Apsipratus su prezidento skandalu atėjo metas kitiems politikų pokštams. Štai praeitą savaitę Seime svarstyta Konvencija dėl elektroninių nusikaltimų, kurios rengėjai mėgino prastumti naują atsakomybės už vaikų pornografiją sampratą. Atrodo, nepavyko.
Konvencijos pataisomis suabejojo kai kurie Seimo nariai ir jos ratifikavimas atidėtas. Vėliau šią temą pasigavo žiniasklaida - šeštadieninės “Respublikos” viršelį puošė antraštė “Politikai bando įteisinti vaikų pornografiją”.
Tačiau prieš aiškindamiesi, kas atsitiko Lietuvoje, pažvelkime į problemą iš kitos pusės. Imkime ir persikelkime į 7-ąjį dešimtmetį, kai pornografija pasaulyje, ko gero, pirmą kartą ėmė kelti visuotinį nepasitenkinimą. Kodėl būtent tuomet? Juk pornografija suvešėjo anksčiau, kartu su fotografijos ir kino išradimu. Tačiau 7-ajame dešimtmetyje, kai į pornobiznį nėrė amerikonų mafijozai, pornografija tapo globaliu verslu, pažįstamu ne tik specializuotų kino teatrų ir parduotuvių lankytojams.
Klasikinė pornografija (sakykim, tai pasakojimai apie vyrų santykius su moterimis) aukščiausią tašką pasiekė 1972 metais, kino teatruose ėmus suktis legendiniam Gerardo Damiano filmui “Deep Throat”. Spėjama, kad šis filmas uždirbo apie 600 milijonų dolerių. Kitaip tariant, tai yra vienas pelningiausių filmų per visą kino istoriją! “Deep Throat” išlindo iš pogrindžio ir tapo vieninteliu pornofilmu, kurį pamatė visa tuometinio Niujorko grietinėlė.
Tačiau žmogus yra pagedęs - jam visuomet reikia daugiau, nei gavo vakar. Pornografijos kūrėjams teko mikliai suktis, nes vyrai ir moterys pornografijos mėgėjams nusibodo. Štai taip 7-ajame dešimtmetyje viena iš pornografijos naujienų tapo vaikai. Net ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse dar nelabai žinota, kaip su pornografija elgtis, tad ir vaikiška pornografija ramiai klestėjo beveik 15 metų. Nors ir keista, tačiau tais laikais niekam nė į galvą nešaudavo, kad išnaudoti vaikus pornografijai yra nusikaltimas.
Daugiausiai šios rūšies produkcijos buvo prigaminta Vokietijoje, Danijoje ir Olandijoje - šalyse, kur į pornografiją žvelgta liberaliausiai. Amerikiečiai vaikų pornografijos gamino mažiau, tačiau suvartodavo daugiausiai. Manoma, kad tuo metu šiose šalyse egzistavo apie 550 žurnalų, skirtų tik vaikų pornografijai. Juos buvo galima laisvai nusipirkti suaugusiems skirtuose knygynuose.
Amerikoje įstatymai, draudžiantys vaikų išnaudojimą pornografijai, buvo išleisti 1978 metais. Danijoje vaikų pornografijos mėgėjai už įstatymo ribų atsidūrė 1980 metais, o paskutiniai legaliai sukurti žurnalai iš Olandijos iškeliavo tik 1982-aisiais. Vaikų pornografija pasitraukė į pogrindinį, tačiau tam jau buvo puikios sąlygos - atsiradus vaizdo grotuvams pornoindustrija pasuko kita kryptimi ir persikėlė iš kino teatro į namus.
Naujos jėgos pornografijai įkvėpė internetas - yra teigiančių, kad pornografija apskritai turėjo didžiausios įtakos interneto plėtrai. Natūralu, kad vaikų pornografijos mėgėjai persikėlė čia, o maždaug 1998 metais ėmė rodytis jiems skirti įstatymai. Dar po poros metų įstatymai imti energingai taikyti ir šimtai mėgėjų sėdo į cypę.
Vaikiška pornografija pamažu tapo atgyvenusiu terminu. Jį pakeitė kitas - pedofilija. Vaikų pornografija ir pedofilija tapo neatskiriamomis sąvokomis, taip iš tikro maskuojant vaikiškos pornografijos mastą. Juk vaikų pornografija iki šiol tebėra didžiulis verslas, evoliucionuojantis kartu su visa pornoindustrija.
Tačiau apie tai šiek tiek vėliau, o dabar grįžkime į Lietuvą. Kas gi nutiko praeitą savaitę Seime? Paprastai tariant, keli Seimo komitetai pageidavo, kad Konvencijoje dėl elektroninių nusikaltimų nebūtų numatoma bausmė už vaikų pornografijos įsigijimą ir “laikymą” asmeniniais tikslais, nesiekiant jos platinti. Kitaip tariant, tūlas pilietis gali pirkti ar kaip kitaip gauti vaikiškos pornografijos ir ja mėgautis - svarbu, kad ji neiškeliautų iš namų.
Seimūnai šį pageidavimą pavadino “atsitiktinumo pavojumi”. Įsivaizduokite, jums kažkas atsiunčia į kompiuterį filmą ir iškart įduoda policijai. Policininkai apsilanko jūsų namuose ir jūs sėdate į kalėjimą. Argumentas lyg ir neblogas, tačiau jį gynęs Seimo narys Jonas Čekuolis pasimetė, kai “Respublikos” žurnalistas paklausė, kaip jaustųsi, jei kas nors “asmeniniam naudojimui” turėtų jo paties vaikų nuotraukų. Ponas Čekuolis jau pasitaisė - jo partija išplatino pranešimą, kritikuojantį projektą, kuris lengvai praėjo per Vyriausybės ir Prezidentūros filtrus.
Problema aiški. Tačiau liūdna būtų, jei diskusijos judėtų kryptimi, nubrėžta dienraštyje. Straipsnis man priminė kadaise per rusų TV matytą reportažą. Ten taip pat kalbėta apie vaikų pornografiją, o reportažas iliustruotas pasakojimu apie Vasią (“tikrasis vardas redakcijai žinomas”), kuris mėgėjiškomis priemonėmis savo namuose tą vaikų pornografiją gamino. Galėtume prisiminti ir kokius 4-5 pastarųjų metų atvejus, kai teisėsaugininkai supakuodavo lietuviškus vasias - lyg ir eilinius, niekuo neišsiskiriančius piliečius. Tie žmonės visuomet pristatinėti kaip radikalūs posūkiai nuo visuomeninių normų, kaip psichiškai nesveiki iškrypėliai. Pedofilai.
Štai kur esminis taškas! Vaikų pornografijos problemą pavertus pedofilijos problema, kalbama tik apie tuos kelis iškrypėlius, nutylint elementarų faktą, kad tie žmonės tėra galingos pogrindinės industrijos sraigteliai. Kai 2001 metais amerikiečiai teisė du vaikų pornografijos gamintojus iš Teksaso, buvo nustatyta, jog savo produkciją platindami internetu, jie per mėnesį užsidirbdavo iki 1,4 mln. dolerių! Ar tuos pinigus jiems sumokėjo vieniši iškrypėliai?
Anoje rusų laidoje Vasia iš tikro buvo tik iliustracija. Laidos atsiradimo priežastis -Dūmos sprendimas sumažinti atsakomybės už seksualinį gyvenimą amžių iki 14 metų. Po šio sprendimo, suaugęs žmogus galėjo legaliai mylėtis su 14 metų amžiaus vaiku. Prisipažinsiu, nežinau, kokia padėtis Rusijoje yra dabar, tačiau mūsų diskusijai tai neturi jokios reikšmės. Svarbu, kad rusų žurnalistai aną sprendimą įvertino vienareikšmiškai - tai yra vaikų pornoindustrijos laimėjimas. Rusija plati šalis ir joje gausu “žaliavos”, o toks įstatymas turėjo tik palengvinti tos “žaliavos” naudojimą.
Bėda ta, kad Lietuva šioje srityje iš esmės patenka į tą pačią kategoriją kaip Rusija - reliatyviai varginga šalis, dėl šios priežasties puikiai tinkanti vaikų pornografijos “žaliavos” paieškoms.
Keletas nuorodų:Rasti Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų ir visą triukšmą sukėlusias jos pataisas nėra lengva. Seimo svetainės paieškos sistema atkakliai tylėjo. Nuotrupų ir užuominų man pavyko aptikti tik Teisės ir teisėtvarkos komiteto puslapyje, į kurį patekti galima pro šias dureles (www3.lrs.lt/pls/inter/w4_home.int_seimo_komitetai). Mėginkite, gal jums seksis geriau. O aš manau, kad seimūnams vertėtų pasirūpinti geresniu savo svetainės administravimu, nes dokumentai, apie kuriuos kalba žiniasklaida, čia turėtų gulėti pačiame pirmame puslapyje.
Apie vaikų pornografiją internete ir kovą su ja, rasite čia (www.cyber-rights.org/reports/child.htm). Svetainė kiek chaotiška, tačiau nebiurokratinė. Ir galų gale jūsų dėmesiui - trumpa pornografijos istorija (www.tranquileye.com/historyofporn/).
