Milda pasakoja, kad kartu su sese užsiima daug bendrų veiklų: mokėsi toje pačioje mokykloje, tame pačiame universitete pasirinko vienodas programas, o šiuo metu abi moterys yra kineziterapeutės.
Ypatingą ryšį pajautė vaikystėje
Moteris sako, kad nepaisant visų išorinių ir vidinių panašumų, jos nėra monozigotinės (genetiškai identiškos) dvynės. Vis dėlto jaučia stiprų ir ypatingą ryšį, kuris išlieka nepriklausomai nuo laiko, atstumo ar konfliktų.
„Gebėjimas kurti stiprų ir sveiką ryšį grupėje padeda įveikti iššūkius, skatina idėjų įvairovę, bendradarbiavimą ir yra esminis dalykas siekiant bendrų tikslų ir motyvacijos.
Mūsų ūgis, svoris, plaukų spalva, jų ilgis ir visi kūno rodikliai yra itin panašūs. Mūsų ryšys dar stipresnis, nes užsiimame panašiomis veiklomis.
Kartais ryšys būna mistinis, nes jaučiu, kai Monikai liūdna. Kartais net kalbėdama telefonu pajaučiu, kad kažkas blogai. <...> Mes abi jaučiame viena kitos energetinius skirtumus“, – sako M. Eimonaitė.
Moterų gyvenimai yra itin panašūs – bendri pomėgiai ir tikslai. Taip pat abiejų moterų gyvenime sportas reiškia itin daug, tad abi dvynės yra užsispyrusios bei atsakingos.
„Manome, kad esame panašios nuo gimimo. Visgi bendri interesai skatina laikytis drauge. Neretai sporte moterys jaučia konkurenciją, o mes viena kitą palaikome, nesipykstame.
Suprantame viena kitą iš pusės žodžio. Jeigu vyksta pokalbis, dažnai suprantame, kada reikia įdėmiai išklausyti. Kartais viena apie kitą pagalvojame ir susiskambiname“, – teigia moteris.
Sportas moterų gyvenime – itin svarbus
Milda pasakoja, kad abi sesės sportuoti pradėjo gana vėlai – nuo šešiolikos metų. Bet nuo tada sportas yra svarbi moterų gyvenimo dalis:
„Sportas – mūsų išsikrovimo būdas. Žinoma, abi šioje sporto šakoje buvome labai stiprios, neturėjome didelės konkurencijos.“
Visgi Milda neslepia, kad moterims pavydavo pasiekti aukštų sportinių rezultatų, nes jų visada siekdavo kartu, viena kitą palaikydavo.
„Visada kartu sportuodavome, tad treniruotės sekdavosi labai gerai vien dėl to, kad viską darydavome kartu. Mūsų sportiniai rezultatai skirdavosi sekundės dalimi ar pusės minutės skirtumu.
Manau, kad prie pergalių ar tam tikrų pasiekimų prisidėjo tai, kad mes viską darydavome kartu, viena kitą palaikydavome, paskatindavome. Sesė man – treniruočių partnerė, geriausia draugė, patarėja“, – pasakoja moteris.
Sprendimas stoti į tą patį universitetą – pasąmoningas noras būti kartu
Moteris sako, kad abi sesės tiksliai nežinojo, ką nori studijuoti, bet to nesuprasdamos tiesiog norėjo laiką leisti kartu:
„Gyvenimas taip susiklostė, kad viską darydavome kartu. Žinoma, tikriausiai mes ir norėdavome viską daryti drauge.
Mūsų domėjimosi sritys nesiskyrė, tad daug kur gyvenime ir nuėjome kartu. Sprendimas stoti į tą patį universitetą – pasąmoningas noras būti kartu. Nors tuo metu taip ir neatrodydavo.“
Panašios ir išvaizda
Milda pasakoja, kad jai į sesę panaši išvaizda netrukdė. Moteriai patikdavo, kad neįprasti panašumai atkreipdavo dėmesį. Tačiau kitai sesė Monika patiria nepatogumų – jai nepatinka, kai yra komentuojama jos ir Mildos išvaizda.
„Mano sesei labai nepatinka, kad mus lygina ir paskutiniu metu sako, kad ją erzina, kai stovime viena šalia kitos – žino, kad būsime palygintos. Man mūsų panašumai netrukdo, tačiau kaip moteriai nepatinka, kad žmonės sako: „Šita aukštesnė, šita žemesnė, viena stambesnė, kita lieknesnė.“
Paauglystėje nesvarbu, kad tave lygina, o kai suaugi supranti, kad nesmagu, kai tave vertina pagal išorines savybes. Tarsi įspaudžia į kažkokius rėmus. Jeigu pasako, kad esu stambesnė, tai nežinia ar tai reiškia, kad man reikia sulieknėti ar sustambėti“, – išgyvenimais pasidalija Milda.
Sesių dvynių išdaiga – apsimesti viena kita
Moterys pamena filmo scenarijaus vertas situacijas, kai paauglystėje ar jau suaugus, pavyko apsimesti viena kita.
„Mokykloje teko vienai kitą pakeisti ir universitete už Moniką esu parašiusi ne vieną atsiskaitymą. Dėstytojai nepastebėdavo, tačiau kursiokai mus atskirdavo ir paslapčia kikendavo.
Tokių pasikeitimų būdavo ir rimtesnių, ir linksmesnių. Taip pat, kai studijų metais praktiką atlikome ligoninėje, su ligoniais būdavo kuriozinių situacijų, kai žmonės nesuprasdavo, su kuo jie bendrauja ir ar nesidvejina akyse“, – juokdamasi pasakoja Milda.
Sesė dvynė prisimena, kai apsiperkant parduotuvėje, pažiūrėjus į veidrodį, netikėtai pamatė ne savo, o už jos stovinčios sesers atvaizdą.
„Tuo metu pasijaučiau kaip siaubo filme. Norėjau į save pažiūri veidrodyje, o mano atspindys judėjo“, – juokdamasi pasidalija M. Eimonaitė.
Visgi Milda pasakoja, kad ji nuo gimimo ant rankos turi žymę, tad iki metų laiko mergaites tėvai atskirdavo iš jos. Vėliau merginų bruožai keitėsi ir tėvams nekildavo problemų, kaip atskirti seses.
„Net ir geri draugai dabar mus atskiria iš balso tembro. Nors esame labai panašios, turime šiek tiek išskirtinumų. Draugai atskiria iš to, į kurią pusę sušukuoti mūsų plaukai“, – prisimena moteris.
Vestuvių ir vaikų gimimo datos
Milda pasakoja, kad visi sesėms gyvenime svarbūs dalykai nutiko panašiu metu, nes jų gyvenimo tempas ir tikslai yra labai panašūs.
„Mes nesitarėme kartu susituokti ar gimdyti vaikus, tačiau mūsų panašus gyvenimo tempas taip viską sudėliojo.
Pavyzdžiui, mūsų vestuvių datos skiriasi trimis savaitėmis, nes tuo metu intensyviai sportavom ir pasiruošimas varžyboms truko tris mėnesius
Tad normalu, kad tokią svarbią dieną planavome tada, kai žinojome, kad nebus įtampos ir pasirinkome palankią datą. O dėl vaikučių, tai viena sukūrė šeimą ir kita pajuto norą padaryti taip pat“, – pasakoja ji.
Sesės turi ir keletą skirtumų
Nors sesių vyrai nepanašūs nei išore, nei vidumi, jų vaikai yra panašūs. Moteris prisimena, kai būdami visai maži, vaikai neskirdavo, kuri iš sesių yra jų mama.
„Seniau mūsų vaikai neskirdavo, kuri yra mama. Iki pusės metų jie nesuprasdavo, pas kurią iš mūsų eiti.
Tad seniau sesuo savo vaikutį galėdavo palikti man ir jis nesuprasdavo, kad su juo laiką leidžia ne jo Monika. Tikriausiai vėliau mažyliai pradėjo atskirti balso tembrą“, – sako Milda.
Visgi Milda sako, kad ją ir sesę skiria skirtingos savybės: moteris yra šiek tiek atsakingesnė, o kita sesė lengviau reaguoja į įtemptas situacijas.
„Aš buvau labai atsakinga ir galvodavau, kad darbas turi būti atliktas kartu, o Monika buvo labiau atsipalaidavusi. Tačiau manau, kad taip tarpusavyje išlaikydavome pusiausvyrą“, – šypsodamasi sako Milda.
Paklausus, kaip Milda jaučiasi dabar, kai sesuo išsikraustė gyventi i Vilnių, ji neslepia, kad artumo netrūksta, nes santykius pavyksta palaikyti dažnai vykstančiais telefoniniais pokalbiais.
„Dabar dažnai pasiskambiname, turime savo šeimas, tad atsirado ir savi rūpesčiai. Visgi vis tiek dažnai susitinkame, susiskambiname, vedame bendras veiklas, darome bendrus projektus, pasidaliname problemomis darbe, šeimoje“, – sako Milda.
