Didžioji 2008 metų recesija peraugo į Šiaurės Atlanto krizę: lėtas ekonomikos augimas ir aukštas nedarbo lygis sukaustė tik JAV ir didžiausias Europos valstybes, bet nepalietė kylančių rinkų.
Ir tik Europa bei Amerika kartu ir atskirai kyla į kovą su žlugimo perspektyva. Ekonominiai burbulai buvo suvaldyti Keyneso stimulais, bet tai vedė prie daug gilesnės recesijos, padidinusios Vakarų šalių biudžeto deficitą. Atsakas į tai – masiniai išlaidų karpymai – užtikrina didelį nedarbo lygį, kaip ir resursų švaistymą ir kankynę. Tikėtina, kad tai truks dar bent kelerius metus.
Europos Sąjunga (ES) pagaliau pasiryžo gelbėti finansiškai sukrėstas savo nares. Ji neturėjo pasirinkimo: finansų krachui plintant iš mažų ES valstybių, kaip Graikija ar Airija, į didžiąsias – Italiją ir Ispaniją, euro likimas darosi vis labiau miglotas. Europos lyderiai pripažino, kad skolų kamuojama Pietų Europa taps nesuvaldoma, nebent bus užtikrintas ekonomikos augimas, o tam prireiks ES pagalbos.
Bet net kai ES lyderiai pabrėžė, kad jų pagalba jau pakeliui, jie dar kartą paragino taupyti ir tas šalis, kurioms krizė dar negresia. Toks taupymas kelia grėsmę Europos ekonomikos augimui ir ypač skolų nukankintoms šalims: juk niekas geriau nepadėtų Graikijai nei tvirtas prekybos partnerių ekonomikos augimas. Lėtas augimas smogs per mokestines pajamas ir žlugdys fiskalinės konsolidacijos tikslus.
Diskusijos prieš krizę parodė, kiek mažai dar padaryta, kad ekonomikos pamatai būtų atnaujinti. Įnirtinga Europos centrinio banko (ECB) opozicija tam, kas būtina visoms kapitalistinėms ekonomikoms, – skolos restruktūrizavimui, demonstruoja tebetrunkantį Vakarų bankininkystės sistemos pažeidžiamumą.
ECB turėjo užkirsti kelią rizikingiems bankų kredito rizikos apsikeitimo sandoriams (ang. Credit default swap), dėl kurių jie patenka į kredito reitingų agentūrų nemalonę. Galima pasidžiaugti tik vienu Europos lyderių laimėjimu paskutiniame susitikime Briuselyje – suvaržyti ir ECB, ir amerikietiškų agentūrų įtaką.
Įdomiausias ECB pozicijos aspektas buvo sprendimas nepriimti restruktūrizuotų vertybinių popierių kaip užstato, jei reitingų agentūros tvirtina, kad restruktūrizavimas yra kredito dalis. Juk viso to esmė buvo perskirstyti skolą ir padaryti ją geriau suvaldomą. Jei vertybiniai popieriai seniau buvo priimami kaip užtstatas prieš skolos restruktūrizavimą, žinoma, jie buvo saugesni po jo.
Šis epizodas mums primena, kad centriniai bankai yra politinės institucijos su politinėmis programomis ir kad nepriklausomi centriniai bankai realiai yra paminti didžiųjų komercinių bankų, kuriuos turėtų reguliuoti.
Už Atlanto reikalai šiek tiek geresni. Prezidentas Barackas Obama į nesubalansuotą skolos mažinimo strategiją neįtraukė mokesčių didinimo net didiesiems milijonieriams, kurie per pastaruosius dešimtmečius taip praturtėjo. Jis net nepanaikino mokesčių lengvatų naftos kompanijoms, kurios dirba neefektyviai ir žaloja gamtą.
Optimistai sako, kad trumpalaikiai JAV skolos limito padidinimo makroekonominiai veiksniai bus riboti – per ateinančius kelerius metus išlaidos bus sumažintos 25 mlrd. dolerių.
Bet darbo užmokesčio mokesčių sumažinimas – į paprastų amerikiečių kišenes daugiau nei 100 mlrd. dolerių – nebuvo atnaujintas.
JAV ekonomikos stimuliavimas yra nesubalansuotas. NT kainoms toliau krintant, BVP augant neryžtingai ir nedarbui išliekant aukštam, reikia daugiau skatinimo, o ne taupymo – net ir tam, kad biudžetas būtų subalansuotas. Mokesčių surinkimas turi pagerėti, nes jis yra didžiausias biudžeto balanso priešas. Geriausia priemonė – grąžinti Ameriką į darbą, todėl paskutinis susitarimas dėl skolos didinimo yra ėjimas priešinga kryptimi.
Rūpinamasi, kad skolų užkratas plinta. Blogas JAV finansų valdymas turėjo daug įtakos Europos problemoms, o ES finansų duobė taip pat neigiamai veikia JAV.
Bet tikroji problema kyla iš kitur: blogos idėjos lengvai keliauja per valstybių sienas. Dabartinė politika ves į sąstingį.
