Pasiryžęs vėl išjudinti lietuvius, į mūsų šalį antrąkart grįžo greičiausias pasaulyje flamenko šokėjas Jose Leonas. Gruodžio 5−6 dienomis jis šoko Vilniuje ir Kaune.
Flamenko iš širdies
− Pasirodymo metu atiduodate daug emocijų. Kas vyksta jūsų viduje koncertui pasibaigus, kai publika išeina ir užgesinamos šviesos? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė flamenko šokėjo, kurio kojų judesio greitis pranoksta žmogaus suvokimo ribas.
− Fiziškai po kiekvieno spektaklio jaučiuosi labai pavargęs, nes žiūrovams kaskart atiduodu visą save. Tačiau emociškai esu labai laimingas. Jausmai, kurie užplūsta po pasirodymo, yra labai stiprūs. Spektaklio metu esu visiškai susikoncentravęs, stengiuosi parodyti tai, ką sugebu geriausiai.
− Kokios reakcijos laukiate iš žiūrovų?
− Šokdamas atiduodu visą širdį. To paties tikiuosi ir iš publikos − kad žiūrėdami spektaklį atvertų man savo širdis.
− Prisiminkite pirmą pažintį su flamenko ritmu, pirmą prisilietimą prie šios muzikos ir palyginkite su dabartine būsena. Kaip pasikeitė požiūris į šį šokį?
− Pirmą kartą šokant flamenką pamačiau, kai man buvo ketveri metai. Tą minutę pajutau kažką stebuklingo. Galiu tai vadinti įsimylėjimu. Manyje tiesiog užvirė, galėjau nevalgyti, nemiegoti, pakako vien šokio.
Tėvų paprašiau, kad nuvestų į flamenko mokyklą, norėjau mokytis šio meno. Tą nepaprastą jausmą jaučiu širdyje iki šiol. Šokdamas trokštu jį perteikti žmonėms. Nesitikiu, kad pažiūrėję mano spektaklį visi ims šokti ir gyventi flamenko ritmu. Mano tikslas – kad kiekvienas bent truputį jį pamiltų.
Praranda kelis kilogramus
− Žmonės įvairiai apibūdina flamenką: aistra, gyvenimo filosofija, gyvenimo būdas. Kas jums yra šis šokis?
− Tai mano dalis: mano, kaip žmogaus, mano gyvenimo, mano kūno dalis. Aišku, šokti flamenką yra ir mano profesija, tačiau net jei nebūtų, vis tiek po namus lakstyčiau, šokčiau ir negalėčiau gyventi be šio šokio.
− Sakoma, kad lietuviai ramūs ir konservatyvūs žmonės. Ar mūsų publika supranta, ką nori išreikšti aistringi ir karšti Ispanijos šokėjai?
− Žinau, kad lietuviai yra uždari, ramūs. Čia atvykę, mes sugebame pažadinti žmonių jausmus. Man tai yra didžiulis laimėjimas. Per savo pasirodymą netenku dviejų kilogramų svorio, tačiau faktas, kad publika džiaugiasi, man atstoja bet kokį nuovargį. Rezultatu esu patenkintas.
Subalansuotas gyvenimas
− Daug keliaujate. Kur esate sutinkamas šilčiausiai, kur labiausiai norisi grįžti?
− Koncertuoti įdomu visur. Rytų Europos šalyse žmonėms sunkiau atvirai reikšti savo emocijas. Tų šalių publiką išjudinti sudėtingiau. Žmonės lyg ir nori ploti, bet nedrįsta, kuklinasi. Tokią publiką galiu pavadinti ledine, kuri koncerto eigoje vis šyla ir tirpsta.
Italijoje, Ispanijoje žmonės iš karto reaguoja į grupės pasirodymą, publikos ovacijos per visą koncertą yra vienodo dydžio.
− Ar toks gyvenimo būdas nevargina?
− Nuovargio nejaučiu, mano gyvenimo būdas yra subalansuotas. Po kiekvieno koncerto, kiekvienos tolimesnės išvykos parvažiuoju namo, pailsiu, tada vėl keliauju. Nėra taip, kad viskas yra viena didelė kelionė.
Sunkiai suvokiamas rekordas
− Esate vienas populiariausių flamenko šokėjų. Kaip kilo idėja siekti greičiausiojo šokėjo titulo?
− Kartą į mano repeticijų salę atėjo vienas draugas, pamatė mano pasirodymą ir pagyrė, kad šoku greičiau už vėją. Po tokio komplimento pradėjau domėtis, kur būtų galima dalyvauti ir parodyti savo vikrumo talentą.
Visiškai nesiekiau tapti greičiausiu, tiesiog buvo įdomu išbandyti jėgas. Svajojau pagerinti vienos minutės rekordą, tačiau jau po konkurso sužinojau, kad esu ne tik daugiausia judesių per minutę padarantis šokėjas, bet pagerinau ir vienos sekundės rekordą.
Mano greitis – 1068 judesiai per minutę. Arba 27 judesiai per sekundę. Tai buvo didžiulė staigmena. Šis rekordas daugeliui daro didelį įspūdį, aišku, man tai labai malonu.
− Ką veikiate įprastą dieną?
− Kiekvieną dieną repetuoju, sportuoju. Žinoma, skiriu laiko šeimai, draugams ir sau.
− Gal turite kitą aistrą, kuri konkuruotų su šokiu?
− Negalėčiau pavadinti to konkurencija, bet kita mano gyvenimo aistra – mano vaikai.
− Esate vienas populiariausių flamenko šokėjų. Kaip kilo idėja siekti ir greičiausiojo šokėjo titulo?
− Kartą į mano repeticijų salę atėjo vienas draugas, pamatė mano pasirodymą ir pagyrė, kad šoku greičiau už vėją. Po tokio komplimento pradėjau domėtis, kur būtų galima dalyvauti ir parodyti savo vikrumo talentą. Visiškai nesiekiau tapti greičiausiu, tiesiog buvo įdomu išbandyti savo jėgas. Svajojau pagerinti vienos minutės rekordą, tačiau jau po konkurso sužinojau, kad esu ne tik daugiausiai judesių per minutę padarantis šokėjas, bet pagerinau ir vienos sekundės rekordą. Mano greitis – 1068 judesiai per munutę, arba 27 per sekundę. Tai buvo didžiulė staigmena. Šis rekordas daugeliui dabar daro didelį įspūdį, aišku, ir man tai yra labai malonu.
− Kaip subūrėte savo trupės kolektyvą?
− Mano komanda susiformavo jau seniai. Iš įvairiausių Ispanijos kampelių surinkau pačius geriausius šokėjus. Kolektyvas labai draugiškas. Stengiuosi ir tikiuosi, kad esu jiems ne tik vadovas, bet ir draugas – šiame darbe tokius santykius išlaikyti yra labai sunku, tačiau tai mano tikslas.
− Esate ir choreografas, ir pagrindinis šokėjas. Ar atsakingos pareigos netrukdo viena kitai?
− Sunku suderinti šiuos dalykus. Tačiau visada stengiuosi elgtis taip, kaip jaučiu. Jaudulys, kirminas ar drugeliai pilve – tai jausmai, kurie mane daro labai laimingu, kuriuos man suteikia darbas su nuostabiais šokėjais.
− Šokio pasaulyje konkurencijos neišvengsi. Pastebite konkurenciją tarp trupės narių, kitų kolektyvų?
− Sveika konkurencija tarp šokėjų yra labai teigiamas dalykas, kuris skatina pasitempti, kad kuo geriau šokėjas pasirodytų. Ispanijoje yra daug įvairių kolektyvų. Kaip aš sakau, yra geriečiai ir blogiečiai. Aš labiau linkstu prie geriečių ir nesiveliu į jokius žaidimus. Einu savo keliu ir nenoriu niekam kenkti.
− Dėl įvairių televizijos šou šokis šiandien tapo itin populiarus užsiėmimas. Kaip manote, ar tai nepakenkė jo kokybei?
− Priešingai, manau, kad padeda. Žmonės pamato, pamilsta, užsinori ir patys išmokti. Visa tai praturtina šokį, įneša naujų spalvų.
− Jau pasiektas tarptautinis pripažinimas, esate savo srities lyderis pasaulyje. Kas dar kirba galvoje? Kokie norai, troškimai?
− Vienintelis mano gyvenimo tikslas – būti laimingam. To labai nuoširdžiai visada siekiu.
TIK FAKTAI
J. Leonas gimė Ispanijos mieste Kordoboje.
Pirmą savo pasirodymą surengė būdamas 12 metų.
14 metų įkūrė flamenko mokyklą, kurią lankė 250 mokinių.
Šiuo metu J. Leonas laikomas vienu geriausių flamenko šokėjų pasaulyje.
