Spielbergas sensta! Nenustebčiau, jeigu kitas jo filmas būtų istorinė melodrama pagal kokį nors XIX a. prancūzų romaną. Flaubert’o “Ponia Bovari”, Stendhalio “Raudona ir juoda” arba Balzaco “Tėvas Gorijo”. Bijau, kad fantastikos daugiau nebesulauksime. Pirmieji senatvės ženklai pasirodė dar “Dirbtiniame intelekte”, o naujame “Pagauk, jei gali” tokių požymių dar daugiau.
Kada žmogus ima senti? Ko gero, tuomet, kai pamato, kad didžiausias jo džiaugsmas yra anūkai. Garbaus amžiaus žmonės džiaugiasi vaikais, nes mato juose savo jaunystę. Kūdikiui ir senam žmogui smagu leisti laiką kartu, nes tik jie laiko turi per akis ir gali jį švaistyti nekankinami didžiojo pareigos jausmo. Mat vienam dar viskas prieš akis, o kitas jau viską savo gyvenime būna atlikęs.
Neišsigąskit - “Pagauk, jei gali” nėra filmas apie senus žmones ir kūdikius. Šis filmas yra apie legendinį aferistą, kuris dar ankstyvoje jaunystėje tapo savo “profesijos” genijumi. Vėliau sėdo į cypę, o dar vėliau - buvo iš jos išleistas ir įdarbintas policijoje. Jis tapo geriausiu pasaulyje finansinių machinacijų specialistu ir uždirba milijonus gaudydamas žmones, panašius į save jaunystėje.
Taigi filmas pagrįstas tikrais faktais. Tai yra silpniausia “Pagauk, jei gali” dalis. Mat žiniasklaida ir filmo platintojai pasistengė, kad ekranizuota istorija mus būtinai pasiektų. Juk istorija yra įdomi, pikantiška ir reta. Tad į kiną žygiuojame žinodami, kaip filmas prasidės ir kur jis baigsis. O kai žinai pabaigą, tai ir pradžia tampa neįdomi. Filmo negelbsti nė Spielbergo režisūriniai triukai, į kuriuos kabinasi kritikai, nelabai rasdami daugiau galimybių pagerbti šią pramoginio kino legendą.
Tačiau Spielbergo pasakojamos istorijos realumas suteikia neblogų žinių apie paties režisieriaus pasaulėžiūros pokyčius. Mat stebėdami, kaip jis koregavo tikrą istoriją, mes galime nesunkiai suprasti, kokie jos aspektai Spielbergą jaudino labiausiai.
Stevenas Spielbergas yra jau seniai žinomas kino moralistas. Pamenate, dar “Šindlerio sąrašo” laikais režisierius mėgo kalbėti apie edukacines to filmo savybes. Jis sakė, kad Amerikoje žmonės apskritai nežino, kas dėjosi per Antrąjį pasaulinį karą. Tad režisierius guodėsi tuo, kad nuo šiol jaunieji amerikiečiai turės jausmingai papasakotą istorijos pamoką. Amerikiečiams tokia edukacijos forma yra visiškai priimtina. Juk net ir “Pagauk, jei gali” herojus savo “profesijų” mokosi iš TV ekrano - teisininku ir gydytoju jis tampa žiūrėdamas serialus.
Spielbergo “Dirbtinis intelektas” buvo kitoks, tačiau moralumo režisierius niekur nepametė. Kadaise, rašydamas apie šį filmą sakiau, kad jis yra ne fantastikos kūrinys, o filmas apie tėvų ir vaikų santykius. “Įspėjantis pranešimas” šiek tiek nukrypo nuo tiesios vagos, tačiau “Pagauk, jei gali” vėl sugrįžo ir svariai užtikrino Spielbergui vietą Holivudo temų sąrašuose šalia grafos “Filmai apie kartų konfliktus”.
Šiame filme sūnaus ir tėvo linija itin aiški ir jos svoris bendrame filmo kūne sudaro nemenką dalį. Juk ne šiaip sau pagrindinio herojaus šeimoje susitelkė beveik visos filmo žvaigždės. Ten nepateko tik Tomo Hankso herojus.
Spielbergas mums pateikia aiškią jaunojo aferisto staigių gyvenimo posūkių priežastį - nesėkminga jo tėvų santuoka. Vaikas taip išgyveno tėvų skyrybas, kad spruko iš namų ir visuomet išsaugojo viltį juos sutaikyti. Šeimos gyvenimas rodomas išsamiai - kelionė link skyrybų nuosekli ir pačios skyrybos pasirodo kaip logiška pabaiga.
Paauglys sūnus pabėga iš namų ir suranda savo gyvenimo kelią. Tačiau jis nuolat palaiko ryšį su tėvu, svajodamas susigrąžinti laimingą vaikystę. Tėvas slepia nuo sūnaus tikrovę - jo paties reikalai rieda žemyn, o buvusi žmona jau seniai ištekėjo už kito. Tačiau net ir tėvas lieka ištikimas šeimos idealams - suvokdamas sūnaus nusikaltimus, jis neslepia nuo detektyvo, kad jo teisėsaugai niekada neišduos.
Štai taip reikalai klostosi filme. Gal dėl to “Pagauk, jei gali” ir yra nuobodus -mat šeimyniniams reikalams režisierius sugaišta daugiau laiko nei skandalingiems sūnelio žygiams. O kad apie šeimą jis pasakoja standartiškai, žiūrovui ir tenka nuobodžiauti.
Priartėjome prie svarbiausio taško. Pasirodo, šeimos linija ir yra tai, ką Spielbergas šiais istorijai pridėjo nuo savęs. Pasirodo, kad tikrasis aferistas taip ir liko vienišas. Galbūt jo žygius ir paskatino liūdnas šeimos likimas, tačiau jis niekuomet daugiau su gimdytojais nesusitiko. Jis nebendravo su tėvu ir visų filme parodytų melodraminių pokalbių tikrovėje neįvyko.
Spielbergas, matyt, norėjo nušauti du zuikius. Viena, jis troško išlieti savo širdį ir pamokyti mus, kokia turi būti tėvo ir sūnaus meilė. Tačiau jis puikiai žino, kad be papildomų prieskonių tokios istorijos šiandien neparduosi jokiam kino žiūrovui. Tad susirado tą pikantišką aferisto biografiją ir davė peno kino žurnalistams. O šie jau primėtė visur masalo, kuris ir turėjo garantuoti Spielbergui gerą pelną.
Štai ir viskas. Ir Spielbergas sotus, ir piniginė pilna.
“Catch Me If You Can”, JAV, 2002Trukmė: 2 val. 21 min.Režisierius: Steven Spielberg (“Įspėjantis pranešimas”, 2002; “Dirbtinis intelektas”, 2001; “Gelbstint eilinį Rajaną”, 1998)Vaidina: Leonardo DiCaprio (“Niujorko gaujos”, 2002; “Paplūdimys”, 2000; “Titanikas”, 1997; “Romeo ir Džuljeta”, 1996); Tom Hanks (“Kelias į pražūtį”, 2002; “Prarastasis”, 2000; “Žalioji mylia”, 1999; “Forestas Gampas”, 1994); Christopher Walken (“Amerikos numylėtiniai”, 2001; “Raitelis be galvos”, 1999; “Bulvarinis skaitalas”, 1994; “Batmanas sugrįžta”, 1992), Nathalie Baye (“Paparaciai”, 1998; “Vyras, kuris mylėjo moteris”, 1977) ir kt.
