitos išeities lyg ir neturi. Bet jis taip pat negali visiškai nuo socdemų atsiriboti ir greičiausiai kartkartėmis jiems padarys politinio draugiškumo ir net susijungimo gestų. Ar ši Artūro Paulausko strategija atneš norimų rezultatų ir kokią ji turės įtaką koalicijos stabilumui, parodys tiktai ateitis.
www.akiraciai.lt
