Meno rinkos agentūros, įmonės, suorganizavusios pirmą tikrą – ne labdaringą, dailės aukcioną Lietuvoje direktorei Simonai Makselienei ateityje teks domėtis krepšiniu. Šis veiksnys turbūt nebuvo pats svarbiausias, nulėmęs gana negausų aukciono lankytojų skaičių, bet įtakos turėjo.
Penktadienį (rugsėjo 14) vakare Taikomosios dailės muziejaus salėje susirinko apie 30 žmonių, iš kurių 15 užsiregistravo kaip aukciono dalyviai. Du iš jų tapo realiais pirkėjais: pirmasis už 1300 litų nupirko Lidos Dubauskienės grafikos darbų diptiką „Šiandien man yra gerai“ ir „Ant kilimėlio“ (pradinė kaina – 1200) bei už 9 400 litų Vyganto Paukštės paveikslą „Erdvės pojūtis“ (pradinė kaina – 9200).
Penktadienį pasiektas ir pirmojo aukciono pirmasis rekordas – legendinio jau mirusio tapytojo Rimvydo Jankausko (Kampo) kūrinį „Be pavadinimo“ antrasis pirkėjas įsigijo už 17 500 litų (pradinė kaina – 17000).
Kadangi varžytinių nebuvo, visi trys lotai nupirkti kainą pakėlus vienu intervalu.
Iš viso aukcione buvo pristatyta 63 kūriniai ir 21 menininkas.
Didžiąją rinkinio dalį sudarė aliejinė tapyba, tačiau jame taip pat buvo ir grafikos, fotografijos, keramikos bei skulptūros kūrinių. Visi aukcione pristatyti autoriai yra gerai žinomi Lietuvos meno pasaulio atstovai - Algimantas Kuras, Eugenijus Cukermanas, Rūta Katiliūtė, Jonas Gasiūnas, Algimantas Kunčius, Gintautas Trimakas, Ksenija Jarošovaitė, Antanas Šnaras, Eglė Vertelkaitė ir kiti.
Nepaisant gana kuklių pirmojo aukciono rezultatų, meno rinkos ekspertai sveikina pačią renginio iniciatyvą.
„Yra labai sveikintinas dėmesingas santykis su Vakarų rinkų sistemose egzistuojančiais modeliais ir pastangos elgtis pagal jau nusistovėjusias taisykles, o ne pagal provinciališką lietuvišką požiūrį, kuomet mes manome, jog esame kitokie, ir mes veiksime pagal savas taisykles.“, - sakė meno kritikė Elona Lubytė.
Priežasčių, kodėl buvo nupirkta palyginus nedaug darbų, toli ieškot nereikia. Aukcionai neišsivysčiusiai Lietuvos meno rinkai kol kas yra ypač svetimas reiškinys.
Kolekcionieriai darbus perka kūrėjų dirbtuvėse, didžiausią vertybe įvardindami savo sugebėjimą nusiderėti, ir nesusimasto, kad šitaip iškreipia darbų vertę ir mažina savo pačių padarytų investicijų grąžą (tai puikiai įrodo kelis kartus sužlugusios buvusio kunigo Ričardo Jakučio kolekcijos varžytinės, kol galų gale jos dalį pusvelčiui įsigijo žinomas kolekcionierius).
Nuo kolekcininkų neatsilieka dileriai – interjero dekoratoriai, savo klientams kūrinius taip pat pirkdami „iš rankų“, šitaip bandydami sutilpti į biudžeto apribojimus, o užsakovams pasakodami pasakas apie kasmet didėjančią kūrinių vertę.
Situacijos negerina ir beveik visų dailės galerijų veikla. Jos vegetuoja tarp pasigailėtinos būtinybės nuomoti ekspozicinį plotą dailininkams ir nuobodaus laukimo, kol ateis pirkėjas, kuriam būtinai reikia sąskaitos-faktūros. Nes jei nereikėtų, ir tas keliautų į dirbtuves.
Beje, instituciniai pirkėjai, ypač svarbiausias – Nacionalinė galerija – meno rinką gerokai praskaidrintų, jei skelbtų įsigytų kūrinių kainas. Štai jau neblogame Lietuvos dailės muziejaus tinklapyje yra informacija apie, tarkim, iki 1996 metų nupirktus tapybos kūrinius. Tarp jų yra ir V. Paukštės penki darbai, nupirkti 1986 – 1989 metais. Penktadieniniame aukcione V. Paukštės paveikslą nupirko už 9400 litų. Jei muziejaus tinklapyje būtų parodyta tuometinė kaina, vakarykštis pirkėjas jau žinotų, kas įvyko su V. Paukštės kainomis per 20 metų. Bet kainų nėra...
Antroji pirmojo aukciono rezultatų kuklumo priežastis – kolekcijos pobūdis. Prekiauti šiuolaikine daile sunku ne tik Lietuvoje – visur. Jei kolekcijoje būtų daugiau retesnių tapybos darbų iš sovietiškai disidentinio (o ir tiesiog sovietinio) palikimo, ažiotažas būtų didesnis. Dar geriau, jei pavyktų surasti darbų, nutapytų iki 1940 metų – bet tam organizatoriams reikia ypač stipriai padirbėti.
Dabar Meno rinkos agentūrai belieka įsiklausyti į E. Lubytės žodžius, kad „tai visiškai normalu, tiesiog situacija yra tokia. Panašių aukcionų, nekalbant apie labdaringus aukcionus, Lietuvoje beveik nebuvo rengta išvis. Sunkiai tikėtina, kad pirmą kartą startuojantis renginys turėtą kokią nors ypatingą sėkmę - tai galioja ne tik Lietuvai,bet ir bet kuriai kitai šaliai“, ir žūtbūt surengti antrą aukcioną, kuris turėtų įvykti gruodžio mėnesį.
Ir jokiais būdais neklausyti aukciono vedėjo Algimanto Čekuolio, pasakiusio, kad antrame aukcione „kainos jau nebebus lietuviškos“. Reikia nepamiršti mikroekonomikos pagrindų ir atsiminti, kad kainas formuoja paklausa. Ir pasiūla.
