Pagaliau ir aš nuėjau į labiausiai šiuo metu mistifikuojamą mūsų dailės parodą - privačioje galerijoje “Maldis” surengtą Lietuvos tapybos klasiko Antano Samuolio retrospektyvą. Greitai supratau, kad paskalos apie parodą skleidžiamos ne be reikalo. Lietuviškojo “Van Gogo” paroda, ko gero, yra reikšmingiausias Nepriklausomybės laikų Lietuvos dailės įvykis!
Iš pirmo žvilgsnio - paroda kaip paroda. Samuolį visi kultūra besidomintys žmonės žino ir įsivaizduoja jo tapybos stilių. Šia prasme paroda nenustebino ir nieko naujo apie Samuolio kūrybą neatskleidė. Tačiau pats įvykis taip įelektrintas, kad srovės iškrovos ima kalti tik įėjus pro duris. Šioje parodoje aiškiausiai per Nepriklausomybės dešimtmetį susiduria esminės Lietuvos kultūros ir visuomenės ideologijos.
Pradėsiu nuo gandų. Aš jų girdėjau du. Abu gandai vyniojosi apie svarbiausią šios parodos ypatybę. Čia jūs rasite visą krūvą lyg ir niekur iki šiol nematytų Samuolio paveikslų. Dauguma šių naujienų, kaip galim suprasti, priklauso šios galerijos savininkui ir žinomam dailės kolekcininkui Edmundui Armoškai (www.maldis.lt/).
Taigi pirmasis gandas skelbia, kad dauguma nematytų darbų yra falsifikatai. Garbūs tapybos ir dailės istorijos žinovai teigia, kad tam tikri šių paveikslų atlikimo principai neatitinka Samuoliui įprastų. Kitas gandas pirmajam prieštarauja - sklinda kalbos, kad vienas Lietuvos dailės muziejus jau ėmė derėtis su verslininku dėl paveikslų įsigijimo ir netgi pradėjo maldauti, kad valstybė suteiktų reikiamus 4 mln. litų Samuolio drobėms nupirkti.
Čia tik gandai, tačiau jau pats jų pasirodymas kultūros sferoje rodo, kad Samuolio paroda - aktualus įvykis. Juk paprastai gandai sklinda apie verslininkus, politikus ir popžvaigždes. Valstybės muziejų dalyvavimas šiame įvykyje (jie paskolino parodai ir savo turėtus Samuolio paveikslus) garantuoja reikalo rimtumą - valstybės muziejus yra institucija, kuriai suteikta aukščiausia meninio veiksmo legitimacijos teisė.
Tačiau kiti parodos kiti aspektai man pasirodė įdomesni ir už gandus. Samuolio retrospektyva privačioje galerijoje tiesiai priešais LR Kultūros ministerijos langus yra tobulas valstybės požiūrio į kultūrą simbolis. Lietuvos dailės istoriją pristato privati galerija, nes mūsų sostinėje nėra valstybinio muziejaus, kuris rodytų tautai XX a. Lietuvos dailę. Valstybinės institucijos nė nerausdamos skolina kūrinius parodai, nors jos pačios egzistuoja tik tam, kad tuos kūrinius saugotų ir mums rodytų!
Kultūros ministrė atsistatydinti, aišku, neketina. Įtariu, ji net apsilankė Antano Samuolio parodos atidaryme - juk reikia tik gatvę pereiti! O juk ši paroda liudija totalinį LR valstybinės kultūros politikos krachą!
Ši paroda rodo, kad per 12 Nepriklausomybės metų Lietuvos valstybė savo kultūrą atidavė į kapitalistų rankas. Kodėl Samuolio paveikslams įsigyti pinigų turi verslininkas, o valstybė jų neturi? Kodėl reikia privačios galerijos, kad sostinėje pamatytume bent vieną tarpukario Lietuvos dailininką? Kodėl privati galerija, o ne Lietuvos muziejai ir visokie kultūros institutai leidžia Samuolio kūrinių katalogą?
Panašūs klausimai pas mus keliami jau seniai. Tačiau dar niekuomet jie neskambėjo taip beviltiškai. Verslininkas, surinkęs Antano Samuolio kolekciją ir pristatęs ją visuomenei, aišku, nėra kaltas dėl susidariusios padėties. Jis nekaltas, kad šviečiamasis veiksmas susilaukia tiek pašalinio triukšmo. Tačiau kai verslas veržliai įsiveržia į valstybės teritoriją, triukšmas visuomet kyla.
Verslas apskritai yra linkęs veržtis į valstybės laukus. Valstybė yra vienintelė, kuri laukinio kapitalizmo sąlygomis gali suteikti užuovėją eiliniams tos valstybės piliečiams. Verslas yra negailestingas. Labdara verslą domina tik tiek, kiek tai padeda auginti pelną (įvaizdžio kūrimas taip pat yra strategija). Verslas mielai visą mūsų gyvenimą paverstų prekybos centru, o vargšus meno kūrinius pakeistų reklama.
Net mūsų varganoj šaly mes galime tuo lengvai įsitikinti. Net pas mus jau yra sakoma: “Natūralu, kad verslininkai spaudžia politikus (tai vadinama lobizmu). Juk verslininkai - taip pat piliečiai, kuriems politikai taip pat atstovauja”. Kiaulės akis įsistatęs politikas tautai aiškina, kad jo kabinete sėdintis verslininkas turėtų būti vertinamas taip pat, kaip ir laišką politikui siunčiantis pensininkas.
Šiais laikais pasaulio valstybės vis sunkiau gali verslui pasipriešinti. Priežastis paprasta - tarptautinės kompanijos dažnai yra tiesiog turtingesnės už daugelį valstybių. Aišku, mūsų čia nagrinėjamas atvejis nėra toks tragiškas. Tačiau taip yra tik dėl to, kad kultūra - toli gražu ne pirmos svarbos visuomeninio gyvenimo sritis. Tad valstybės neveiklumas šioje srityje nėra taip skausmingai išgyvenamas.
Tačiau eikime toliau. Antano Samuolio kataloge verslininkas pasakoja apie tai, kad norėtų pristatyti Lietuvos visuomenei menininką, kuris gyvendamas skurde kūrė genialią tapybą. Prieš 70 metų skurdęs menininkas mūsų labai neskaudina. Užtat šiandien pro jo parodos langą matosi didingas užrašas “Casino Planet”! (langą mėginta pridengti, tačiau aš - aukštas, todėl ir pamačiau).
Jeigu šiandien Antanas Samuolis būtų gyvas, galėtų lengvai tapti milijonieriumi. Deja, Antano Samuolio jau ir kaulai sudūlėjo, o skursta jo profesiniai anūkai. Ar nebus taip, kad po 50 metų jau kiti meną kolekcionuojantys verslininkai tą patį rašys ir apie šiandienos menininkus?
Juk jų kūrinių valstybei šiandien nereikia taip, kaip kadaise tai pačiai valstybei nereikėjo Antano Samuolio. Jau dabar visiems aišku, kad Nepriklausomybės dešimtmetis mūsų dailėje ateities kartoms bus praktiškai nežinomas. Valstybė dabar kuriamo meno neperka, o verslininkams jo paprasčiausiai nereikia.
Matematika paprasta. Verslininkas net ir savo malonumus tenkindamas (meno kolekcionavimas - pomėgis) stengiasi uždirbtus pinigus investuoti efektyviai. Todėl perka tokius meno kūrinius, už kuriuos žiopli muziejų direktoriai vėliau galėtų pasiūlyti milijonus.
O kas žino šiandienos menininkus? Kokiuose muziejuose saugomi jų kūriniai? Juk kūrinio gyvenimas muziejuje garantuoja to kūrinio išliekamąją vertę, o kartu ir būsimą jo kainos augimą. Kai menininkas parduoda kūrinį valstybiniam muziejui, aplinkiniai ima suprasti, kad šis menininkas yra perspektyvus. Jis tinkamas investicijai, nes valstybė netiesiogiai garantuoja, kad šis menininkas pateks į istorijos knygas. Meno versle tai tiesiogiai reiškia, kad šio menininko kūriniai ateityje brangs.
O kad mūsų valstybė vargiai šiandienos verslininkams gali pasiūlyti tokių dar gyvų menininkų, tai anie ir perka numirėlių kūrinius. Valstybė žagsi ir po kišenes ima graibytis tik tuomet, kai visi šaukštai jau po pietų.
Taigi, ponia kultūros ministre, atsistatydinti dėl kažkokio Samuolio parodos iš tikro neverta. Tačiau susimąstyti būtina. Juk Jūs nenorite, kad ateities istorikai apie Jus rašytų tą patį, ką ir apie Jūsų pirmtakus - “jiems valdant ministeriją, Lietuvos kultūros padėtis ir toliau buvo apverktina!” Susimąstykite - juk liaudies išmintis byloja: “geriau vėliau nei niekada!”.
