Konfliktas tarp Kėdainių „Nevėžio“ klubo sporto direktoriaus J. Mačiulio ir Kėdainių sporto centro trenerio G. Butkaus kilo dėl to, kas turėtų padengti sudėtingą traumą patyrusio ir su dviguba žaidėjo licencija rungtyniavusio Mato Razbadausko gydymo ir reabilitacijos išlaidas.
Iki patiriant kryžminių raiščių traumą, krepšininkas rungtyniavo Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) ir Nacionalinėje krepšinio lygoje (LKL), kur atstovavo Kėdainių komandoms.
Naujienų portalas tv3.lt nutarė į situaciją pažvelgti plačiau ir panagrinėti, kokios yra tokių konfliktų šaknys.
Koks darbinis pokalbis yra normalus ir kur yra riba, kurios nereiktų peržengti? Į šiuos ir kitus klausimus atsakymų ieškojome su santykiu organizacijose treneriu Vytautu Gaidamavičiumi ir komunikacijos konsultantu Linu Kontrimu.
Pasak V. Gaidamavičiaus, organizacijose svarbu ugdyti gebėjimą konfliktuoti.
„Konfliktavimas dažnai suvokiama kaip kažkas blogo. Konfliktas yra gėris, nes tai – skirtingų nuomonių susidūrimas. Klausimas, kokius įgūdžius turi abi pusės, kad ateitume prie bendros naujos nuomonės? Jeigu turėtume gerai išlavintus įgūdžius išreikšti nuomonę, išgirsti kitą ir bendradarbiaujant ieškoti sutarimo, iš tos situacijos galėtų gimti pozityvūs ateities sprendimai.“
Pavyzdžiui, kai atsitiks situacija „X“, mes darysime konkrečius veiksmus. Mano manymu, netgi treneris galėtų būti tas, kuris atvėsus emocijoms imtųsi inciatyvos ir dar kartą pakviestų pasikalbėti Joną Mačiulį. Abi pusės galėtų pripažinti, kad pasikarščiavo, parodyti vaikams ir jų tėvams, kad žmonės klysta, bet iš to sugeba mokytis. Tai būtų tikroji lyderystė.“
Tuo metu L. Kontrimas, kuris taip pat yra „Žinių radijo“ laidos „Vyrai kalba“ bendraautorius, pastebi, kad tokio bendravimo priežasčių reiktų ieškoti mūsų valstybės istorijoje.
„Mano subjektyviu vertinimu, Lietuva per daugiau nei 30 savo nepriklausomybės metų beveik nieko neinvestavo į savo trauminių padarinių, kurie buvo palikti po okupacijos, likvidavimą. Mes, kaip visuomenė, esame trauminė visuomenė. Dėl to daugelio iš mūsų reakcija į išorinius dirgiklius yra agresyvi. Tas agresyvumas iš principo slepia ne ką kitą, o baimę. Baimę vėl būti sumindytam.“
Netrukus L. Kontrimas prideda, kad ši istorija J. Mačiuliui yra puiki galimybė tobulėti kaip žmogui ir vadovui:
„Labai lengva čia visus su dalgiu nuskalpuoti. Visų pirma, mes pabandykime padėti, patarti, sustiprinti. Jeigu Jonas į situaciją pasižiūrės ne per savo ego, o per asmeninio tobulėjimo perspektyvą, manau, kaip žmogus ir vadovas jis gali pasiekti labai daug.“
Kaip jūs matote šią situaciją? Galbūt tai iš tikrųjų galima vadinti darbiniu vyrų pokalbiu, ypač atsižvelgiant į tai, kad dirbama sporto srityje, kur vyrauja daug emocijų ir testosteronų? – naujienų portalas tv3.lt pradėjo pokalbį su pašnekovais.
Linas Kontrimas: „Sakyčiau, kad ši situacija atskleidžia vieną labai didelę problemą. Tai – vyriškumo supratimas. Šiuo atžvilgiu aš tikrai nemanau, kad demonstruoti savo chamizmą, netgi fizinį, grubų ir brutalų fizinį pranašumą, yra vyriška. Klasikinis normalus vyriškas supratimas – ramus, aiškus problemų sprendimas. Ypač su silpnesniu arba su hierarchiškai žemiau esančiu žmogumi. Todėl, kad stipresniam ar hierarchiškai aukštesniam žmogui nereikia nieko įrodinėti.
Man šita situacija atskleidžia per daugybę sovietmečio metų patirtos kalėjimo kultūros pasekmes. Nes tikras vyras yra tas, kuris gali „įvairuoti“ į nosį kitam ir tik šitaip apginti savo argumentus. Jeigu mes vadovausimės tokia logika, kur mes nueisime?
Vytautas Gaidamavičius: „Mano pirminė emocija apie šią situaciją buvo kažkas tarp lengvo pasišlykštėjimo ir atmetimo reakcijos. Klausimas, kiek mums reikia veltis nagrinėjant dviejų žmonių konfliktą. Antra, aš negaliu vertinti, nes nežinau, kaip ten iš tikrųjų buvo. Žinote, labai daug žaidžia intonacija, kaip tai buvo pasakyta.
Parašyta, kad treneris buvo paimtas už rankos. Paėmimas už rankos gali būti labai grubus, o gali būti labai švelnus ir subtilus, tarsi kvietimas pasikalbėti. Pasiuntimas „ant trijų raidžių“ ar kažkur toliau – tas įvyksta tarp draugų. Kartais pasisiuntinėji, po to apsikabini ir judi toliau. Bet ta pati frazė ir tarp draugų gali būti smarkiai žeidžianti ir labai žalinga.
Daug lemia kontekstas. Kaip aš supratau, šalia buvo mamos, tėčiai ir treniruojami mokiniai. Net jeigu tai ir būtų vyriškas pokalbis, bet jis vyko šalia kitų žmonių, tai visiems buvo rodomas pavyzdys. Vienas yra treneris, kitas yra žinomas žaidėjas, kurie yra netgi aukščiau už pavyzdį. Kai įmonėje visiems girdint vadovai nuo turinio pereina prie asmeniškumų, daugelis susigūžia ir nusprendžia saugotis. Spręsdamas apie aplinkos kontekstą, galvočiau, kad reiktų išmokti kalbėtis „prie keturių akių.“ Kitaip tariant, konfliktus reiktų spręsti ne arenose, spaudoje, socialiniuose tinkluose, bet privačioje aplinkoje.“
J. Mačiulis buvo nuostabus kovotojas, kuris visko krepšinyje pasiekė būtent per savo charakterį. Turbūt tą patį bendravimo ir darbo modelį jis bando perkelti į sporto vadybos sritį. Kokios grėsmės čia slypi?
Linas Kontrimas: „Reikia pripažinti, kad J. Mačiulis iš tikrųjų yra labai gabus žmogus. Šita istorija jam turėtų būti gera pamoka – tiek, kiek jis į save investavo į save fizinio pasirengimo metu, eidamas į kitą veiklą jis dabar privalo mokytis ir kitų – trumpai drūtai – komunikacinių gebėjimų. Kaip suvaldyti savo emocijas, kaip išmokti vadovauti procesams įjungiant visiškai kitus savo gebėjimus? Jeigu žmogus į situaciją pasižiūrės ne per savo ego, o per asmeninio tobulėjimo perspektyvą, manau, kaip žmogus ir vadovas jis gali pasiekti labai daug.“
Vytautas Gaidamavičius: „Visur tai yra santykis tarp žmonių ir žmonės žiūri į lyderius. Jeigu lyderis eina „kietuoju keliu“, šalia reikalingas ir švelnumas, atjauta, empatija. Gali būti, kad kai kurie vadovai kartais supyksta, kartais net ir balsas būna pakeltas. Esminis klausimas – kas įvyksta po to? Ar vadovas sugebės atstatyti tą santykį, ar sugebės sukurti saugumą? Reikia turėti antrąją pusę savyje, kuri būtų skirta empatijai, žmonių sutelktumui ir įkvėpimui, kad galėtum sau leisti taškytis neigiamais žodžiais ir stipriomis emocijomis, pykčiu.
Yra vadovų, kurie mano, kad organizacijoje empatiškai pusei yra skirtas žmogiškųjų išteklių skyrius, bet tai yra viena iš didžiausių klaidų. Reikia pabrėžti, kad abi pusės – kietoji ir empatiškoji – turėtų derėti viename vadovo asmenyje.
Pyktis, kaip ir bet kuri emocija, yra gera, jeigu ji yra tinkamai panaudojama. Vieni žmonės po tokių situacijų atsilaiko, bet daugelis susigūš, susikaustys ir toliau bijos nesėkmės. Mes bijome būti apšaukti, nes tai yra blogiau nei blogas įvertinimas. Kai vadovai kelia ir kuria baimę, darbuotojų rezultatai prastėja.“
O gal mes, kaip visuomenė, esame iš tiesų pasidarę pernelyg jautrūs? Juk kartais reikia mokėti „atstovėti“ už save ir savo nuomonę...
Vytautas Gaidamavičius: „Atstovėjimas“ man kelia agresijos asociaciją. Atsistoji tvirtai su savo poreikiais ir eini į konfliktą. Jeigu tas poreikis yra be kito žmogaus girdėjimo, kitos nuomonės priėmimo, tai tampa konfliktu. Galiu turėti poreikį ir kartu girdėti, kas tau yra svarbu. Aš girdžiu tavo situaciją, tavo kontekstą. Jeigu aš tave girdžiu, manau, kad ir tu mane norėsi išgirsti.
Deja, kai emocijos būna stiprios, norisi ištransliuoti viską į išorę ir nieko negirdėti. Iš to ir kyla konfliktai – kiekvienas „atstovi“ savo poziciją, bet nemato, kad kažkur per vidurį gali įvykti susitarimas.“
Linas Kontrimas: „Visiškai sutinku. Tačiau klausimas apie tai, kaip aš savo poziciją ginu? Tai labai susiję su aplinkybėmis, kuriomis įvyksta konfliktas. Šiuo atveju įvyko akivaizdus dviejų vyrų konfliktas ir mes nematome pilno vaizdo, bet matome vieną situaciją – bent vienas iš jų kantrybę prarado. Šitas formatas, kas čia dabar įvyko, tikrai nereiškia savo pozicijos atstovėjimo.
Kai tu susiginčiji viešai prie svetimų žmonių, pirmas žingsnis yra gebėti suvaldyti savo adrenalino šuolį, aiškiai žinant, kad tai turės pasekmes. Yra viena sekundė, per kurią įkvėpęs oro gali suvokti, kas yra svarbiau – pasidemonstruoti, kad esi labai kietas? Ir prieš ką? Prieš paprastus žmones, kurie yra irgi gerokai fiziškai silpnesni?
Tai – joks didvyriškumas. Juk gali įkvėpto oro ir susivokti, kad apie tai galėsime pakalbėti visiškai normalioje aplinkoje, normaliai dėliodami savo tekstus, gal net pakeldami balsą, bet nesidraskydami ir nedemonstruodami brutalumo?
Kaip jūsų situacijos vertinimą keistų tai, jeigu Jonas Mačiulis nebūtų žinomas ir nusipelnęs Lietuvos krepšininkas?
Vytautas Gaidamavičius: „Visiškai nekeistų. Vienas yra vadovas, kitas yra treneris – darbuotojas. Tipinė situacija daugelyje įmonių. Nuomonės susikirto ir vadovas leido sau daugiau nei gražų, dalykišką, sveiką, profesionalų bendravimą. Vėlgi, jeigu tai vyko iš tikrųjų. Jeigu bet kurioje įmonėje vadovas leistų sau prie visų „apkrauti matais“ konkretų darbuotoją tai jau būtų žala. Reikėtų ieškoti būtų, kaip ją atitaisyti.
Vadovas parodė, kaip čia yra elgiamasi. Gali būti, kad treniruojami sportininkai kitą kartą irgi sau leis pasireikšti, nes pas mus tai yra įprasta. Nori ar ne, bet tai yra organizacinė kultūra – kaip mums įprasta bendrauti ir būti?
Ir didžiausią įtaką darantis pavyzdys yra aukščiausio rango vadovas. Nesvarbu, tai būtų didžiausia korporacija ar sporto klubas.
Vadovas siunčia žinią, kad tai pas mus yra norma ir taip mes elgiamės. Juk sporto centre mokiniai vystosi kaip asmenybės, viską jie kaupia savyje ir parsineša namo. Jie pamato, kaip mes tvarkome reikalus.
Linas Kontrimas: „Aš puikiai įsivaizduoju, kad daliai žmonių, ypatingai greičiausiai vyrams, toks J. Mačiulio elgesys atrodo kaip „kieto bičo“ elgesys. Dalis visuomenės, matyt, be jokių klausimų greičiausiai sakys, kad jis gerai „pavarė“. Tačiau neskubėkime su tokiu rėmimu, nes šitaip eidami mes tuoj pat atsidursime prie logikos, kuria dabar vadovaujasi kaimynė Rusija, kur nebėra jokių ribų.
Aš pasakyčiau štai ką – mes, kaip visuomenė, ir visi tie, kurie yra aplink šitą istoriją, neturėtume pulti maišyti J. Mačiulio su žemėmis. Tiesiog reikia atsiminti vieną dalyką – žmogus visą gyvenimą save tobulino ir augino kaip profesionalų krepšininką, kuris pasiekė labai daug. Ko reikėtų? Jeigu Jonui sekasi tam tikri dalykai ir jis mato prasmę tame, ką daro, jam reiktų normaliai patarti ir sakyti – gal mes galime tau kažkaip padėti susivokti, kad socialiniai santykių konstravimai remiasi visiškai kitu principu negu iki šiol, tamsta, gyvenai.
Tokia visuomenės parama ir pagalba, galvoju, išsaugotų mums labai daug reikalingų asmenybių tose vietose, kur užauginti talentą yra labai sunku. Labai lengva čia visus su dalgiu nuskalpuoti. Visų pirma, mes pabandykime padėti, patarti, sustiprinti. Parodykime, kad tam tikri veiksmai yra visiškai „ne iš tos serijos“.
Naudodamasis mudviejų interviu, noriu ir pasakyti: Jonai, tamstos elgesys, toks, koks dabar buvo, iš principo nebedera su tuo statusu ir ta tapatybe, kurią reikėtų kurti dabartiniame savo gyvenimo etape. Nauji vaidmenys iš mūsų reikalauja naujų pamokų. Ir Jonas Mačiulis yra pajėgus tą išmokti, nes jis – gabus žmogus.
J. Mačiulis ne vieną kartą yra pabrėžęs, kad dabartinėje Lietuvos krepšininkų kartoje pasigenda stiprių charakterių. Tačiau kalbant apie organizacijos kultūrą, turbūt, reiktų suprasti, kad kas buvo priimtina prieš 15–20 metų, dabar nebūtinai yra toleruojama?
Vytautas Gaidamavičius: „Tikrai taip. Tarkime, prieš 15 metų vadovai leisdavo sau tėkštelėti „Tokių kaip tu, laukia eilės už vartų“, pasakyti stipresnį žodį, nesiskaityti. Ir kartais tai veikdavo, nes žmonės buvo labiau įsitempę ir vedini kultūros „varome–darome“. Tokie „drožiamieji“ pokalbiai buvo priimtini, bet dabar priimtini yra ugdomieji pokalbiai.
Dabar to nėra, nes karta yra pasikeitusi. Man tenka iki šiol kartais pamatyti tokių vadovų, bet man jie yra labiau tokie „dinozaurai“. Dauguma yra neišgyvenę arba išmokę persiorientuoti.
Dabar yra žmonių kultūra, kurioje žmogus yra kuriantis elementas, o ne vykdantysis elementas, kuris turi kasti griovį nuo aušros iki pietų ir nemąstyti.
Galbūt aš labai supriešinu, bet kuo mes labiau galėsime žmogui padėti atskleisti savo potencialą, savo stiprybes, savo talentus, kiek labiau mes galėsime juos suvienyti į vieną bendrą komandą, tokius mes ir turėsime rezultatus. Grubumu ir kietumu aš mažai tikiu, kad juo galima pasiekti kažką reikšmingo ilgalaikėje perspektyvoje.“
Linas Kontrimas: „Galime juokais arba labai rimtai priminti. Kažkada Amerika kūrėsi su didele Samuelio Colto pagalba (vienas iš žymių amerikiečių išradėjų, pramoninkų ir verslininkų, – autoriaus pastaba.) Jis greitai išsiaiškindavo, kas yra stipresnis, bet nebūtinai teisesnis. Aiškinti, kad tai yra normalu, yra savo silpnumo dangstymas.
Dar kartą pakartosiu – stiprios ir vyriškos asmenybės labai gerai suvokia savo egoistinio veikimo lauką. Jos pradeda save riboti, bet ne kažką prarasdamos, o kaip tik išaugdamos į daug pajėgesnes asmenybes. Tas, kas buvo senovėje, jau praeitis, todėl priemonės, kurios tada veikė – nebegalioja. Jeigu pripažintume, kad Jonas yra teisus, tai kur tada yra vyriško pokalbio riba? Vyriškas pokalbis buvo ir S. Colto veikimas XIX a. ir kai kada XX a. pradžioje.
Kaip atrasti balansą tarp efektyvios verslo bendravimo kultūros? Akivaizdu, kad turi būti tarpusavio pasitikėjimas ir pagarba. Iš kitos pusės, galime prieiti prie to, kad bus galima skųstis dėl kiekvieno „netinkamo“ žvilgsnio...
Vytautas Gaidamavičius: „Yra to. Ne vienoje įmonėje teko girdėti, kad po mokymų apie mobingą, darbuotojai pradėjo skųstis. Pavyzdžiui, pasakoja, kad vadovas jiems paskambino ir paklausė, kodėl aš vėluoju į darbą, kad į darbą turiu ateiti laiku. Ir jie mano, kad čia yra mobingas. Koks čia tau mobingas? Į darbą reikia ateiti laiku ir atlikti savo pareigas.
Manau, atsakymai į jūsų klausimą galėtų būti keli. Pirmasis – mokėti kaitalioti „kepures“. Kada aš esu „kietas“, rezultato reikalaujantis vadovas, kada aš esu lyderis, kuris girdi, supranta ir atjaučia, o kada aš esu tavo draugas. Kai vadovas gali kaitalioti šitas kepures tame pačiame pokalbyje, galime pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Pavyzdžiui, pas mus tvarka yra tokia, tavo atsakomybė ir tokia ir mes pradedame dirbti nuo tada.
Aš noriu šito rezultato iki šiandienos 15:00 val. Žinau, kad dabar yra 14:00 val., daryk ką nori, bet man reikia rezultato. Tai yra buvimas „kietam“ ir to reikia. Šalia to – sugebėti pasikeisti kepurę ir sakyti: žinau, kad tau žiauriai sunku ir tu esi „užsikasęs“. Suprantu tave. Bet mano atsakomybės yra kitos, o tu turi nešti šitą rezultatą. Kai atneši rezultatą, aš tau pastatysiu kavos ir eisime pasikalbėti apie gyvenimą.
Balansavimas tarp kieto vado ir empatiško lyderio, manau, yra kelias.“
Kitas kelias yra žaismingumo įvedimas į procesus. Norime to ar ne, kiekvienas iš mūsų esame suaugęs žmogus ir kartu vaikas viduje. Visi žmonės nori žaisti, patirti emocijas, džiaugsmą.
Jeigu senoji mokykla sako, kad atėjome dirbti, o ne žaisti, prarandame motyvaciją, įsitraukimą, rezultatus. Dabar kartais nueinama į kitą kraštutinumą – „X boxai“, stalo futbolas ir pan. Tada žmonės į darbą susirenka kaip į klubą. Smagu, o kartais dar ir padirbsime. Kai mes abi šias mokyklas suderiname, tada galime tikėtis rezultato.
Pavyzdžiui, asmeniniai pokalbiai su vadovu. Pasiimam abu po kavos puodelį ir mūsų ketvirtinis pokalbis vyksta besivaikštant paupiu. Pakeiti aplinką ir mūsų santykis jau kitoks. Apibendrinant, kaip ir sako Jonas, reikia reikalauti maksimalaus rezultato, bet kartu ir atjausti, suprasti, priimti žmogų.“
Atsižvelgiant į šią situaciją, kokią esminę žinutę norėtumėte pasiųsti?
Vytautas Gaidamavičius: „Esminė žinutė – konfliktuoti organizacijose reikia mokėti. Kai kyla emocijos, jas reikia mokėti padėti šiek tiek į šalį. Vien tam, kad galėtume įsiklausyti vienas į kitą ir ieškoti bendro sutarimo. Kai konfliktų yra vengiama, jie vis tiek vyksta. Jie vyksta užnugaryje, apkalbomis, vidine įtampa, kuri gali prasprogti jau sunkiai valdomomis formomis. Sunku spręsti, kas vyko šiuo atveju, nes mes matome tik vieną jų santykių momentą. Tai būtų verslo ar sporto organizacija, konfliktavimo įgūdis yra labai svarbus. Konflikte labai svarbu išlaikyti santykį – aš su tavimi, aš tave priimu, gerbiu ir vertinu, net kai mūsų nuomonės skiriasi.
Konfliktas prie visų treniruojamų vaikų, o po to spaudoje „prie visos Lietuvos“, gali rodyti, kokius turime gebėjimus. Kartais spaudos pasitelkimas gali būti desperacijos šauksmas, nes niekaip kitaip nepavyksta išsispręsti, todėl bandysime spręsti viešumoje. Turint stiprius komunikacinius gebėjimus, kaip vienas kitą išgirsti ir suprati, konfliktus galbūt galime išspręsti tarpusavyje?“
Kaip jums atrodo, kaip reiktų kurti tą kultūringą santykį?
Linas Kontrimas: „Mano subjektyviu vertinimu, Lietuva per daugiau nei 30 savo nepriklausomybės metų beveik nieko neinvestavo į savo trauminių padarinių, kurie buvo palikti po okupacijos, likvidavimą.
Mes, kaip visuomenė, esame trauminė visuomenė. Dėl to daugelio iš mūsų reakcija į išorinius dirgiklius yra agresyvi. Tas agresyvumas iš principo slepia ne ką kitą, o baimę. Baimę vėl būti sumindytam.
Štai labai paprasta formulė – jeigu mes nutaikytume savo pastangas į potrauminio sindromo naikinimą, kuris yra labai ilgaamžis ir, mano subjektyviu vertinimu, siekia Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimus, nes juk rusų okupantai jau tada pradėjo susidoroti su diduomene, pamatytumėme, kad turime savyje sukaupę gerokai daugiau pozityvios galios spręsti įvairiausias keblias situacijas. Ir spręsti nesinaudojant agresija, o pasitelkiant išradingumą, intelektą ir empatiją.“
