Leonidas Donskis, tas garbanotas lapinas kuklia šypsena, mane privertė vėl žiūrėti kultūros laidas! Jo vedamos diskusijos per LTV sugrąžino viltį, kad ir apie kultūrą TV dėžėje galima įdomiai šnekučiuotis. Leonidas griebia temas, į kurias ne vienas dantis išsilaužė! Štai naujausias jo klausimas: “Kokia Lietuvos kultūros ateitis?” Taigi kokia gi ji? Jūsų dėmesiui - trumpa futuristinė apybraiža.
Taip, Leonidas Donskis iš tikro yra fenomenas lietuviškoje TV mėsmalėje. Tačiau šis tekstas ne apie jį - šiandieniškai mąstantį filosofą, trumpam išvykusį atostogų į TV žurnalistikos kurortą. Šis tekstas yra apie jo sukviestą būrelį Lietuvos kultūros institucijų atstovų, kuriems ir buvo pateiktas tas filosofiškai abejotinas klausimas: “Kokia ateitis laukia Lietuvos kultūros?”
Jaučiu, Leonido filosofinė mąstymo santvarka priešinosi tokiai formuluotei (oi, gautų jis pylos už ją nuo ponulio Karlo Popperio!), todėl vedėjas ir mėgino šį klausimą kreipti techninių jo aspektų link. Iš savo pašnekovų jis vis bandė išplėšti ezoterinių žinių apie dabartinių kultūros institucijų mechanizmus, kurie ir turėtų lemti logišką kultūros ateitį. Pašnekovai apie mechanizmus kalbėjo nenoriai - matyt, dėl to, kad tų mechanizmų darbą kasdien yra priversti stebėti. Kalbėta veikiau ne apie kultūros, o apie kultūros politikos ateitį. Tiesiogiai kultūrai didelių prognozių laidoje lyg ir nebuvo ieškota, tačiau atidus žiūrovas juk tam ir yra, kad skaitytų tarp eilučių!
Nors ir nesitikiu, kad laidos dalyviai ras laiko paskaityti mano paikas mintis, tačiau iš anksto atsiprašysiu, jei kurio nors iš jų kalbas netinkamai interpretuosiu. Nagrinėti šneką sunkiau nei raštą - po žiemos nusilpusi atmintis galėjo šio to ir neužfiksuoti.
Laidos dalyviai, mano manymu, brėžė tris kultūros ateities vizijas. Vienai jų atstovavo kultūros viceministras Gintaras Sodeika ir Elona Bundzaitė. Pavadinkime ją “Vakarietiškos rinkos vizija”. Antrąją pristatė filosofai Rolandas Povilionis ir Krescencijus Stoškus. Ją pavadinkime “Valstybės menininko vizija”. Čia reikėtų pažymėti, kad R. Povilionis šiek tiek mynė ir pirmosios vizijos teritoriją, nors gerai žinomos jo antivakarietiškos nuostatos. Poetas Marcelijus Martinaitis atstovavo “Anarchistinio menininko vizijai”.
Dalyviai akivaizdžiai susiskirstė pagal amžiaus grupes. Jauniausieji, Gintaras ir Elona, užsigrūdinę laukinio kapitalizmo laikais, Lietuvos kultūros ateities ieškojo būtent šios visuomeninės sistemos siūlomose galimybėse. Buvę tarybinės kultūros atstovai (ir nieko šiame pasakyme smerktino nėra!) galimybės geriausiai klestėti kultūrai tikėjosi iš pakoreguoto autoritarinio kultūros modelio. O Marcelijus Martinaitis, greičiausiai dar menantis XX a. kovingojo meno avangardo šūkius, švelniai lenkė totalios menininko laisvės ir jo kūrybinės diktatūros link. O dabar pirmyn į ateitį!
“Vakarietiškos rinkos vizija”. Elona Bundzaitė ne kartą pabrėžė, kad Lietuvos kultūrai ateityje bus svarbus ekonominis motyvas. Ji turėjo omeny ne tik galimybę pasinaudoti ES fondais, bet ir kultūros galią įsiterpti į erdvesnę rinkos teritoriją. Tokia tikimybė visiškai pagrįsta. Juk ne vienos išsivysčiusios valstybės kultūra būtent taip ir funkcionuoja. Grubiai tariant, čia galioja tie patys principai, kaip ir versle - visiems žaidimo dalyviams suteikiamos minimalios galimybės ir kiekvienam - šansas tapti genijumi (kitaip tariant, milijonieriumi). Hierarchija išlieka - vis tiek yra geriausieji ir visi kiti. Tik šiuo atveju labai daug teisių suteikiama natūraliai, darvinistinei atrankai ir paties menininko iniciatyvai. Būtent dėl pastarosios menininkas yra priverstas tapti socialus - jau nebepakanka sėdėti dirbtuvėje. Reikia eiti gatvėn ir visuomenei pristatyti bei apginti savo kūrinį.
“Valstybės menininko vizija”. Aktyviausias šio požiūrio rėmėjas, be abejo, buvo Krescencijus Stoškus. O mano paralelė su anais liūdnais laikais nėra iš piršto laužta - juk pats filosofas greitoje diskusijoje mestelėjo: “Tada tvarkos buvo daugiau!” (cituoju labai laisvai). Tačiau vietomis K. Stoškus prieštaravo pats sau - tai reikalavo kultūros valdymo decentralizavimo, tai racionalios, suderintos kultūros politikos. “Kalta ne tauta, o tie, kas ją valdo. Dabar nėra, kas tautai parodo, kur pliusas, o kur - minusas”, - taip kalbėjo Stoškus (ir vėl laisva citata).
“Valstybės menininko vizija” iš principo kartoja tarybinių laikų situaciją - kai valstybė tvirtai valdo kultūros gyvavimą, pagrįsdamas savo veiklą skaidriais kriterijais. Iš pirmo žvilgsnio - lyg ir viskas tvarkoje. Tačiau šie “skaidrūs kriterijai”, ko gero, ir gali tapti didžiausiu kultūros peiliu.
“Skaidrūs kriterijai” kultūros valdyme reiškia, kad kiekvienas žaidimo dalyvis žino taisykles, kurių laikydamasis jis taps valstybės išlaikomu menininku ar institucija. Niekas šiais laikais nemėgins kartoti totalitarinių kontrolės formų - to net ir nereikia. Tačiau ir kultūros veikėjai suvokia, kad šiandienos pasaulyje gali egzistuoti žaidimo taisyklės, sudėliotos ne taip tiesmukai. Į jas vis tiek bus lengva pataikyti.
Kad daugelis, ypač vyresnės kartos, kultūrininkų svajoja apie tokią sistemą - stebėtis nereikėtų. Tiesiog jie taip įpratę, o žaisti naujomis sąlygomis jų niekas nemokė. Tai natūralu ir šaipytis iš to nedera. Tačiau menininkui ši vizija iš tikro yra saugiausia. Čia menininkas iš esmės yra paverčiamas valstybės tarnautoju ir gauna atlyginimą, kaip ir visi kiti tarnautojai, - jeigu tik valstybės nustatytas pareigas tinkamai atlieka.
“Anarchistinio menininko vizija”. Nebijokite, aš šiek tiek sutirštinau spalvas. Toks garbus žmogus kaip Marcelijus Martinaitis anarchizmo tikrai neskelbė! Jis ir kalbėjo mažiau, tačiau bene vienintelis pokalbyje pažėrė įžvalgų, nusileidusių pašnekovams loginės konstrukcijos lygmeny, tačiau daug giliau lindusių į drąsių atradimų erdves. Poeto lūpomis kalbėjo tikras modernizmo menininkas, neigiantis bet kokį kišimąsi į jo kūrybinę virtuvę.
Menininko diktatūra yra puikiai žinomas dalykas tiek meno istorikams, tiek ir mums, paprastiems mirtingiesiems, bent retkarčiais savo gyvenimo kely sutinkantiems vieną kitą menininką. Jis visuomet mus įkvepia savo nepagarba stereotipams ir drąsiu mąstymu! Visa tai gaivina - kol menininkas nėra pakviečiamas į valdžios kėdes. Nes tuomet atsitinka taip, kaip buvo Rusijoje, iškart po Revoliucijos. Ten valdžion sulindę menininkai kūrybinę diktatūrą išmainė į politinę ir be jokio sąžinės graužimo kareivių šautuvus nukreipė į tuos kolegas, kurių estetinės pažiūros jiems nepatiko.
Štai ir viskas. Jūsų valia rinktis. O aš vis dėlto statyčiau už pirmąją viziją. Ją stumia pasaulis, kuriame mes visi atsidūrėme prieš daugiau nei 10 metų. Tereikia pagalvoti apie jaunų žmonių, kurie šiandien apsisprendžia stoti į meno mokyklas, psichologiją. Juk juos stumia tas pats “teleloto principas”, kuris everestų siekti varo ir visus kitus bendraamžius. Jaunas žmogus - visuomet maksimalistas. Todėl jis šaukia “ir viso pasaulio negana!” O visą pasaulį gauti jis gali tikėtis tik pirmosios vizijos atveju. Suprantama, visą pasaulį gaus ne kiekvienas. Tačiau kraują kaitina tikėjimas, kraują kaitina ne žvirblis rankoje, o erelis danguje!
Iš tikro dauguma jaunesnės kartos menininkų šią viziją jau pasirinko. Nelaukdami valstybės protekcijos, jie nuėjo vienu iš galimų kelių. Vieni išmoko savo kūrybą finansuoti gausių užsienio ir vietos fondų lėšomis, kiti - pasirinko liniją “menas turi teikti malonumą” ir sėkmingai parduoda savo talentą naujų interjerų dekoratoriams arba įvairiausių “metamorfozių” koncertams.
