Vasarį „Menų spaustuvėje“ svečiavosi jau antrieji rezidentai iš Norvegijos - Bergene įsikūrusi šiuolaikinio šokio ir teatro trupė „Winterguests“.
Norvegų menininkai čia repetavo naujausią savo spektaklį ir surengė kūrybines dirbtuves šiuolaikinio šokio studentams ir profesionalams. Su intriguojančiai pavadintu „gaga“ šokio stiliumi mūsų šokėjus supažindino „Maria Kong“ šokio trupės įkūrėjas Léo Lérus. Iš Gvadelupos kilęs šokėjas šokio techniką tobulino Paryžiaus konservatorijoje, kur mokėsi improvizacijos ir kompozicijos, gilinosi į Angelino Preljocajo, Okado Naharino, Merce'o Cunninghamo kūrybą. Jis yra šokęs tokiose pasaulyje garsiose trupėse kaip „Batsheva“ (Izraelis), „Random Dance Company“ (Jungtinė Karalystė) ar „Carte Blanche“ (Norvegija), ne kartą viešėjo Lietuvoje.
Esate trisdešimties ir galite pasigirti turtinga kūrybine biografija.
Man gyvenime pasisekė sutikti nemažai nuostabių žmonių, kurie mane daug ko išmokė. Esu kilęs iš nedidelės Gvadelupos salos Karibuose, nesitikėjau, kad tapsiu tokių žinomų trupių dalyviu. Tikrai negalėčiau skųstis.
Lietuvoje lankotės nebe pirmą kartą.
Esu čia buvęs su trupe „Random Dance“, 2004 m. pasirodėme festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, šokome tądien, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Po metų buvau pakviestas į tą patį festivalį dalyvauti atrenkant dalyvius Tarptautinei šokio studijų programai D.A.N.C.E.
Kokį įspūdį anuomet paliko Lietuvos šokėjai?
Pasaulyje yra nemažai žmonių, jaučiančių ir suvokiančių judesį bei šokį. Manau, kad lietuviams būdingas romantinis požiūris į šokį, į menus. Vertinu tą romantiką ir nuoširdų santykį su šokiu, tačiau pasaulinė šokio scena labai įvairi. Esu įsitikinęs, kad Lietuvai būtina glaudesnė sąveika su pasauliu.
Kaip jaučiatės vėl atvykęs?
Man čia labai patinka. „Menų spaustuvė“ - puiki erdvė kūrybai, čia labai gražu, o investicijos į šį centrą teikia daug vilčių. Be to, „Menų spaustuvės“ repertuaras ir bendra atmosfera, kai visame pastate nuolat kas nors vyksta, sukuria puikias sąlygas kūrybai.
Rezidencijos „Menų spaustuvėje“ metu kartu su choreografu Alanu Lucienu Øyenu kūrėte naują spektaklį.
Tai mudviejų duetas, kurį pavadinome „Ydingas“. Kaip kūrėjai ir atlikėjai mes nuolat siekiame tobulumo, tačiau jis neįmanomas, nes asmenybę formuoja ir trūkumai. Ar mes norime tai įvardyti kaip trūkumus ar tiesiog pateikti portretą? Esu juodaodis ir daliai žmonių tai gali atrodyti kaip trūkumas. Mus domina išankstinės nuostatos, homofobija, rasizmas, religija... Kurdami spektaklį žiūrime asmeninius vaizdo įrašus tinklalapyje „Youtube“. Tai pritrenkiantis fenomenas. Stebint šiuos įrašus susidaro įspūdis, kad daug žmonių labai pasitiki savimi, nepaisydami savo trūkumų ir netobulumo. Šiuose vaizdo įrašuose atsispindi matyti kultūrų skirtumai, kylantys nesusipratimai, ką jau ir kalbėti apie tai, kad ne vienas pasisakymas yra homofobiškas ar rasistinis.
Ar jau žinote, kaip šitai atspindėsite scenoje?
Šiuo metu dar ne, vis dar ieškome spektaklio formos.
Trupės, kuriose šokote, pasižymi itin stipria atlikimo technika. Ar technika Jums svarbi?
Šiame darbe atlikimo technika nėra svarbi. Tačiau esu įsitikinęs, kad įvaldyti techniką ir kuo įvairesnes jos rūšis yra be galo svarbu kiekvienam atlikėjui. Technika suteikia šokėjui detalių žinių apie kūną, jo galimybes. Todėl manau, kad šokio technika būtina net performansams, nors čia ji ir ne tokia akivaizdi. Taigi visus tuos metus baleto mokiausi ne be reikalo.
Pristatėte mūsų šokėjams ne baletą, o visai kitokį stilių „gaga“. Kas tai?
Tai choreografo Ohado Naharino propaguojamas stilius, pagrįstas improvizacija, judesio intencijomis ir kokybe. Čia svarbu suvokti, kad šokėjas nėra vien judesio vykdytojas, bet ir atlikėjas, kuriam malonu atlikti ar dalyvauti atliekant vieną ar kitą judesį. Manau, kad pažintis su šiuo stiliumi labai naudinga šokėjams. Ji reikalauja kruopštaus darbo su judesio kokybe ir sukuria ryšį tarp judesio suvokimo ir asmeninio judėjimo stiliaus. Skatina šokėjų individualumą ir reikalauja iš jų mąstymo ir aistros.
Čia nėra „pataisymų“, juos keičia „pasiūlymai“. Choreografas gali pasiūlyti keisti mąstymo ar matymo kryptį, bet ne taisyti patį judesį. Profesionalumo prasme labai svarbu, kad šokėjai tiksliai, atliktų judesius, bet kur kas svarbiau kitas lygmuo - kad judesys būtų autentiškas ir nuoširdus.
Kaip sekėsi dirbti su mūsų šokėjais?
Buvo smagu dalintis patirtimi, nes tai darau labai retai. Iki šiol „gaga“ dėsčiau tik Norvegijoje. Seminaras Vilniuje truko trumpai. Kai pirmą kartą pats susidūriau su šiuo stiliumi, man prireikė nemažai laiko, kad kitaip suvokčiau, kaip turėtų būti formuojamas judesys. Manau, kad seminare sukūrėme puikią atmosferą, bet turėjome šiek tiek per mažai laiko.
Kas, Jūsų nuomone, šiuo metu aktualiausia šiuolaikiniam šokiui?
Manau, jis aštriai pajuto „gyvojo meno“ poreikį. Šiais laikais viskas vyksta labai greitai, gauname begalę informacijos, manau, kad šiuolaikinis šokis turėtų tapti atviresnis ir atsikratyti intravertiškumo.
Kalbėjosi Goda Dapšytė
