Smagu - mūsų kinuose pasirodė filmas intelektualams! Puikus sprendimas - kai normalūs žmonės į kiną apkritai neina, galima pamėginti čia atvilioti intelektualą. Juk tik jis galėtų suprasti tokį pokštą: “literatūros mokytojas yra žudikas-maniakas. Savo aukas jis pjausto po gabaliuką, kol jos numiršta, vadindamas tai dekonstruktyvizmu”. Kas Lietuvoje žino, ką reiškia šis žodis?
“Adaptacija” yra smagus ir liūdnas filmas apie nieką. Smagus dėl to, kad gera matyti ekrane žmones, sakančius protingus žodžius, kuriuos stengiesi prisiminti. Liūdnas, nes filmo herojai vis atsimuša į beprasmybės ir absurdo sienas. Šis filmas yra apie nieką, nors filmo konstrukcija labai sudėtinga. Kaip sako pavadinimas, tai iš tikro yra filmas apie knygos adaptaciją kinui. “Būti Džonu Malkovičiumiu” sukūręs režisierius, matyt, suprato, kad jo atrastas filmo formatas dar nėra pasenęs ir tą pačią schemą pritaikė savo naujausiam kūriniui.
Taigi pagrindiniai filmo herojai yra du broliai scenaristai, kuriems filme suteikti tikrieji scenarijaus autorių vardai. Abu brolius dvynius vaidina vienas aktorius Nicolas Cage’as. Vienas jų visą filmą rašo ŠIO filmo scenarijų. Kitaip tariant, mes matome tai, kas gimsta besiblaškančio scenaristo galvoje. Nepamirškite, kad personažo vardas sutampa su tikruoju filmo scenaristo vardu.
Berašydamas scenaristas prieina išvados, kuri jau ir taip mums turėtų būti aiški - geriausia būtų aprašinėti savo kančias, pasakoti apie tai, kaip scenaristas rašė šio filmo scenarijų. O kai scenarijuje atsiduri pats, smagu galvoti apie tai, kas tave vaidins. Nicolas Cage’as, vaidinantis tikrąjį filmo scenaristą, svajoja, kad jį vaidintų Gerardas Depardieu. Tiesa, prieš tai apimtas siaubo jis dar taria broliui: “aš žlugau kaip scenaristas, nes į scenarijų įtraukiau pats save!”
Ką nors supratote? Manau, kad ne. Tikiuosi, kad nesupratote - juk tuomet ir paties filmo neapsimokėtų žiūrėti. Filme sluoksniai dėliojasi aiškiau. Kinas gali daugiau, nei raštas, todėl ir klysta filmo herojus, kritikuodamas savo brolio norą rašyti scenarijų apie susitrejinusią asmenybę, kuri tuo pat metu yra ir policininkas, gaudantis maniaką, ir maniakas, besislapstantis nuo policininko, ir maniako auka, kurią pastarasis laiko uždaręs rūsyje.
Taigi brolis perspėja, kad to aprašyti nepavyks - raštas nėra pajėgus tai padaryti. Neįmanoma parašyti scenarijų, kuriame tas pats žmogus yra ir policininkas, sėdintis už stalo nuovadoje, ir nekalta auka, užrakinta rūsyje. Tokia scenarijaus schema prieštarauja kalbos logikai. Tačiau mes puikiai žinome, kad kino logika yra šiek tiek kita. Štai “Kovos klube” būtent tokia situacija visai įtikinamai buvo nupiešta to paties žmogaus skirtingiems veidams įkūnyti pasitelkus du aktorius.
“Adaptacijoje” gausu pamokymų, kaip reikia gaminti gerą kiną. Režisierius nesidrovėdamas atveria kino virtuvę ir atskleidžia gausybę tiesų, kurios gali scenarijų paversti įdomiu filmu. Tik bijau, kad šios detalės bus įdomios ne visiems - už tai ir pradėjau arogantiškai pareikšdamas, jog “Adaptacija” yra filmas intelektualams.
Filme kirba įdomios mintys, kurios, deja, dažniausiai kelia liūdesį. Susidūręs su tokiais meno kūriniais pyksti - jie vėl atgaivina mintis apie mirtį, kurias kasdienybės labirintuose mėgini nustumt į šalį ir elgtis taip, lyg mirties šioje žemėje nebūtų.
Spėju, kad daugumai mąstančių žmonių rimtos mintys apie mirtį ateina artėjant prie trisdešimtmečio. Man visuomet įdomu stebėti, kaip žmonės jaudinasi, kai jiems sukanka šis jubiliejus. Atrodo, trisdešimtmetis yra pats sunkiausias gimtadienis žmogaus gyvenime! Juk ne šiaip sau rašomos psichologijos knygos, kuriomis siekiama padėti ką tik iškeptiems trisdešimtmečiams išvengti moralinės krizės.
Velnias žino kodėl, tačiau būtent šiuo metu žmonės ima jausti, kad jų gyvenime vyksta esminis virsmas. Iki tol drąsiai kopę į kalnus, mėginę sugebėjimus įvairiose gyvenimo srityse, sulaukę trisdešimtmečio, pasaulį iškart ima matyti kitaip!
Žmonės pamato, kad tūkstančiai gyvenimo kelių, kuriems pasirinkti dar prieš pora metų užteko drąsos ir jėgų, dabar staiga susitraukia iki banalių takelių, kuriais jau ir taip tursena likimo broliai nuleistom galvom. Staiga žmogus ima suprasti, kad gyvenimas nėra begalinis, kad dabar jau kiekvieną gimtadienį sutiksi perspektyvoje regėdamas artėjantį Auksinį jubiliejų. Niekur nedingsi - tenka pripažinti, kad ateityje tavęs laukia Brisiaus galas, nori tu to ar nenori.
Staiga žmogus, kaip tas scenaristas iš “Adaptacijos”, supranta, kad “užpakalis storas, pilvas nukaręs, o galva praplikus”. Blogiausia, kad plikės jis gėdisi ir mėgina ją slėpti. Dar blogiau, kad slėpdamas tą plikę, jis suvokia, kad tai yra iliuzija - visi vis tiek mato, kad prakeikti plaukai slenka! Tiesos vardan reikia pripažinti, kad “Adaptacijoje” scenaristas iš tikro mini kitą jubiliejų: “man jau keturiasdešimt, o gyvenime aš taip nieko ir nepasiekiau”. Tačiau, spėju, dar apvalesnį jubiliejų filmo kūrėjai pasirinko tik tam, kad mintis būtų dar aiškesnė.
“Nieko nėra nuostabaus, - sušuksite jūs. - Tai, ką mums pasakoji, yra tipiška nevykėlio istorija. Mes ne tokie! Mums sekasi ir mes puikiai matome tiesų kelią į šviesią ateitį!” Deja… visa bėda, kad filmo herojus globaliai žiūrint nėra nevykėlis.
Jis yra scenaristas, turintis gerą vardą! Jam gerai einasi, darbo netrūksta, o viename epizode būsimo filmo prodiuseris netgi pareiškia, kad šis plikis yra vienintelis scenaristas, sugebantis parašyti netipinį scenarijų! Ko dar gali trūkti Amerikoje gyvenančiam žmogui? Visuomeniškai šio žmogelio gyvenimas puikus - jis yra vertinamas savo profesijos žinovas!
Mums filmo kūrėjai greičiausiai nori pasakyti, kad šis rašytojas yra mąstantis žmogus. O kiekvienas mąstantis žmogus anksčiau ar vėliau ima ir susimąsto apie mirtį. Nesupranta jos, kankinasi, mėgindamas surasti atsakymą į klausimus, kurie išeina už žmogiško suvokimo ribų. Ir jeigu tik tas žmogus nėra religingas, jį neišvengiamai apims mintys apie gyvenimo trumpalaikiškumą ir šios gyvenimo savybės sukeliamą bejėgiškumą - kad ir ką tu darysi, kad ir kiek pasieksi, vis tiek vieną dieną visa tai baigsis. O kas bus po to… Juk tai ir yra baisiausia - kas bus po to niekas nežino ir niekada niekas nesužinos! Basta!
Tai ką gi tuomet toks žmogus daro? Jis pasistengia užsiimti kuo nors maloniu. Futbolą pažiūri. Vištos koją suvalgo. Nusiperka šeštadieninį dienraščio numerį. Ir viską pamiršta! O tuomet, apimtas džiugios euforijos, nusprendžia nueiti į kiną ir pažiūrėti filmą, kuriame prakaitą lieja jo mėgstamas aktorius… Ir viskas prasideda iš pradžių…
“Adaptation”, JAV, 2002.Trukmė: 1 val. 54 val.Režisierius Spike Jonze (“Būti Džonu Malkovičiumi”, 1999).Vaidina: Nicolas Cage (“Dingti per 60 sekundžių”, 2000; “8 mm”, 1999; “Gyvatės akys”, 1998; “Laukinė širdis”, 1990), Meryl Streep (“Valandos”, 2002; “Sofi pasirinkimas”, 1982; “Prancūzų leitenanto moteris”, 1981; “Iš Afrikos”, 1985; “Kramer prieš Kramerį”, 1979), Chris Cooper (“Patriotas”, 2000; “Aš, kitas aš ir Irena”, 2000; “Amerikos grožybės”, 1999), Cara Seymour (“Niujorko gaujos”, 2002; “Šokėja tamsoje”, 2000) ir kt.
