Nors kaime gyvena tik apie 30 proc. mūsų piliečių, nors tik apie 16-17 proc. dirba žemės ūkyje, tačiau kaimiškosios vietovės sudaro 97,4 proc. mūsų valstybės teritorijos. Pagal administracinį-teritorinį paskirstymą apibrėžiančius įstatymus, joms priskiriami vienkiemiai, kaimai, gyvenvietės ir miesteliai, turintys iki 3 tūkst. gyventojų.
Vakarų Europos valstybėse - Europos Sąjungos senbuvėse - į „kaimiškųjų vietovių“ kategoriją patenka miesteliai, turintys iki 6 tūkst. gyventojų. Jų niekas netapatina tik su žemės ūkiu. Nesunku suprasti, kokią milžinišką įtaką kaimų ir miestelių bendruomenių veikla gali turėti valstybei.
Principo „dėmesys kiekvienam“ įgyvendinimas pirmiausia reiškia, kad kiekvienas darbingas visuomenės narys turėtų darbą, užtikrinantį pakankamą pragyvenimą ir visavertį asmenybės ugdymą, o nepajėgiantis dirbti - socialinę globą. Bet nėra jokio reikalo remti tinginių, manančių, kad jie gali vegetuoti visuomenės sąskaita ir tyčiotis iš dirbančių. Socialinės pašalpos neturi būti skiriamos tiems, kurie patys galėtų savimi pasirūpinti.
Tačiau pagalba žmogui - ne tik pašalpos. Kaip valstybėje nė viena vietovė negali likti „užkampiu“, taip ir žmogui pirmiausia reikia dėmesio. Būna daug situacijų, kai žmogus be visuomenės pagalbos nebegali išspręsti savo problemų. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Kaimo plėtros skyriuje atliekami tyrimai rodo, kad kai kuriomis gyventojų grupėmis būtina kryptingiau pasirūpinti. Ši parama pirmiausia reiškia kaimo ūkinės veiklos įvairinimą, naujų darbo vietų kūrimą ir darbą praradusių asmenų perkvalifikavimą pagal darbo rinkos poreikius.
Įvairovės teisė
Viena iš realiausių galimybių įgyvendinti tokią nuostatą yra ūkinės veiklos plėtra. Pirmiausia tai reiškia žemės ūkio modernizavimą, naujų technologijų diegimą, naujų produktų gamybą ir rinkų šiai produkcijai paiešką. Tačiau pasiklausius kai kurių įtakingų veikėjų išryškėja, kad jie sugeba matyti tik vieną, anot jų, perspektyvią žemdirbystės kryptį - ūkių stambinimą. Dar Lietuvos aneksijos metais įpratę prie dogmų apie tariamus kelis tūkstančius hektarų valdžiusių ūkių pranašumus, jie tik tokį ūkininkavimą skatina ir net jaunosios kartos vadybininkams perša šį modelį.
Dažnai girdime raginimus pritraukti užsienio investicijas. Bet kuo tai neretai pasireiškia Lietuvos kaime? Pasinaudodami palankia konjunktūra, pas mus lengvai įsikuria kitų valstybių verslininkai, dėl savo veiklos metodų nebepageidaujami tėvynėje. Pasinaudodami naujausiomis technologijomis, šie asmenys Lietuvoje įkuria, pavyzdžiui, milžinišką kiaulių auginimo kompleksą, kurį aptarnauja vos keli darbininkai. Tokios veiklos pelningumas - užtikrintas, bet jokių infrastruktūros ar socialinių problemų jie nė nemano spręsti, nes šios problemos - joms svetimos. Kas liks Lietuvai? Milijonai tonų teršalų?
Lietuvos žemės ūkio universiteto prof. Mečislovas Treinys jau ne vieną kartą yra perspėjęs apie stambiosios latifundinės žemėvaldos pavojus gamtai ir visuomenei. Karti kai kurių Lotynų Amerikos valstybių patirtis - ryškiausias panašaus grobuoniško ūkininkavimo pavyzdys. O ir mes patys ar jau pamiršome pagal vadinamuosius „visasąjunginius“ projektus vykdytas milžiniškų kiaulidžių statybas ekologiškai ypač pažeidžiamose Nemuno pakrantėse?
Išsivysčiusių pasaulio valstybių patirtis rodo, kad ir 5, ir 15 hektarų dydžio ūkiai gali būti ekonomiški ir puikiai atliekantys tiek ekonomines, tiek socialines, tiek kaimo vietovių savitumo išsaugojimo funkcijas. Niekas šiandien nesiruošia ginti primityvaus, pusiau natūrinio ūkio, kuriame tebenaudojami šimtamečio senumo įrankiai vien todėl, kad jo savininkas neturi kitų galimybių ar kitokios ūkininkavimo sampratos. Yra sukurta pakankamai įvairių žemės ūkio mašinų ir modernių technologijų, puikiausiai pritaikomų nedideliuose ūkiuose. Tačiau ši technika nepasieks sodiečių, jei nebus jiems palankios politinės valios. Be aktyvaus pačių kaimo bendruomenių reikalavimo ji neatsiras.
Laisvoji rinka ar paskutinis apiplėšimas?
Nesutikdamos aktyvesnės vietinių bendruomenių ir savivaldos institucijų savigynos, kyla naujos kliūtys kaimo gyventojų ūkinėms iniciatyvoms. Lietuvai tapus ES nare, labai sparčiai ėmė augti žemės kaina. Žemės supirkinėjimas kai kam tapo nauju praturtėjimo šaltiniu. Jokia naujiena, kad dideli pinigai - ne sodiečių kišenėse.
Bet pasistenkime suprasti savijautą suvargusio valstiečio, gyvenančio netoliese judraus greitkelio, kai į jo trobelės duris pasibeldžia supirkinėtojas ir pasiūlo 5 tūkst. litų už 10 ha sklypą. Žmogus tikriausia nujaučia, kad siūloma suma neatitinka realios sklypo vertės, bet jis neprisimena, kad kada nors būtų laikęs savo rankose tokius pinigus. Trobelė verkiant prašosi remonto, į daržinės kampą atremtos aplūžusios akėčios - visa jo turima „technika“, o sąnariai vis dažniau maudžia. Jis dar kurį laiką svarsto, ar ateis kitas pirkėjas, kuris pasiūlys daugiau? Juk ilgus metus niekas neatėjo...
O energingesni kaimiečiai, bandantys plėtoti netradicinę žemdirbystę (auginti uogas, vaistažoles ir t. t.), t.y. norintys sukurti papildomą pragyvenimo šaltinį ir užsiimti visai valstybei naudinga veikla, nepajėgia jiems pasipriešinti: norėdami išsinuomoti ar įsigyti žemę, jie netikėtai sužino, kad jų numatytas plotas jau parduotas kažkokiai verslo grupuotei.
Perpirkliai, pasinaudodami valdžios sluoksniuose vyraujančia, didžiažemiams palankia nuostata ir keistomis „lietuviškomis“ spragomis ES paramos skyrimo mechanizmuose, pasipelno ne tik iš žemės kainų kilimo. Jie greičiausiai išsiaiškina naujų paraiškų priėmimo terminus ir sąlygas, turi galimybes parengti kokybiškesnius projektus, kurių vykdymas kartais reiškia ir... nieko nedarymą. Deklaruoja, kad turi kelis šimtus hektarų pūdymo, pievų, ganyklų arba pasiskelbia, kad steigia ekologinį ūkį. Nors tai absurdiškai skamba, bet perpirkliai, nesiruošiantys nei arti, nei sėti, puikiausiai gali įsipareigoti nenaudoti nei trąšų, nei pesticidų. Tik kam, išskyrus juos, dar gali atnešti naudos tokia, atsiprašant, „aplinkosauga“? Štai ištrauka iš Žemės ūkio ministerijos pranešimo „Geros agrarinės būklės reikalavimų laikymasis - būtina sąlyga gauti tiesiogines išmokas“, paskelbto šiemet, vasario 18 d.: „tiesiogines išmokas kartais pavyksta gauti ir tiems, kurie nesilaiko ES nustatytos tvarkos - deklaravo pasėlius kaip geros agrarinės būklės, tačiau nevykdo jokios žemės ūkio veiklos arba nesilaiko geros agrarinės būklės reikalavimų. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos tikrintojai yra užfiksavę ne vieną šimtą tokių atvejų“.
Kol žemelė kelerius metus dirvonuos, kur dėsis, kaip pragyvens kaimo žmonės? Ar ir toliau toleruosime, kad nedarbo problemos sprendžiamos dviem „radikaliais“ būdais: savižudybėmis (pagal kurių skaičių pirmaujame Europoje) ir emigracija. Neseniai kaimo plėtros problemas nagrinėjome viename Žemaitijos rajone. Jo atstovai atskleidė, kad nedarbas jau beveik išnyko. Vis labiau trūksta vietinių statybininkų bei mechanizatorių, sugebančių valdyti modernią vakarietišką žemės ūkio techniką. Išvyko, žinoma, ne pasyviausieji, metų metus nesugebantieji savimi pasirūpinti. Tie, aišku, liko ir toliau lauks pašalpų. O koks valdininkas šaltai konstatuos, kad vėl sumažėjo mokesčių mokėtojų skaičius. Tai kokia čia ekonomika, kokia čia kaimo plėtra?
Sukurti tikrą savivaldą
Įsitraukti į aktualiausių valstybės reikalų nagrinėjimą vietos bendruomenės (tiek kaimo, tiek miesto) gali siūlydamos, kaip tobulinti savivaldą. Laikas galų gale atvirai pripažinti, kad dabartinė vieno lygmens, dar nuo sovietmečio užsilikusi „rajonų“ sistema tėra savivaldos imitacija ir profanacija. Tokia padėtis, kai tiesiogiai nerenkami nei seniūnai, nei merai, nei savivaldybių tarybų nariai, praktiškai nušalina piliečius nuo savivaldos formavimo. Buvo parengti keli savivaldos tobulinimo projektai, bet nė vienas iš jų - neįgyvendintas. Kur dar egzistuoja tokie savivaldos dariniai, kurie valdo 50-60 tūkst. gyventojų ir didžiules teritorijas, bet mažai ką gali spręsti savarankiškai, nes viską riboja poreikių neatitinkantys vietos biudžetai?
Vakarų valstybių patirtis rodo, kad tikroji savivalda (ypač kaime) prasideda nuo to lygmens, kuriame žmonės vieni kitus pažįsta ir gali pasiūlyti į jos institucijas autoritetingiausius asmenis, atmesdami siaurų interesų grupių statytinius. Daug racionalesnė būtų tokia kaimiškųjų vietovių savivaldos schema: seniūnija - valsčius - apskritis. Pirmasis lygmuo - seniūnija (tiesioginiai seniūnų rinkimai), antrasis - valsčiaus, jungiančio apytiksliai nuo 10 iki 20 tūkst. gyventojų, lygmuo, trečiasis - apskritis, atsikratanti jai visai nebūdingo Vyriausybės padalinio vaidmens ir tampanti savivaldos interesus apibendrinančia institucija. Nefunkcionuojant savivaldai, bendruomenės niekada negalės atlikti iniciatyvos „iš apačios į viršų“ skatintojo, pilietinės visuomenės ugdytojo vaidmens.
Priešinimąsi savivaldos reformai daugiausia lemia valdžios atstovų įsikalti stereotipai apie bet kurias valdymo struktūras. Bene tiksliausiai juos apibūdina prieš daugiau kaip dešimtmetį buvusio premjero Adolfo Šleževičiaus mesta frazė: „Ką reikštų Dieveniškėse valsčių įkurti?“ Šio tipo žmonėms nesuvokiama, kaip galėtų funkcionuoti prof. P. Leono prieškarinėje Lietuvoje sumodeliuotos kompaktiškos institucijos, turinčios vos keletą darbuotojų. Valdymo struktūros, anot jų, šiandien turi būti didelės, su daugybe padalinių, joms įkurdinti reikalingi didžiuliai pastatai ir gausus aptarnaujantis personalas. Tokių struktūrų išlaikymui reikalingos milžiniškos lėšos. Visas šis gremėzdiškas aparatas atrodo reikalingas tik tam, kad atliktų pagalbinę socialinę funkciją - įdarbintų kuo daugiau ne itin aukštos kvalifikacijos asmenų, tesugebančių automatiškai vykdyti aukštesnių institucijų nurodymus.
Bet pabandykime įsivaizduoti tokią šių dienų savivaldos grandinę, kurios seniūnijoje - ne daugiau kaip 5, valsčiuje - ne daugiau kaip 20, o apskrityje - ne daugiau kaip 40 tarnautojų, įskaitant tiesiogiai renkamus asmenis: seniūną, valsčiaus viršaitį ir apskrities viršininką. Kompiuteriai ir internetiniai tinklai leidžia efektyviai valdyti informacijos srautus. Keleriopai sumažėja popierinių dokumentų srautas, klientai aptarnaujami taikant „vieno langelio“ sistemą, t.y. nesiuntinėjant jų po tos pačios įstaigos padalinius ar kelias įstaigas. Sutelkus pozityvią politinę valią tokią savivaldos schemą galima įdiegti gana operatyviai.
Kas gali gauti paramą?
Europos Sąjungos institucijos, skirdamos naujosioms narėms paramą, pirmiausia siekė, kad naujokės geriau pasiruoštų įstojimui, kad būtų sumažinti skirtumai tarp senbuvių ir ką tik įstojusių. Šią paramą turėjo gauti visos kaimo gyventojų grupės, siekiančios gyventi rinkos ekonomikos sąlygomis. O kam iš tikrųjų atiteko riebiausi šios paramos gabalai, kam skirtos šimtatūkstantinės ir net milijoninės negrąžintinos sumos? Žiniasklaida sušelptuosius įvardija, bet viskas tuo ir pasibaigia, nes tai esą „teisėta“ ar net „patvirtinta Briuselyje“...
Statistika rodo, kad gausiausios kaimo gyventojų grupės yra smulkiųjų ir vidutiniųjų ūkių savininkai. O kiek paramos jų verslo plėtrai (ne pasitraukimui iš gamybos) buvo skirta Lietuvoje? Kokios realios jų galimybės gauti paramą ne tiesioginėmis išmokomis, o smulkiems verslo projektams? Net jaunieji ūkininkai konstatuoja, kad skiriamos paramos nepakanka būtiniausioms investicijoms.
Panagrinėkime konkrečius pavyzdžius. Jauna keturių asmenų šeima paveldėjo kelių hektarų ūkelį vaizdingoje, deja, nederlingoje Ventos pakrantėje. Abu tėvai, vos peržengę 35 metų ribą - išsimokslinę, darbštūs, kūrybingi žmonės. Tikėtis pragyventi iš tradicinės žemdirbystės - nerealu. Vyras kasdien važinėja į darbą keliasdešimt kilometrų ir pragyvenimui užsidirba didmiesčio įmonėje, žmona mokytojauja šalia esančio miestelio mokykloje. Palikti kaimo nesiruošia: gražiai prižiūrimoje nuosavoje sodyboje jie jaučiasi daug laimingesni negu miesto daugiabučių nuomininkai. Čia nepalyginamai geresnės sąlygoms vaikams, juo labiau kad vienas iš jų - sunkus ligonis, kuriam reikalinga ypatinga globa.
Neseniai įvykusiame susitikime šeimos galva pasidalijo svajone imtis privataus verslo: steigti globos namus neįgaliems vaikams. Abu seniai domisi neįgalius vaikučius turinčių tėvų problemomis, yra sukaupę gausybę metodinės medžiagos. Deja, šios svajonės įgyvendinimas - ne jų pečiams: kukliai gyvenanti šeima neturi tokio projekto įgyvendinimui būtino pradinio kapitalo. Reikiamo dydžio paskolos jie taip pat negalėtų gauti: jų nekilnojamojo turto vertė - per maža. Savivaldybėje jiems dar patarė pasidomėti galimybe steigti kaimo turizmo sodybą. Deja, kaimo turizmas - turtingų žmonių verslas. Daugelio tokių sodybų savininkai - ne sodiečiai.
Kitas pavyzdys. Nedidelio ūkelio savininkas - tvirtas 45 metų vyriškis, buvęs kolūkio mechanizatorius. Norėtų auginti gėles, ankstyvąsias daržoves. Įsirengtų stacionarinius šiltnamius, sukurtų keliolika naujų darbo vietų. Bet paskolos nepajėgia gauti. Sužinojęs, kad vien verslo plano parengimas kainuotų apie 15 tūkst. litų, nuleido rankas.
Ar visi pokyčiai - pageidautini?
Mūsų tyrimai patvirtina, kad kaimas labai smarkiai keičiasi. Tik ar visi pokyčiai pageidautini? Kaimui reikia ne pašalpų, o aiškių, racionalią ūkinę veiklą skatinančių ateities perspektyvų. Vakarų valstybės, kuriose kaimo situacija iš esmės skiriasi nuo mūsiškės, nors ir teikia paramą specifinėms grupėms („patekusiems į priklausomybę“ nuo alkoholio ar narkotikų, grįžusiems iš bausmės atlikimo vietų ir pan.), tačiau siekia ne pratęsti tokį jų egzistavimą, o padėti patiems integruotis į visuomenę. Lietuvoje panašios paramos taktiką sunku net suprasti: atrodo, kad į jos gavėjus žiūrima kaip į beviltiškus išlaikytinius, o ne kaip į būsimuosius visaverčius visuomenės narius.
Norint išspręsti kaimiškųjų vietovių problemas, pirmiausia reikia gerai žinoti jų gyventojų struktūrą. Atskirų socialinių grupių galimybės imtis perspektyvios darbinės veiklos yra labai skirtingos. Giliausioje socialinėje atskirtyje, kaip ne kartą pažymėjo Vilniaus universiteto Sociologijos katedros vedėjas dr. Arūnas Poviliūnas, atsidūrė platesnio profesinio pasirengimo neturintys asmenys. Tai buvę gyvulininkystės, laukininkystės ir kitų padalinių darbininkai, mechanizatoriai, valdę primityvias sovietinės gamybos žemės ūkio mašinas, sargai ir t.t., pripratę prie kasdienės padalinių vadovų kontrolės. Modernioje žemės ūkio gamyboje jie nereikalingi. Buvę jų viršininkai, tapę stambių ūkių savininkais, daugumos šių žmonių niekada nesamdys: jie puikiai žino ribotas jų galimybes. Šių žmonių perkvalifikavimo ir adaptacijos sistema sukurta visai neseniai, bet ji - neefektyvi, neatitinkanti realių darbo rinkos poreikių.
Ne ką geresnė ir dalies žemės ūkio bei jį aptarnavusių įmonių specialistų, negalėjusių dalyvauti privatizacijos procesuose, padėtis. Ką daryti kultūros, švietimo ir buitinio aptarnavimo įstaigose bei įmonėse dirbusiems žmonėms, netekusiems darbo, žlungant senosioms ūkinėms struktūroms? Kaimo bedarbių gretas papildė bankrutavusių miesto įmonių darbuotojai. Nemaža šios socialinės grupės atstovų turi aukštąjį išsimokslinimą, kurį ne taip jau sunkiai galima pritaikyti pagal šių dienų reikalavimus. Dažniausiai specialistų gebėjimas prisitaikyti prie darbo rinkos yra daug didesnis negu turinčių žemesnį išsilavinimą. Didelę reikšmę turi jų darbštumas, pareigingumas, kūrybiškumas. Tačiau sistema, galinti integruoti darbo netekusius specialistus į atkurtos valstybės gyvenimą, nesumodeliuota iki šiol.
Kaimiškose vietovėse apstu paradoksalių, kartais net absurdiškų reiškinių. Sumenko paslaugų sektorius, riogso nenaudojami, griūvantys administraciniai ir gamybiniai pastatai, o kaimo bendruomenės neturi kur įsirengti savo veiklos centrų. Kažkas šiuos pastatus tarsi tyčia nuniokojo, kažkas laiko, įsigijęs „už vieną litą“. Verkiant reikia modernizuoti kaimo fizinės infrastruktūros objektus. Kiek prišnekėta apie smulkaus ir vidutinio verslo plėtrą kaime, tačiau kas pagalvojo apie jų veiklos saugumą? Įstatymai vis labiau „taisomi“ taip, kad teisėjai jau nebedrįsta priimti nuosprendžių net tais atvejais, kai šiurpi nuskalstama veikla - kaip ant delno. Sumanus kaimietis, savo name įkūręs parduotuvę ar kavinukę, neapsaugotas nuo paprasčiausių valkatų, ką jau kalbėti apie organizuotus nusikaltėlius. Kokia draudimo kompanija ryšis apdrausti jo verslą?
Paliečiau tik dalį klausimų, į kuriuos kaimo žmonės norėtų pagaliau gauti aiškius atsakymus.
