Prezidento Rolando Pakso skandalui prasidėjus pasigirdo balsų, kad prezidento rinkimų sistemą reikia keisti. Priežastis: sistema, kurioje išrenkami asmenys, tokie kaip R. Paksas, negali būti gera. Bet ar iš tikrųjų kitoks rinkimo būdas pagerintų valstybės vadovų kokybę? Į šį klausimą nelengva atsakyti, bet pabandyti galima.
Dabartiniu rinkimo būdu naudojamasi daugelyje demokratinių valstybių. Jis grindžiamas principu, kad visi piliečiai tiesiogiai nusprendžia, kas bus valstybės vadovas. Tai turbūt pats demokratiškiausias metodas. Bet ar demokratiškiausias sykiu yra ir geriausias? Prezidentą renkant tiesiogiai balsuotojai patiria didžiulį spaudimą paremti vieną ar kitą kandidatą. Kyla klausimas, kiek jų yra pajėgūs atskirti demagogiją nuo realistinių pažadų? Kiek balsuotojų per paskutinius prezidento rinkimus Lietuvoje žinojo, kad be Seimo ir Vyriausybės paramos valstybės vadovas negali pakelti materialinio gyvenimo lygio; kad ši parama ne tik nebuvo pažadėta, bet greičiausiai neįmanoma, nes abu valdžios organus kontroliavo prezidento politiniai oponentai?
Taigi tiesiogiai renkant valstybės vadovą yra tam tikra rizika, kad neatsakingas asmuo gali patekti į valdžios viršūnę. Nusistovėjusiose demokratijose tai retai atsitinka, nes ten demokratinė politinė kultūra yra stipriai įsitvirtinusi. O jei kartais ir išrenkamas žmogus, kuris ne tik nesilaiko etinių politinio elgesio normų, bet ir padaro teisinių pažeidimų, jis ilgai prezidento poste neišsilaiko. Toks buvo JAV prezidento Richardo Nixono likimas.
Tačiau pokomunistinėse valstybėse demokratinė politinė kultūra dar tiktai vystosi. Vienur ji yra pažengusi daugiau, kitur mažiau. Vadinamųjų stiprių, tvarką darančių prezidentų čia netrūksta. Aleksandras Lukašenka, Vladimiras Putinas, Heidaras Alijevas ir kiti buvo balsuotojų išrinkti, bet ar jie yra įsipareigoję demokratijai ir ar sistemos, kuriose jie veikia, yra demokratiškos, tai jau kitas klausimas.
Rinkiminių metodų demokratiškumas didele dalimi priklauso nuo to, kokiame kontekste jie vyksta. Baltarusijoje prezidentas yra žmonių renkamas, bet ten rinkimai ir santvarka su demokratija turi mažai ką bendra. Lietuvoje valdžios institucijos yra demokratiškos, bet kaip su ta politine kultūra? Pastarosios yra daugiau negu Rusijoje, ką jau kalbėti apie Baltarusiją, tačiau dar negalima sakyti, kad ji yra pasiekusi senųjų Vakarų demokratijų lygį.
Vykstančio apkaltos proceso procedūros, visuomenės reakcija ir galutiniai rezultatai daug ką pasakys apie politinės kultūros pažangą Lietuvoje.
Netiesioginiuose rinkimuose už kandidatus į prezidentą balsuojama parlamente (kai kur konferencijoje, susidedančioje iš įvairių politinių ir visuomeninių institucijų atstovų). Mūsų kaimynai, brolių tauta latviai, turi tokį rinkiminį metodą.
Netiesioginiai valstybės vadovo rinkimai suteikia mažiau galimybių demagogams. Vietoj gausių balsuotojų jie turi paveikti parlamento narius, kurių politinė patirtis yra didesnė negu tipiško rinkėjo. Dėl to juos apgauti yra sunkiau, jei iš viso įmanoma.
Tačiau netiesioginiai rinkimai yra mažiau demokratiški, nes prezidentas yra išrenkamas ne visų piliečių, o mažos grupės politikų. Taip išrinktas kandidatas daugeliu požiūrių gali būti priimtinas, bet nebūtinai atstovaująs žmonių interesams.
Netiesioginių rinkimų metodas yra daugiausiai paplitęs parlamentinėse respublikose. Jose valstybės vadovų galios yra ribotos, o pagrindinės funkcijos iš esmės simboliškos. Iš dalies tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos prezidentą, tik pas mus yra vienas svarbus skirtumas: prezidentas yra tiesiogiai renkamas žmonių. Vien šis faktas valstybės vadovui suteikia potencialias Konstitucijoje specifiškai nepaminėtas galias. Aktyvus, sumanus ir etiniais principais besivadovaujantis prezidentas potencialias galias gali sukonkretinti bei išplėsti ir tuo savo poziciją sustiprinti prieš Seimą ir Vyriausybę. Išplėstos ir konkretizuotos galios jam taip pat padeda atlikti tradicines simbolines funkcijas, t.y. nepolitinio, virš ekonominių, socialinių ir etninių skirtumų stovinčio bei visuomenę vienijančio pareigūno.
Rašant dabartinę Lietuvos Konstituciją, dešinieji norėjo stipraus prezidento, kairieji - stipraus parlamento. Pirmieji buvo įsitikinę, kad ką tik atkurtai valstybei reikėjo vadovo su plačiomis galiomis; antrieji, sekdami savo pirmtakų tradicija, pasisakė prieš tokį siūlymą. Pasiektas kompromisas mums davė “silpną” prezidentą su potencialiomis galiomis. Iki dabartinės Prezidentūros krizės sistema palyginti neblogai veikė; dėl to prezidento rinkimo būdą reikėtų keisti tik tuo atveju, jei taptų akivaizdu, kad mūsų politinė kultūra dar nėra pakankamai subrendusi ir tolesnis tiesioginis valstybės vadovo rinkimas gali sukelti naujas krizes.
Pozityvus dabartinės krizės sprendimas ne tik atsakytų į klausimą, ar valstybė išliks nepriklausoma ir demokratinė, ar pasuks Baltarusijos, Moldovos, Kirgizijos ir kitų panašių buvusių sovietinių respublikų keliu, bet taip pat ar sugebėsime išlaikyti prieš dvylika metų sukurtą prezidento instituciją, kuri padarė didelę įtaką mūsų jaunos demokratijos tobulėjimui.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)