Šiais laikais, kai mokslininkai vis dažniau mus nudžiugina klonuotais padarais, kinas taip pat ėmė intensyviai domėtis asmenybės dauginimosi galimybėmis. Žmogus tarsi ameba - vieną dieną plyšta ir vietoj vieno piliečio gauname du! Ką galvoja avis, žiūrėdama į savo kopiją? “Laikas išgerti antidepresantų, - veikiausiai murma ji, - šiame pasaulyje man nebeliko vietos…”
Nebijokite, šiame filme nėra tablečių. Čia besišvaistantis psichoterapeutas seno sukirpimo - jis pripažįsta tik natūralias priemones - klasikinę psichologinę manipuliaciją, turinčią nuvesti žmogų į laimę. Šiai situacijai pavaizduoti režisierius Peteris Segalas pasirinko tobulą komandą. Kas geriau suvaidins ekscentrišką psichoterapeutą, jei ne Jackas Nickolsonas? Kam geriau pavyks pavaizduoti savyje pyktį gniaužiantį jaunuolį, jei nei Adamui Sandleriui? Ir kas geriau išspaus žiūrovui ašarą pabaigoje, nei susijaudinusios Marisos Tomei akys?
Psichologinių problemų slegiamo žmogaus susidvejinimas - gan sena tema kine. Prisiminkime, kad ir Alfredo Hitchcocko “Psichozę”. Galima paminėti ir 8 dešimtmečio Briano de Palmos filmus. Tačiau tik pastaraisiais metais šios temos filmai ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Rimčiausias jų buvo “Kovos klubas”, linksmiausias - “Aš, Irena ir kitas aš”. “Psichoterapija” artimesnė antrajam.
Kaip visuomet būna šio žanro filmuose, pirmiausia reikia parodyti būsimo asmenybės susidvejinimo priežastį. “Kovos klubo” veikėją iš proto išvedė tipiško klerko gyvenimo rutina. Policininkas iš “Aš, Irena ir kitas aš” taip pat nuo virvutės nutrūko pagrįstai. Vargšas policininkas ilgai kentė kaimynų iš gimtojo miestelio patyčias. Tačiau kaimynams stipriai kliuvo, kai romus vaikinas virto žvėrimi!
“Psichoterapijoje” priežastys yra dvi - vaikystės trauma ir… klerkiško gyvenimo rutina! Atrodo, nuobodulys yra didžiausia problema, kankinanti išsivysčiusių šalių gyventojus. Beje, tai laukia ir mūsų - juk įstojome į Europos Sąjungą! Po kokių 10 metų ir mes turėsime gyvenimu nusivylusių klerkų armiją.
Kas gi atsitiko mūsų senutei civilizacijai, kad net vaikams gaminami antidepresantai? Kodėl mes taip dažnai savo galvose kuriame virtualius klonus, dažniausiai įkūnijančius slapčiausias mūsų svajones? Ar mūsų protėviai taip pat kankindavosi? Pavyzdžiui, Vytautas Didysis? Ar jis “parinosi”? Ne, jo depresija ir asmenybės susidvejinimas tikrai nekankino. Tais laikais žmonės net tokio žodžio nežinojo. O kaip sako akiniuoti filosofai - nėra žodžio, nėra ir reiškinio.
Psichoanalizę sukūrė dėdulė Freudas. Ir ko gi jis siekė? Gal jis matė žmonių kančias ir nusprendė jiems pasiūlyti išeitį? “Na, - tarė sau Sigmundas, - matau, žmogaus protas pradėjo kurti ne tik kūningą tikrovę, bet ir bekūnius demonus. Aš juos sunaikinsiu!”
O gal ponulis Freudas tiesiog pats ieškojo vietos šiame pasaulyje? Gal jis paprasčiausiai sukūrė sau darbo vietą? Rado perspektyvų verslo planą! Sukūrė problemą, apipynė ją teoriniais išvedžiojimais ir… pats pasiūlė problemos sprendimą! Vakarų pasaulyje žmonės visais laikais mėgo patikėti mistinėmis teorijomis, sukurtomis šalia pagrindinės - krikščionybės.
Viduramžiais jomis tikėjo negausūs eretikų būriai, o moderniais laikais Freudo mistines įžvalgas prarijo milijonai. Ir štai pradėjo vyniotis kamuolys, kuris vis dar pasišokinėdamas siaučia po pasaulį. Kaip kokia maro bacilą nešiojanti giltinė!
O mes esam priversti ieškoti savyje blogio virusų, neįkandamų racionalios medicinos. Sirgti depresija šiais laikais madinga. Apie ją rašomos knygos, kuriami filmai ir komponuojamos dainos. Freudo pasekėjai ir mistinių vaistų kūrėjai trina rankas - kuo daugiau apie tai bus šnekama, tuo daugiau žmonių savyje ras depresijos židinį. O kuo daugiau jų susirūpins savo psichine sveikata… Na, toliau viskas aišku.
Kalbama, kad Freudas buvo “sėdęs ant kokaino”. Gal šis preparatas ir buvo jo nelaimių šaltinis? Gal kokaino nudrožtose smegenyse ir gimė teorija apie tai, kad žmogaus sąmonė yra ledkalnio viršūnė, po kuria slūgso pasąmonės pamatas, laikantis mūsų gyvenimą? O gal… Geriau apie tai patylėsiu - taip ir į kalėjimą už kvaišalų propagandą sėsti galima!
Geriau jau pažiūrėkite visai neblogą komediją apie kadaise Freudo pasėtos sėklos vaisius. Gerą sėklą dėdulė Freudas išrinko ir patręšė tinkamai! Šiandien depresijos apimtų ir savyje susipainiojusių žmonių nors vežimu vežk. Įdomu, kas būtų buvę, jei ponas Freudas būtų miręs nuo skorbuto ankstyvoje jaunystėje? Viena aišku - šio filmo greičiausiai mes nežiūrėtume.
“Anger Management”, JAV, 2003.Trukmė: 1 val. 46 min.Režisierius: Peter Segal (“Pakvaišęs profesorius 2”, 2000; “Nuogas ginklas 33 1/3”, 1994)Vaidina: Jack Nickolson (“Apie Šmitą”, 2002; “Geriau nebūna”, 1997; “Ystviko raganos”, 1987; “Pricių šeimos garbė”, 1985; “Švytėjimas”, 1980; “Skrydis virš gegutės lizdo”, 1975), Adam Sandler (“Apgirtę nuo meilės”, 2002; “Misteris Dydsas”, 2002; “Mažasis Nikis”, 2000), Marisa Tomei (“Guru”, 2002; “Ko nori moterys”, 2000; “Keturi kambariai”, 1995), Luis Guzman (“Apgirtę nuo meilės”, 2002; “Grafas Montekristas”, 2002; “Narkotikų kelias”, 2000) ir kt.
