34 taškai ir 50 naudingumo balų – geriausias visų laikų Lietuvos rinktinės žaidėjo pasirodymas Europos čempionatuose, o iki rezultatyvumo rekordo, kuris priklauso A. Karnišovui, J. Mačiuliui tuomet pritrūko vos vieno taškelio.
Plačiau apie savo kelią į rinktinę, karjeros rungtynes ir kovotojo charakterį buvęs Lietuvos rinktinės vedlys papasakojo „Krepšinio namų“ dokumentikos kūrėjams.
2005 metais debiutavai ir Kauno „Žalgirio“ komandoje. Kas įsiminė labiausiai iš pirmojo sezono, kai treneriu buvo Antanas Sireika?
Atsimenu tokias nuotrupas iš treniruočių, patarimus Sireikos, tokius kaip: „arba tu greitini metimą, arba tu niekada nežaisi Eurolygoje, tu būsi niekas, nepataikysi“. Tokie patarimai užvedantys man patikdavo.
Atėjau į „Žalgirį“ po sezono Kėdainiuose ir buvau komandoje trečias numeris eilėje: tuo metu mano pozicijoje žaidė Dainius Šalenga ir Reginaldas Freemanas ir, nors turėjau neblogą sezoną Kėdainiuose, bet iš manęs labai daug nesitikėjo Eurolygoje.
Yra įstrigusios man pirmos rungtynės Eurolygoje, kurias aš sužaidžiau prieš Liublianos „Olimpija“ išvykoje. Išėjęs iš to streso paleidau pirmą metimą nuo lentos dvitaškį po driblingo, kas tikrai negaliu pasakyti, kad buvo mano vizitinė kortelė, bet viskas iš streso. Po to sekė vis daugiau to žaidybinio laiko, atsirado trenerio pasitikėjimas.
Tu labai greitai tapai svarbiu „Žalgirio“ krepšininku ir būdamas 22-ejų metų jau Eurolygoje rinkdavai po 13 taškų. Kaip keitėsi tavo kontraktas ir kada jis tapo didžiausias?
Didžiausias mano kontraktas Kaune buvo paskutiniais metais. Kai žaidžiau Atėnų AEK buvo pora žaidėjų, kurie sakė, kad jiems siūlo tik 10 tūkst. eurų per mėnesį, o aš „Žalgiryje“ pradėjau su 1 tūkst. Gerai pamenu, kad buvo tokie pirmi mėnesiai. Bet po to, kai iš karto prasidėjo tas geresnis žaidimas, tai viduryje sezono pakėlė atlyginimą, persirašiau kontraktą, po to vėl persirašiau.
Kai „Žalgiris“ pamatė, kad tikrai galiu žaisti, nenorėjo manęs paleisti kaip lietuvio ir vis gerino tas pinigines kontrakto salygas, nes jau po pirmo sezono prasidėjo didesnis tas Europos klubų dėmesys ir jis vėliau vis augo ir augo, kol galiausiai teko išvažiuoti.
Rungtynėse prieš Gruziją garsus Rusijos komentatorius Vladimiras Gomelskis tave netgi pavadino „genijumi“. Kokiu būdu tu tada sužaidei geriausias karjeroje rungtynes rinktinėje? Ar tą dieną jautei, kad tiesiog negali pramesti?
Iš tikrųjų už tai turime atiduoti duoklę ir visam trenerių štabui, nes čempionato pradžia buvo bloga ir mes kaip komanda nuo tų varžybų, mūsų sportinė forma pradėjo tikrai kilti. Nežinau, čia gal buvo koks trenerių išskaičiavimas.
Mes prisimename visi, kad grupėje buvo latviai, estai, čekai ir mes važiuodami į Latviją sakėme, kad gal iškart geriau važiuojame į Lilį, bet, kaip parodė įvykiai vėliau, mūsų buvo labai sunkus grupės etapas. O mano tas pasirodymas, tai dažniausiai niekas jų neprognozuoja tų pasirodymų, niekas jų negali numatyti ir tai paprasčiausiai buvo diena, kai tu išeini žaisti, žaidi ir matai, kad absoliučiai viskas gaunasi.
Ir ta diena būtent sutapo, kaip būna kartais, kad reikiamu metu, reikiama vieta, reikiamas etapas, reikiamas čempionatas.
Tau asmeniškai prieš kurį varžovą Europoje arba būdavo sunkiausia žaisti, nes jų stilius neparankiausias, arba norėdavai jiems visada labiausiai perkasti gerklę?
Mūsų karta dažniausiai dėl medalių kovodavo su Ispanija ir Prancūzija, tai realiai jie mums tokie neparankūs ir būdavo, nes mes daugiau žaisdavome tą tokį krepšinį komandišką lietuvišką, o jie paremtą individualiais labai stiprių jų žvaigždžių veiksmais ir, jeigu nesudirbdavo ta mūsų komandinė gynyba ar kažkas, kas nesudirbo prieš ispanus ar prancūzus finale, dėl jų žvaigždžių individualių veiksmų pralošdavome.
Lietuvos rinktinės kovą 2015 m. Europos krepšinio čempionato finale žiūrėkite čia:
Kalbant apie Ispaniją, kas buvo didžiausia šios komandos stiprybė ir unikalumas, ar jai gresia kartų kaita?
Aš manau, kad Ispanija dabar išgyvena kartų kaitą. Taip, jie gerai žaidžia atrankose, bet aš taip galvoju, kad jie turės problemų Europos čempionatuose ateinančiuose arba pasaulio čempionatuose ateinančiuose, nes jų ta auksinė karta su broliais Gazoliais, su Sergio Llull, su Sergio Rodriguezu, Rudy Fernandezu, Felipe Reyesu jau nueina ir nebėra pas juos tų tokių didelių žvaigždžių, kurie gerai žaidžia NBA ar Eurolygos klubuose. Taip, galbūt kažkas iššaus, yra tokių žaidėjų ant klaustuko, bet nėra labai daug tokių žaidėjų, kurie gali iššokti.
O kaip prisimeni akistatas su Serbija? Ar reikėdavo daug su jais muštis, ar tai buvo parankesnė Lietuvai komanda?
Mes muštis irgi mokame ir mums muštis yra lengviau, nei rodyti kažkokius individualius labai veiksmus, nes mes visą laiką būdavome komanda. Mūsų rinktinės išreikštas lyderis nuo 2010 m. buvo Linas Kleiza, paskui Jonas Valančiūnas, kurie buvo išskirtiniai individualiai, o visi kiti buvome tokie žaidėjai, kurie susilipdę, žinome, ką darome, kokios yra mūsų stipriosios pusės ir važiuojame kaip komanda. Bet jeigu mūsų komandiniai veiksmai neveikia, mes iškart griūname kaip komanda.
Ką tau reiškė ir reiškia gyvenime krepšinis?
Krepšinis man yra užsiėmimas, kuris neleido nueiti šunkeliais, krepšinis yra tas užsiėmimas, kuris buvo ir hobis, laiko praleidimas su draugais, kuris vėliau tapo pajamų šaltiniu. Bet visų pirmą krepšinį aš pradėjau lankyti, nes buvau per daug energingas vaikas, nelabai paklusnus ir mane ta drausmė krepšinyje, treneris, taisyklės sudėliojo kaip asmenybę ir aš tas savybes pasiėmiau į gyvenimą už aikštės ribų.
Dešimtąją „Krepšinio namų“ dokumentikos ciklo dalį galite pamatyti čia:
