„Buvo kažkoks chaosas, kai viskas sumetama į krūvą ir jau pati nesugebu rasti atsakymų. Tiesiog visuomenė nusprendžia vienaip ar kitaip ir pila viską, ką tik gali. <...> Tas spaudimas buvo didžiulis. Žmonės nežino, kas ir kaip, bet jei kažkas joja ant kito, tai ko man nepajoti? Tada nesvarbu, ar tu esi mama, kaip jauties.
Arba buvo galima tiesiog paskambinti ir paklausti, o kaip yra iš tiesų? Todėl aš visiškai atsitraukiau, nes nesuvokiau, kur esu, kam dariau dalykus visus tuos metus ir kam lindau į tą viešumą? Kam man viso to reikėjo?“ – sako moteris.
Motinystė – didžiausia prasmė
Nors šiandien ji ir neuroedukatorė, ir kūrybinkė, Julija nebenori būti įsprausta į jokius statusų rėmus. Geriausiai jaučiasi, kai yra pristatoma tiesiog mama ir žmona. Būtent šeima – vyras Laurynas ir dukros – Julijai tapo svarbiausiu prioritetu ir šį dalyką ji išsigrynino per kelerius metus, kai buvo pasitraukusi iš viešumos.
„Motinystė yra mano prasmė, didžiausia gyvenimo misija. Motinystė yra mano svarbiausias pasiekimas, atsidavimas ir pagrindinis darbas. Aš tai išsigryninus labai nurimau. Jau nebesvarbu siekti kažkokios karjeros ar dar ko nors. Mano pagrindinė užduotis yra atsiduoti, būti ramiai.
Daug kas rašo man – tu švyti, Julija, ir šis švytėjimas yra to energetinio lauko, kuris aplink mane, tos sklindančios vidinės ramybės. Aš turiu šiandien stiprų vidinį stuburą, pasitikiu tuo, ką darau ir kas esu. Jau nebėra pašalinio triukšmo, nes man aišku, kokia mano tikroji gyvenimo misija“, – sako Julija.
Atsidavusi motinystei ji su vyru nusprendė susilaukti dar vieno vaikelio – gimti šis turėtų vasaros viduryje. Pokalbio metu Julija netikėtai prisipažino, kad norėtų gal net penkių vaikų. Kaip į tokį žmonos norą reaguoja Laurynas?
Neuroedukacija
Moteris taip pat pasidžiaugė, kad įveikti vidinę krizę, susidėlioti visus taškus padėjo ir posūkis į neuroedukacijos mokslus. Šiandien Julija padeda kitiems žmonėms gilintis į save, rasti kryptį gyvenimo kryžkelėse.
„Man neuroedukacija davė labai aiškius aspektus. Nesvarbu, kad tai neuromokslininkų metodai, bet vis tiek juk viskas remiasi į esmę. Visų pirma tai atleidimas – sau pačiam už viską, dėl ko suklydai. Kančios įprasminimas, kai sau atleidi ir supranti, už ką kentėjai. Tada ją paversti ne kokia nors trauma, iš kurios negali išlipti ir ten vis pasimaudai, priversdamas kitus pagailėti tavęs, bet kančią priimti kaip pamoką. Padaryti savo stiprybe“, – sako moteris.
Dabar Julijai nebesvarbu ir materialūs dalykai, apie kuriuos anksčiau dažnai pagalvodavo ar sureiškmindavo. Laidoje ji pasidalino dar vienu savo išgyvenimu, apie kurį niekada nebuvo pasakojusi viešai.
„Įsivaizduok, Renata, aš išlipu iš mašinos, atsigulu ant žemės, žiūriu į viršų ir matau žydrą dangų. Pagalvoju, ačiū Dievui, kad aš gyva – man daugiau nieko nereikia.“, – prisimena Julija.
Kas tąkart jai nutiko ir kaip šis įvykis kardinaliai pakeitė moters suvokimą apie gyvenimo vertybes? O kaip ji reaguoja į kitų pasakymus, kad toliau galbūt viską daro tik dėl populiarumo ar kad nėra nuoširdi?
„Nori atviro atsakymo? Man absoliučiai nesvarbu, kas ir ką apie mane galvoja. Seniai nėra svarbu", – šypsodamasi sako Julija.
Visą pokalbį su Julija Žiže žiūrėkite straipsnio pardžioje.
.jpg)
