Pastebėjus “Omni.lt” bręstančią diskusiją apie viešuosius ryšius Lietuvoje, man, konspiracinio požiūrio šalininkui, iškart sukrutėjo rankos ir pačios ėmė ieškoti klaviatūros. Konspiratoriui visuomet kyla nenumaldomas noras įsikišti į diskusiją miglota, tačiau valstybei nepaprastai svarbia tema. Konspiratoriui visuomet malonu dalyvauti - juk jis vienintelis iš anksto gali būti tikras savo pergale!
Konspiratorius tokioje diskusijoje turi visus kozirius - jo prigimtis savaime leidžia vadovautis netgi ekstrasensų pranašystėmis. O logika ir mokslo metodais besiremiantys padorūs pokalbio dalyviai tokių galimybių niekuomet negaus. Konspiratorius atrems bet kokį argumentą. Ir nieko čia keista - taip elgiasi dauguma garsių mūsų konspiratorių, pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis ar Vytautas Šustauskas.
Skaitant Mykolo Katkaus (http://www.omni.lt/index.php?base/z_117143) ir Mindaugo Voldemaro (http://www.omni.lt/index.php?base/z_119121) tekstus, susidarė įspūdis, kad abu svarstytojai nėra viešųjų ryšių naujokai. Mykolas to net neslepia, o Mindaugas turi pernelyg daug vidinės medžiagos, kad galėtum abejoti jo nekaltumu. Todėl aš, reklaminio verslo “pieška” ir konspiracinių teorijų propaguotojas, esu vienintelis neutralus diskusijos dalyvis. Spėkite, kieno nuomonė bus objektyviausia?
Suklusti mane labiausiai vertė tai, kad abu ponai diskutavo praktiškai tik apie ryšių su visuomene agentūros veiklą politinėje arenoje - nors iš straipsnių aiškėja, kad šiuo metu Lietuvoje tėra vienintelė tokia agentūra. Lyg ir galėtų pasirodyti, kad politika bendrame ryšių su visuomene versle sudaro menką procentą apyvartos. Tai kodėl gi abu rašytojai kalba tik apie tai? O apie visa kita užsimena tik dienos švieson ištraukdami tą nelaimingą baltadantį Bebrą? Taip ir likau nesupratęs, kuo čia dėta dantų pasta “Blend-a-Med”???
Pakvipo įtartinais dalykais. Juk politika nėra ta sritis, kurioje viskas būtų aišku. Mes, eiliniai valstybės piliečiai, matome mažai. Matome tiek, kiek mums nori parodyti politikai ir žurnalistai. O noras ieškoti tiesos kyla toli gražu ne kiekvienam… Tad kai du ryšių su visuomene specialistai suremia ragus nuolat kalbėdami apie politiką ir tuo pačiu metu neigdami turį ką nors su tuo bendra, konspiratoriui belieka leistis į šilumines trasas ir ieškoti jų pašnekesio šaknų! Gal politika, net ir sudarydama nedidelę reklaminės apyvartos dalį, vis dėlto turi didelę reikšmę bendrai padėčiai?
Iškalbingiausi šių metų politikos ir visuomenės santykių istorijoje man pasirodė du įvykiai. Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai ir batalijos dėl Vilniaus mero kėdės. Abu šiuos masiškai stebėtus įvykius lydėjo vienas vyresniems Lietuvos gyventojams puikiai žinomas motyvas: “Money, money, moneyyyyy!”… (jau prisiminėte jaunystėje girdėtą ABBA dainą?).
Šiedu įvykiai nuplėšė mūsų politikų iki šiol saugotą nekaltumo kaukę ir parodė tikruosius šių žmonių vidaus organus. Po prezidento rinkimų žiniasklaida dar ilgai rašė apie tai, kad naujasis prezidentas laimėjo tik dėl to, kad turėjo storą piniginę. Žiniasklaida prisimena iki šiol - prezidento rėmėjas malūnsparnininkas jau niekada neturės ramybės. Štai neseniai dienraščio pirmame puslapyje pasirodė straipsnis apie jo ir kito verslininko skolų reikalus. Savaime įvykis visiškai nereikšmingas. Tačiau jis yra pirmame puslapyje - o ten patekti nėra taip lengva! Vadinasi, visa tai kažką reiškia!
Prezidento rinkimai parodė, kad pinigai į aukštą sėdynę gali prastumti bet ką. Šioje istorijoje mane labiausiai stebina reklamos ir viešųjų ryšių specialistų dievagojimasis, kad žiniasklaidos ir visų niekinamo “elito” dejonės apie “juodąsias rinkimines technologijas” neturi jokio pagrindo. Drovūs “pijarščikų” cypavimai apie politinės reklamos švarumą primena Sąjūdžio laikus, kai dauguma mūsų naiviai tikėjo, kad ir politika gali būti skaidri, o iki Atviros Visuomenės liko pusė žingsnio.
Mykolas Katkus, kalbėdamas apie Bebrą, buvo labai švelnus. Jis rašė: “tam tikra prasme - tai visiems gerai pažįstamo pono Bebro iš dantų pastos reklamos principas - jei dešimtį kartų pakartotas teiginys ir netampa tiesa, tai maždaug po šimtojo karto jis įsitvirtina kur kas giliau nei vieną ar du kartus pakartotas protingas paneigimas”. Tačiau šį teiginį galima perfrazuoti ir kiečiau, pavyzdžiui, pasitelkus garsios totalitarizmo tyrinėtojos Hannos Arendt žodžius: “Prielaida, grindžianti nuoseklų veiksmą, gali būti visai beprotiška; ji visada sukels faktus, kurie bus jau “objektyviai” teisingi. Kas iš pradžių buvo tik hipotezė, įrodoma ar paneigiama tikrų faktų, nuosekliai veikiant visada virs faktu, kurio niekaip neįmanoma paneigti” (citata iš knygos “Tarp praeities ir ateities”, p. 101). Palieku jums atspėti, apie kokias politines sistemas kadaise rašė Martino Heideggerio meilužė!
Per Nepriklausomybės dešimtmetį mūsų politika subrendo ir nustojo slėpti savo purviną veidą. Į politiką plūstelėjo verslininkai, pagaliau supratę, kad normalioje valstybėje politinė galia yra veiksmingesnė nei 10 milijonų sąskaitoje. O ir profesionalūs politikai ėmė veltis į verslo bendrovių konfliktus, atvirai teigdami, kad poros turtuolių interesai yra svarbesni nei tūkstančio eilinių piliečių. Juk tik turtuoliai kuria darbo vietas, užtikrina valstybės evoliuciją… bla bla bla!
Tokioje aplinkoje politinių reklamininkų drovumas stebina. Greičiausiai turėsime luktelėti dar porą metų, kol jie pasieks savo klientų sąmoningumo lygį. Spėju, kad tuomet šnekos apie “juodąsias technologijas” bus atremiamos kitaip. Niekas nė nemėgins jų neigti. Paprasčiausiai pasakys: “Taip, juodosios politinės kovos technologijos egzistuoja. Tačiau jos yra klasikinis mūsų amžiaus politinės kovos metodas. Mes nekalti, tačiau turime jomis naudotis, antraip mus apšaus konkurentai”. Visi žinome, kad mūsų amžiuje verslas ir politika puikiai sugeba blogį paversti elementaria biurokratine realybe. Taip blogis tampa neutralus ir imamas suvokti kaip techninė mūsų pasaulio būtinybė.
Tačiau grįžkime prie antrojo 2003-ųjų politikos įvykio. Vilniaus mero rinkimai mums paaiškino prezidento rinkimų sukeltą sumaištį. Tada mes dar stebėjomės politinės kovos pragmatiškumu ir jautėmės sukrėsti, kad kovojant dėl politinio posto naudojamos visos įmanomos priemonės. Mero rinkimai mums įrodė, kokią vertę turi aukščiausio lygio valstybinės pozicijos.
“Vilties meras” Zuokas taip desperatiškai įsikabino į miesto vadovo krėslą ir taip nenuoširdžiai šias pastangas grindė noru “užbaigti pradėtus darbus”, kad įtarimas kilti galėjo bet kam. O kai prasidėjo Tarybos narių netikėtos ligos, dingimai, bėgiojimai iš vienos partijos į kitą ir šnekos apie vienos ar kitos pusės mokamus pinigus už rankos pakėlimą, net ir didžiausiam naivuoliui turėjo tapti aišku, kad Vilniaus mero postas yra pernelyg reikšmingas galingiausių valstybės jėgų pasiskirstyme, kad kovojantys dėl jo paisytų bent elementariausių žmogiškos moralės normų.
Prezidentas mus nustebino politinės veiklos metodais, o sostinės meras vaizdžiai įrodė, kad tie metodai iš tikro verti siekiamo tikslo. Įdomiausia yra tai, kad politiniai reklamininkai šiose istorijose tapo politikų sąžine. Būtent jie susirenka daugumą politikams skirtų visuomeninių sprigtų. Štai ir tenka reklamininkams žvitriai suktis, kad išvengtų Bažnyčios prakeiksmo už santykius su šėtonu!
Užsakovo valios vykdytoju būti nėra lengva. Ypač kai užsakovas yra politikas. Užsakovui tenka dirbti net ir tada, kai, atrodo, visų akys krypsta tik į tave. Tad neverta pernelyg rimtai žiūrėti į politinių reklamininkų ir “pijarščikų” pastangas nusivalyti savus mundurus. Net ir balindami savo švarkus, jie dirba atstovaujamiems politikams. Juk švarkai pirkti už politikų sumokėtus pinigus…
