Pirmoje praėjusio amžiaus pusėje du karai suskaldė Europą ir ji nustojo vaidinti pagrindinį vaidmenį pasaulio politikoje. Antroje pusėje įžvalgūs lyderiai atsisakė keršto ir nuolat kūrė Europos integracijos institucijas. Mintis apie naują Vokietijos ir Prancūzijos karą atrodo neįmanoma, o Europos Sąjungos (ES) plėtra padidino Europos patrauklumą ir galią. Tačiau dabar šiam pasiekimui kyla grėsmė. 2010 m. gegužės mėnesį finansinės rinkos prarado pasitikėjimą dėl Graikijos nesugebėjimo suvaldyti savo biudžeto deficito ir grąžinti skolą. Panašaus likimo baimė apėmė ir tokias šalis kaip Portugalija ar Ispanija, taip pat paplito ir tarp kitų 16 euro zonos narių. Atsakydamos į tai, Europos vyriausybės, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas paruošė 700 milijardų eurų euro zonos pagalbos programą, skirtą finansinėms audroms nuraminti. Intervencija sukūrė laikiną atokvėpį, bet nežinomybė rinkose išliko. Praeitą mėnesį Vokietijos kanclerė Angela Merkel paskelbė, kad jei euras žlugs, žlugs ir Europa bei jos vienybės idėja.
Europos vienybė jau susiduria su dideliais suvaržymais. Fiskalinė integracija yra apribota. Nacionaliniai identitetai yra stipresni negu bendras Europos identitetas, nors integracija truko šešis dešimtmečius. Nacionaliniai interesai, nors ir silpnesni negu praeityje, vis dar vaidina svarbų vaidmenį. ES dabar turi 27 nares, jų ateityje daugės, o tai reiškia, kad Europos institucijos nesukurs stiprios federalinės Europos ar vienos valstybės. Teisinė integracija didėja, Europos teismo verdiktai privertė šalis nares keisti politiką, bet įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios šakų integracija juda lėtai, nors Europa sukūrė prezidento instituciją ir užsienio reikalų ministro pareigybę, užsienio ir gynybos politikos integruotos tik iš dalies.
Per paskutinius dešimtmečius Europa keitėsi nuo pernelyg didelio optimizmo iki tokių europesimizmo protrūkių kaip paskutinis periodas. Kaip neseniai pastebėjo žurnalistas Marcusas Walkeris, Europa galėjo tapti visaverčiu aktoriumi pasaulio scenoje, o ją palaikyti turėjo Lisabonos sutartis. Vietoj to Europa atrodo vis panašesnė į pralaimėtoją naujoje geopolitinėje tvarkoje, kurioje dominuoja Jungtinės Valstijos ir tokios kylančios valstybės kaip Kinija. To pavyzdys buvo 2009 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Valstijų ir Kinijos susitikimas, į kurį buvo pakviesti Indijos, Brazilijos ir Pietų Afrikos lyderiai, o ne europiečiaiю
Dabar finansinė krizė iškėlė euro ateities klausimą. Be to, Europa susiduria su sunkiomis demografinėmis problemomis. ES pareiga dalytis galia, siekti susitarimų ir išspręsti konfliktus yra labai svarbi daugeliui problemų ir klausimų tarpusavyje susijusiame pasaulyje. Galima teigti, kad Europos valanda išmušė ir dingo. Jai trūksta vizijos, karinės galios kūrimo. Bet problema yra ne Europa, o pasenęs mūsų galios supratimas. Ji gali būti suprantama pastarąją susiejus su visuotiniais resursais. Čia žaidžiamas nulinės sumos žaidimas. Reikia spręsti problemas, kylančias iš nepasitikėjimo euru. Tada Europos eksperimentas turi galimybę pavykti.
Pagal www.project-syndicate.org informaciją parengė Irma Baranauskaitė.
