Turime rinkos ūkį ir galime nesunkiai pastebėti, kokį palaimingą vaidmenį atlieka jame jo šerdis - konkurencija.
Faktiškai rinkos mechanizmas ir yra konkurencijos mechanizmas, veikiantis laisvo kainų svyravimo pagrindu. Adamas Smithas, savo “Tautų turte” pirmas išdėstęs rinkos ūkio teoriją, tiesiog netverdavo pasipiktinimu kiekvienąkart, kai jam tekdavo kalbėti apie feodalų privilegijas žemdirbystėje arba amatininkų cechų statutų išsigalvojimus, saugant savo monopolines teises.
Tačiau rinkos ūkio veikimo principai mūsų galvose, kaip regis, dar nėra tvirtai suvokti. Ko gero, kur kas tvirčiau įsisėdo į galvas M. Gorbačiovo “kooperatyvų” veiklos principai. (Bent buvo laikai! - iš valstybinių įmonių pusvelčiui susikombinuoji žaliavas, pagamini bet ką (rinka tai išbadėjusi) ir parduodi laisvomis kainomis.)
Labai dar gajus manymas, kad rinka - tai laisvė veikti kiekvienam pagal savo galias; stipriam - komanduoti, silpnam - paklusti.
Niekas nepasakys, kad pasaulyje yra visiškai atvirkščiai. Arba, jei tik jis ne gimnazistas idealistas - kad gali būti atvirkščiai. Arba, jei tik jis ne politikas demagogas - kad turi būti atvirkščiai.
Stipriesiems, gabiesiems, gražiesiems, turtingiesiems iš tikrųjų pasaulyje tenka visko neproporcingai daugiau, nes galų gale jų dėka to “daugiau” pasaulyje ir daugėja. Klausimas tik toks - privilegijos laimimos išnaudojant savo unikalius kūrybinius gebėjimus ar tiesiog lipant kitiems per galvas?
Įmonės gali susitarti ir drauge aptarnauti, tarkime, tarptautines oro kelionių linijas. Sumažės kaštai, pagerės keleivių aptarnavimo kokybė ir sutrumpės laikas, žodžiu - bus nauda keleiviams. Bet galima susitarti tik dėl vieno dalyko - nemažinti kainų pasiekus tam tikrą ribą. Pirmu atveju turėsime kūrybinį, vartotojams naudą teikiantį aljansą, antruoju - kartelį, t.y. grobikišką susitarimą pelnytis vartotojų sąskaita.
Kartelis neduoda jokios naudos klientui. Jei jūsų rinkoje susitarta palaikyti didesnę nei kitose rinkose degalų kainą - tai tokia jums ir “nauda”, kad dažniau krapštysitės piniginėje. Dar puikiau, jei ir tartis nereikia, jei dėl savo monopolinės ar oligopolinės padėties pats vienas galite šį ir tą įpiršti klientams.
Ir ES, ir Lietuvos įstatymai suteikia teisę atlikti, gavus teisėjo sankciją, dokumentų poėmius, įeinant į įtariamų bendrovių patalpas. Kai kuriose ES šalyse ta teisė išplėsta ir į bendrovių vadovų gyvenamąsias patalpas.
Įnirtingiausiai su monopoliniais veiksmais kovoja JAV. Ši šalis dar 1892 m. priėmė antimonopolinį įstatymą (Shermano aktas). Antai, 1999 m. šveicarų “Roche”, vokiečių BASF ir dar šešių mažesnių farmacijos bendrovių kartelis, susitarimu nustatęs fiksuotas kainas kai kuriems vitaminams, JAV Teisingumo departamento buvo nubaustas 725 mln. dol. bauda. Kai kam iš lyderių netgi teko pasėdėti kalėjime.
Kai 2002 m. paaiškėjo, kad garsieji britų aukcionų namai “Sotheby’s” ir “Christie’s”, 1993-1996 metais buvo susitarę dėl vienodų komisinių, jiems teko sumokėti apvalią 45 mln. dol. sumelę (o “Sotheby’s” prezidentui dar ir pasėdėti metus JAV kalėjime; ir tapti buvusiu prezidentu, žinoma).
Susitarimai dėl kainų, dėl rinkos pasidalijimo ir pan. laikomi paprasčiausia vagyste. Todėl nors ES šalyse naudojimasis monopoliniais veiksmais nėra baudžiamosios teisės dalykas (tai laikoma administracinės teisės pažeidimu), daugelyje kitų šalių tokiems veiksmams taikomos ir baudžiamosios teisės normos. JAV ir Japonijoje galima už tai sulaukti iki 3 metų “atostogų” kalėjime, Kanadoje - 5 metus, Norvegijoje net 6 metus.
Kartelinių susitarimų sukelta žala vartotojams nesyk būna gan didelė. Vienu tyrimu, atliktu 15-oje OECD valstybių, nustatyta, kad per kelerius metus jose buvo sudaryta 250 susitarimų dėl kainų fiksavimo. Tik 16 didžiausių susitarimų išplėšė iš vartotojų 55 mlrd. dol.
Lietuvoje “Mažeikių nafta” per metus parduoda apie 600 000 tonų įvairių degalų. Jei vien teoriškai apskaičiuosime galimą kainos fiksavimo naudą (atsiribodami nuo tokių detalių kaip skirtingas “priemokos” dydis skirtingoms degalų rūšims, litro ir kilogramo nesutapimas ir pan.), tai pamatysime, kad 10 centų “priemoka” savo dominavimą rinkoje įstengusiam panaudoti monopolistui per metus gali atnešti iki 60 milijonų litų.
Grynas stebuklas su cukraus kainomis Lietuvoje, kai po gegužės 1-osios (mūsų įstojimo į ES) jos pašoko keliasdešimt procentų, niekam jo gamybos ir pardavimo kaštuose bei sąlygose nepasikeitus, taip pat prašyte prašosi mūsų antimonopolinės žinybos dėmesio.
Reidas į “Mažeikių naftos” prekybos namų būstinę rodo, kad mūsų konkurencijos tarnyba įgyja daugiau ryžto. Su tendencija formuoti monopolijų ir oligopolijų “gosplaninį” ūkį turi būti kovojama visomis išgalėmis.
