Pastaruoju metu kai kurių istorikų darbuose pristatoma revizionistinė 1940 metų interpretacija. Sovietmečiu buvo teigiama, kad Lietuvos žmonės išskėstomis rankomis pasitiko okupantus. Kita radikaliai priešinga teorija, dažnai kartota išeivijoje, tvirtino, kad nuo pat pirmos dienos pasipriešinimas okupacijai buvo akivaizdus ir visuotinis.
Šiuo metu vis dažniau girdime, kad jei invazija ir nebuvo sutikta išskėstomis rankomis, tai bent pusiau išskėstomis. Šis teiginys lyg ir atitinka daugelį kitų dabartinių reiškinių, tokių kaip Kauno teisėjo nuosprendis, kad neįmanoma kolaboruoti su neegzistuojančiu okupantu; žymaus politiko, buvusio Seimo nario reikalavimas sudaryti strateginę partnerystę su Kremliumi; užsienyje inspiruota ir Lietuvoje kai kurių sluoksnių entuziastingai remiama akcija prieš daug mūsų šaliai padėjusį amerikietį filantropą George’ą Sorosą ir t.t.
Šiame kontekste dar kartą bent trumpai pažvelkime, kas tais lemtingais Lietuvai metais iš tikrųjų vyko. Tie, kurie teigia, kad Raudonoji armija ir sovietinė okupacija buvo palyginti draugiškai sutiktos, mini tris svarbius to meto įvykius: karinį nesipriešinimą invazijai, žymių visuomenės veikėjų bendradarbiavimą su Kremliaus agentais ir rinkimus į liaudies Seimą.
Klausimas, ar Lietuva turėjo bent simboliškai pasipriešinti Sovietų Sąjungos karinei agresijai, daugelį kartų svarstytas populiarioje spaudoje ir akademiniuose sluoksniuose. Ne vienas komentuotojas spėliojo: gal pasipriešinimas mūsų šaliai būtų davęs satelito statusą arba bent tam tikrą psichologinį pasitenkinimą, kad tautos savigarba būtų išlaikyta. Šiaip ar taip, sprendimas nesipriešinti mažai ką bendra turėjo su teigiamu būsimos okupacijos vertinimu, jis kur kas labiau buvo susijęs su neviltimi, nenoru būti nereikalingų aukų priežastimi, didžiųjų Vakarų valstybių rankų nusiplovimu ir trylika metų kraštą valdžiusio prezidento atsisakymu prisiimti atsakomybę už šį rizikingą žingsnį. 1940 metų birželio mėnesį Raudonoji armija jau turėjo bazes Lietuvoje ir didelės jos jėgos buvo sutelktos prie sienos su Sovietų Sąjunga.
Analogiška 1939 metais buvo Vokietijos ir Čekoslovakijos santykių situacija: Hitlerio terorizuojama ir Vakarų likimo valiai palikta valstybė, nors ir turėjo palyginti gerai parengtas karines pajėgas ir iš anksto pastatytus įtvirtinimus, nesipriešino Vokietijos invazijai, nes padėtis taip pat buvo beviltiška ir karinis gynimasis būtų pareikalavęs nemažai aukų. Kita vertus, dabar daug kas mano, kad Lietuva turėjo sekti Suomijos pavyzdžiu ir atmesti Kremliaus ultimatumą. Tačiau šios valstybės geografinė padėtis labai skyrėsi nuo mūsų šalies ir tai jų pasipriešinimui suteikė daugiau galimybių pasiekti tam tikrų politinių tikslų. Be to, tuo metu Suomijoje nebuvo Raudonosios armijos bazių.
Negalima paneigti, kad iš pradžių dalis Lietuvos intelektualų, inteligentų ir eilinių piliečių, atėjus sovietų valdžiai, nenumatė vėliau iškilusios nacionalinės ir žmogiškosios katastrofos. Daug kas iš jų manė, kad jei reikia rinktis tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, pastaroji priimtinesnė. Ir, svarbiausia, buvo viliamasi, kad naujasis režimas kraštui suteiks savivaldą ir tik gynybos bei užsienio politikos klausimai bus Kremliaus jurisdikcijoje. Tuo metu ir patys sovietų agentai panašiai kalbėjo bei pabrėždavo, kad Maskva nėra suinteresuota inkorporuoti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Tad nėra per daug stebėtina, kad pirmose vadinamosiose liaudies vyriausybėse dalyvavo vienas kitas nuo Kremliaus nepriklausomas politikas, o kai kurie inteligentai ir intelektualai liaupsino sovietinę santvarką. Viskas pasikeitė, kai po rinkimų į vadinamąjį liaudies Seimą farso jo delegacija nuvyko į Maskvą prašyti priėmimo į broliškųjų tautų sąjungą. Dabar tie, kurie manė, kad kooperuodami su Kremliaus atstovais padės išlaikyti savivaldą, pagaliau suprato tikrus stalinistinės valstybės tikslus. Be to, didėjantis saugumo institucijų teroras taip pat prisidėjo prie realistinio padėties vertinimo. Taigi galų gale šie žmonės pradėjo trauktis iš politinio ir, jei jį taip galima vadinti, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo. 1944 metais Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos sienos, daugelis jų pasitraukė į Vakarus.
Dabar – apie vadinamuosius liaudies Seimo rinkimus. Jie buvo tipiški totalitarinėms sistemoms: tik viena partija galėjo kelti savo kandidatus (buvo iškelti ir keli režimo sankcionuoti „nepriklausomi“ kandidatai); balsavusiųjų pasai buvo štampuojami (neturėti štampo buvo rizikinga); balsus skaičiavo ir oficialius rezultatus skelbė valdžios organai, kurių sprendimų nebuvo galima nepriklausomai patikrinti.
Rinkimuose Komunistų partija oficialiai nedalyvavo, vietoj jos buvo įkurta Darbo Lietuvos sąjunga (DLS), po balsavimo greitai baigusi savo trumpą egzistenciją. Per rinkimų kampaniją Maskva ir jos statytiniai kalbėjo apie viską, tik ne apie Lietuvos prijungimą prie Sovietų Sąjungos. Buvo net kurioziškų atvejų, kai paminėjusieji tokią galimybę režimo atstovų buvo apkaltinti provokacija.
Kiek žmonių rinkimuose dalyvavo ir už ką jie balsavo, mes niekada nesužinosime. Bet tas nėra svarbu, nes ar balsavime būtų dalyvavęs vienas procentas turinčiųjų teisę balsuoti, ar per devyniasdešimt, kaip valdžia teigė, laimėtojai vis tiek būtų tie patys. Todėl sakyti, kad rinkimai bent iš dalies išreiškė Lietuvos žmonių valią, būtų tolygu teiginiui, kad okupanto surežisuotas spektaklis ką nors bendra turėjo su demokratiniais principais ir procedūromis.
Antrojo pasaulinio karo metu okupuotose valstybėse – Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje ir kitose šalyse – nedidelis gyventojų procentas ne tik okupantus pasitiko pusiau išskėstomis rankomis, bet ir su jais kolaboravo (Prancūzijoje tas procentas buvo ganėtinai didelis). Lietuva šia prasme nebuvo išimtis, o tik dar vienas pavyzdys, kaip neišvengiamos ir nesulaikomos agresijos atveju tam tikras skaičius žmonių bent iš pradžių bando su okupantais rasti abiem pusėms priimtinus sprendimus. Jie savo elgesį įvairiai aiškina, taip pat ir noru neužleisti visų valstybės funkcijų svetimiesiems ir išlaikyti bent šiek tiek autonomijos. Antrojo pasaulinio karo patirtis parodė, kad dažniausiai tokios pastangos norimų tikslų nepasiekia.
www.akiraciai.lt
