Viktoras Uspaskichas, Kazys Bobelis, Rolandas Pavilionis ir kiti neseniai pradėjo rinkti parašus dar vienam referendumui, kad būtų keičiama Konstitucija. Jų projektą patvirtinus balsuotojams, Lietuva mišrią sistemą (pusė parlamento renkama pagal sąrašus, kita pusė - vienmandatėse apygardose) pakeistų vienalyte, iš esmės visą Seimą renkant vienmandatėse apygardose.
Iš jų 60 atstovautų individualias savivaldybes, todėl parlamentarų skaičius sumažėtų nuo 141 iki 130. Be to, projekte yra nuostata, leidžianti Seimo narius atšaukti jiems dar nebaigus kadencijos.
Rinkimai vienmandatėse apygardose, kuriose išrenkamas vienas parlamentaras, pasižymi artimesniu ryšiu tarp balsuotojų ir kandidatų. Partijos vaidmuo šiame procese sumažėja, nes laimėjęs kandidatas yra tiesiogiai atsakingas rinkėjams. Didžiojoje Britanijoje kandidatus nominuoja vietinių partijų tarybos, o Amerikoje tą funkciją dažniausia atlieka patys balsuotojai. Ši procedūra dar labiau išplečia jų ir sumažina partijų vaidmenį rinkimuose.
Demokratinėje santvarkoje nėra lengva pasisakyti prieš tiesioginį kandidatų išrinkimą ir didesnę rinkėjų atsakomybę. Anglosaksiškuose kraštuose ši sistema neblogai veikia, nors, kaip ir kiekviena, ji turi tam tikrų nepageidaujamų elementų. Iš pirmo žvilgsnio teisė atšaukti parlamentarus taip pat atrodo logiška ir reikalinga.
Jei sutinkame su prielaida, kad demokratinės santvarkos klestėjimas yra tiesiogiai susijęs su partijų efektyvumu, jas silpninanti sistema negatyviai atsilieptų pačiai demokratijai. Partijos yra svarbus veiksnys, suteikiantis piliečiams galimybę paveikti valdžią. Jos informuoja apie pagrindinius užsienio ir vidaus politikos klausimus ir pateikia alternatyvas balsuotojų pasirinkimui. Patekusios į valdžią partijos vykdo savo programas ir taip įgyvendina rėmėjų interesus, o esančios opozicijoje atlieka reikalingą valdžios kritikos užduotį. Išvada: politinis procesas pasidaro racionalesnis ir daugeliu atveju atsakingesnis.
Bet ne vienas pasakytų, kad tai tik graži teorija, mažai ką bendra turinti su realybe. Tačiau, jei ir atitolusi nuo realybės, ši teorija gali atlikti naudingą funkciją kaip tikslas, kurio reikia siekti, arba politinių santvarkų bei institucijų vertinimo norma.
Partijos Lietuvoje yra tikrai dar nenusistovėjusios. Tą geriausiai matome politikų tendencijose lengvai ir dažnai jas keisti, kurti asmeniniu pagrindu visiškai naujas arba atsiskirti nuo senųjų. Dėl to pas mus tiek daug partijų, kurių daugelis neturi aiškios ideologinės ar net politinės krypties. Kiek dabartinė sistema prisideda prie jų stabilumo palaikymo, sunku pasakyti. Parinkdamos kandidatus partijos gali daryti įtaką ne tik jiems, bet ir tiems, kurie ateityje norėtų patekti į sąrašus, o tai, be abejo, padeda bandant išlaikyti discipliną ir lojalumą. Bet šiandien šių savybių Lietuvos partijoms labai trūksta. Dėl to kyla klausimas, ar sąrašų panaikinimas iš viso turėtų daug reikšmės partijoms? Ar tiktai blogą situaciją dar šiek tiek pablogintų?
Daug kas priklausytų nuo kandidatų nominavimo procedūrų. Nominavimo funkcijas atidavus savivaldybių partijų vadovybėms, partijų centrinių organų įtaka sumažėtų. Decentralizacija greičiausia paveiktų dabartinį politinių jėgų išsidėstymą: vienoms partijoms ji gali būti daugiau, kitoms - mažiau naudinga.
Nykštukinėms partijoms vienmandatė rinkimų sistema didelio poveikio neturėtų; jos ir toliau paliktų nykštukinės. Labiausiai nukentėtų vadinamosios vidurinės (organizacijos, narių skaičiaus ir išteklių prasme) partijos. Joms sąrašų panaikinimas susilpnintų galimybę daryti įtaką savo nariams ir rėmėjams silpniau organizuotose apygardose. Didžiosios partijos, socialdemokratai ir konservatoriai, būtų tik nežymiai paveiktos. Jos veiktų panašiai kaip Didžioje Britanijoje ir JAV: kiekvienoje apygardoje pasiūlydamos organizacijos remiamus populiarius kandidatus. Ilgainiui dviejų partijų sistemos įvedimas ir išlaikymas gali pasidaryti svarbiausias socialdemokratų ir konservatorių tikslas. Siekdamos išsaugoti savo egzistenciją, vidurinės partijos būtų priverstos arba jungtis, arba kurti glaudžius rinkiminius blokus. Išvada: partijų skaičius sumažėtų.
Dėl to kyla klausimas, kodėl kai kurie vidurinių partijų vadovai, prie šių partijų prisišlieję politikai ir partijoms visiškai nepriklausą, siūlo naują rinkiminę sistemą, o didžiosios partijos prieš ją pasisako. Atsakymas yra gana paprastas: jos yra patenkintos esama padėtimi ir nenori eksperimentuoti su naujoms schemomis, kurios gali atnešti netikėtumų. Dėl referendumo rėmėjų atsakymas nėra vienareikšmiškas. Atrodo, kad siūlydami visus Seimo narius rinkti vienmandatėse apygardose, jie nori sudaryti palankesnes sąlygas nepriklausomiems kandidatams laimėti rinkimus ir taip sumažinti didžiųjų partijų įtaką. Iniciatorių pastangose taip pat matyti nepasitenkinimas Lietuvos politiniu isteblišmentu Pagaliau jose galima įžiūrėti ir politinių benamių norą susidaryti palankesnes sąlygas jiems įsitrukti į politinį procesą.
Nuostata, leidžianti išrinktus Seimo narius atšaukti kadencijos metu, yra pati silpniausia siūlomų Konstitucijos pataisų dalis. Ją priėmus parlamentarai būtų spaudžiami pataikauti balsuotojams, ignoruojant jų principus ir patirtimi bei sukauptomis žiniomis pagrįstą atsakomybę.
Šiuo metu neatrodo, kad referendumo iniciatoriai surinks reikalingus tris šimtus tūkstančių parašų. Tačiau jei tai jiems pasisektų, o vėliau balsuotojai pasisakytų už naują rinkiminę sistemą, pokyčiai politinių jėgų išsidėstyme Lietuvoje gali būti ne tokie, kokių iniciatoriai tikėjosi. Šiaip ar taip, dabar Konstituciją reikėtų palikti ramybėje. Ji turėtų būti keičiama tik po išsamių diskusijų tarp valdžios organų bei visuomenės ir esant tik konkrečioms ir svarbioms priežastims. Bet nei vieno, nei kito šiandien dar nėra.
www.akiraciai.lt
Šiandien (04.30) Lietuvos televizijos laidoje “Spaudos klubas” bus diskutuojama apie šio referendumo idėją. Laidos pradžia 21.00 val. Laidos autorius ir vedėjas - Audrius Siaurusevičius.
