Apie žinomą psichologą, pirmosios privačios pažinčių tarnybos įkūrėją Gediminą Navaitį teko girdėti įvairių gandų: neva jis keletą kartų išsiskyręs, nesutaria su savo dabartine žmona, kitiems patarinėja kaip gyventi, o pats... Norėdami išsiaiškinti ar tikrai,
kaip sakoma, „batsiuvys - be batų“ nutarėme pakalbinti psichologo, o šioje kadencijoje ir parlamentaro žmoną Vilniaus pedagoginio universiteto docentę Julitą Navaitienę.
Baisiausia šeimoje - rutina
Su J.Navaitiene susitikome, kai ji su vyru tik ką buvo grįžusi iš Palangos, kurioje praleido keletą laisvesnių sausio dienų. "Pailsėjome karališkai. Jautėmės tarsi kokie milijonieriai. Viešbutis, kuriame gyvenome, visas buvo mūsų, restorane pietavome vieni, baseinas buvo dviem, svarbiausia, ir jūra buvo mūsų. Tiesiog fantastika ramiam poilsiui. Jūrą mėgstame abu, tačiau vasarą mes į pajūrį niekada nevažiuojame, nes tokiame žmonių knibždėlyne nemėgstame stumdytis".
Julita teigia, kad jai su Gediminu gera gyventi. „Džiaugiamės vienas kitu ir mums net į galvą neateina mintis, kad galėtų būti kitaip. Kas skundžiasi, kad po ketverių ar dešimties gyvenimo kartu metų viskas nusibosta ir pradeda graižyti rutina, mes to negalime įsivaizduoti“, - sako pašnekovė ir bando įtikinti, kad žodis „rutina“ yra išgalvotas.
Tad moteris labai nustemba, kai pasakau apie mūsų susitikimo pretekstą ir sklandančius gandus apie jos vyrą.
Kuris kurio antroji pusė?
Kalbinant sutuoktinių ar kartu gyvenančių žmonių poras dažnai mėgstama sakyti, kad jis ar ji yra antroji pusė. Paprastai antrąja puse laikoma žmona, tačiau J.Navaitienė su tuo nesutinka. „Tokia sąvoka mūsų šeimai vėlgi netinka, nes mes esame ne pusės, o draugai. Mūsų draugystė prasidėjo nuo studijų metų. Tokie ir likome, - šypsosi pašnekovė. - O gandų gandelių apie ką nors, man regis, visada buvo ir bus.
Julita ir Gediminas studijavo tame pačiame kurse Vilniaus universitete, tapo pirmosios psichologų laidos absolventais. Abu apsigynė mokslų daktarų disertacijas, abu tapo dėstytojais. „Mudu su Gediminu likome ištikimi pasirinktai profesijai iš visos pirmosios Vilniaus universiteto psichologų laidos“, - pasakojo pašnekovė.
Gediminas kurse buvo vyriausias. Pasak Jolitos, kursio merginos jam iš paskos nelakstė, o jai patiko jo intelektas, požiūris į gyvenimą. „Pirmiausia tapau jo drauge, jeigu norite, širdies paslapčių klausytoja ir guodėja. Jis buvo nelaimingai įsimylėjęs vieną merginą. Tarėsi dėl savo pirmosios santuokos. Aš sakiau jam, kad būtinai reikia tuoktis. Tačiau judviejų santuoka nebuvo sėkminga, nes abiejų interesai pernelyg skirtingi. Toliau kartu gyventi buvo paprasčiausiai neprotinga, - tikino psichologė. - Vyro ir moters, gyvenančių kartu, pomėgiai ir polinkiai turi būti bent jau panašūs. Ir fizinė trauka būtina“.
Pasak ponios Julitos, judviejų santuoka tikrai pasisekė. Jiedu užaugino du vaikus - sūnų Tadą ir dukrą Aistę, kuri, nors ir pasirinko ekonomikos studijas, bet psichologija taip pat labai domisi. Gediminas dar bendrauja su dukra Aukse iš pirmosios santuokos, kuri gyvena užsienyje.
Darni pora
„Pavadinę mus darnia pora neapsiriksite. O, jei šiuos žodžius rašysite su kabutėmis, tai jau bus internetinės pažinčių tarnybos pavadinimas, kurioje nuo pat jos įkūrimo mes abu konsultuojame: kaip rasti antrąją pusę, aiškiname gyvenimo ir elgesio su mylimais žmonėmis subtilybes, įvairius šeiminės psichologijos niuansus. Juk šie ir panašūs klausimai domina daugybę žmonių“. Julita įsitikinusi, kad jų, psichologų, misija padėti žmonėms atrasti savąją puselę labai reikalinga ir kilni.
Tiesa, kai Gediminas tapo Seimo nariu, jis šia veikla nebeužsiima. Priminsiu, kad G.Nanaitis buvo pirmosios Lietuvoje uždarosios akcinės bendrovės „Santuoka“ įkūrėjas ir jį teisėtai piršliu gali vadinti ne viena laimingai gyvenanti pora. „O mano pagrindinė duona - mokslinė ir pedagoginė veikla“, - primena Vilniaus pedagoginiame universitete jau bemaž penkiolika metų dėstanti J.Navaitienė, kuri yra viena iš studentų mėgstamiausių dėstytojų.
Pykčio nelaiko savyje
Psichologų poros pažiūros į įvairias gyvenimo vertybes panašios. Pasak Julitos, jiems patinka tos pačios knygos, panaši muzika, tie patys anekdotai: „Beje, apie sielų bendrystę bei vyro ir moters psichologinius skirtumus Gediminas yra populiariai rašęs vienoje iš daugybės savo knygų „Lygūs, bet skirtingi“, ir aš su tomis mintimis visiškai sutinku. Esu įsitikinusi, kad žmonėms reikia psichologinių žinių, knygų. Jeigu jie pasiskaitytų apie kai kuriuos lyčių skirtumus, nedarytų daug klaidų, išvengtų nereikalingų barnių ir kitų blogybių, kurios gali atsitikti gyvenime, ir būtų daug laimingesni. Visiems patarčiau paskaityti Barbaros Leni knygą „Suaugusiojo raida“. Joje pasiskaitytų ir sužinotų, kas ten, už kampo, kas jo laukia ateityje. Raida turi savų dėsningumų, o žmogus, susidūręs su kai kuriais neišvengiamais dalykais, jaudinasi, bėga pas psichologą aiškintis, kas jam atsitiko, o paaiškėja, kad tai natūralūs vyro ar moters psichikai su amžiumi būdingi procesai. Todėl ir savo darbą, skirtą psichologinių žinių sklaidai, laikau labai prasmingu“.
Tai gal psichologų pora ir nesipyksta? „Pykstamės, o kaip gali nuolaidžiauti, jeigu kas nepatinka? Jeigu žmogus užgniaužia savyje emocijas, tai nuo to tik atsiranda visokių psichosomatinių ligų. Ir pagalvėmis kartais pasimėtome, nes tai geriau negu daužyti indus, - atvirai kalba pašnekovė ir priduria, kad geriausiai padeda apsiginti nuo pykčio humoras. - Dėkui Dievui, mes abu jo turime“.
Privati erdvė
O kaip tuomet dėl šeiminio gyvenimo krizės? Juk sociologų tyrimai tvirtina, kad krizė neišvengiamai ištinka kiekvieną šeimą po septynerių metų, kiti (Jungtinių Amerikos Valstijų tyrėjai) - kad po ketverių. J.Navaitienė tokiais skaičiavimais netiki.
Pasak jos, krizė šeimą ar kartu gyvenančią porą gali ištikti ir po septynių dienų. „Niekas nuo to neapdraustas, - sakė Julita. - Mūsų šeimoje krizės niekada nebuvo, nes abu esame brandžios asmenybės. Visada tariamės, jeigu atsiranda kokių nors problemų. Esu įsitikinusi, kad atsiranda nesutarimų šeimoje, jeigu vyras ir žmona nepasikalba, neišsipasakoja vienas kitam, neišsiaiškina jeigu kas nors negerai. Juk gyvenimas šeimoje - ne vien tik šventė. Ir dar... Labai svarbu, kad namai būtų jaukūs, kad trauktų į juos grįžti po darbo“.
Pasak J.Navaitienės, juodu yra iš tų žmonių, kurie labai vertina šeimos privatumą, o į namus įsileidžia tik artimus ir savus žmones: "Beje, mudviem užtenka švenčių, gimtadienių, nes bemaž visa Gedimino giminė - Vilniuje. Jis - vilnietis, o aš kilusi iš provincijos, nuo Joniškio. Turime labai daug bendro. Net ir tai, kad abiejų seneliai buvo geležinkelininkai. Mano tėvai buvo mokytojai, o ir Gedimino mama buvo pedagogė. Tad, matyt, genai nulėmė mūsų likimą".
Be pavydo nėra meilės
Paklausta apie pavydą, psichologė šypsosi: „Taip, pavydas egzistuoja! O kaipgi be jo. Tai tas pat kaip koks mėsos patiekalas be padažo. Meilė ir pavydas neatskiriami. Tik jei pasidarai abejingas savo žmogui, tuomet tai visiškai tas pats, kur jis yra ir su kuo“. Julita juokais kalba, kad dabar Gediminas dirba ten, kur yra daug gražių ir jaunų moterų, tad jai teks labiau pasitempti, daugiau laiko skirti sau. „Neseniai Gediminas pirmą kartą grįžo 6 val. ryto. Prisipažinsiu, kad nejučiomis į galvą ėmė lįsti kvailos mintys, o, pasirodo, jie Seime svarstė biudžetą. Kai grįžo, abu pasijuokėme iš tokių minčių, nes psichologui, be abejo, yra kas veikti ir tarp politikų“, - prisipažino moteris.
Na, o ar nebūna atvirkščiai? Juk Julita - įdomi ir elegantiška moteris, be to, puikiai atrodanti, išlaikiusi jaunatvišką figūrą, dažnai besišypsanti ir dar mokanti išklausyti bei paguosti kitą žmogų. „Mes vienas kitu pasitikime... Gediminas dar ir iš tų vyrų, kurie puikiai ruošia valgį, o aš tuomet galiu užsiimti įdomesniais dalykais“, - aiškina pašnekovė.
Ką Julita paprastai dovanoja vyrui? Julita įsitikinusi, kad dovana turi būti tokia, kokią pats dovanotojas norėtų gauti. Štai neseniai ji Gediminui dovanojo 100 proc. kašmyro megztinį, kurį galima nešioti ant nuogo kūno. „O jis man dovanoja deimantus ir auksą... Žinoma juokauju. Telieka tai paslaptimi“, - pridūrė ji.
