Dar ne taip seniai atsisveikinom su perpus pigesne nei dabar nafta, o jau atėjo eilė dujoms. Vienas ir vienintelis mūsų dujų tiekėjas (gamintojas, perdavėjas ir paskirstytojas) nusprendė kelti kainas - vokiečiams ir austrams vienaip, ukrainiečiams kitaip, mums - trečiaip.
Užsimojimas keturis kartus padidinti kainą Ukrainai tiekiamoms dujoms, paties tiekimo nutraukimas, unikalaus sandorio sudarymas po trijų dienų, sujudimas nuo Tadžikistano iki Vašingtono... Paaiškėjo, kad tai, kas vadinama „dujų rinka“ ir dujų „rinkos kainomis“, iššifravus iš tikrųjų yra „Gazprom“ bendrovės klientūra ir to „Gazprom“ jai nustatomos kainos.
Todėl kai Seime viena iniciatyvinė grupė susiruošė taisyti Gamtinių dujų įstatymą ir sureguliuoti (įvesti ribas) dujų tiekimo tarpininkų gaunamam pelnui, iškilo klausimų.
Paviršutiniškai žiūrint, situacija standartinė ir sprendimas todėl turi būti standartinis: jei tikrai yra rinka ir Lietuvos dujų rinkoje dujas paskirsto dvi oligopolijos („Lietuvos dujos“ ir „Dujotekana“, abi iš esmės priklausančios nuo savo svarbiausio dalininko – „Gazprom“), tai jas reikia reguliuoti.
Tačiau dujų rinkoje situacija ypatinga. Čia veikia ne šiaip rinkos galią įgijusi bendrovė, o bendrovė, esanti už mūsų jurisdikcijos ribų.
Dėl to mūsų rinkoje veikiančių jos bendrovių reguliavimas praranda prasmę – bet kokį pelno limitą tas mūsų vienintelis gali peržengti didindamas dujų kainą, nuo kurios „prisukamas“ tas pelnas. Todėl jo pelno ribojimas veikiau bus „kvietimas“ tiekėjui didinti dujų kainą nei paslauga jų vartotojui.
Dujų tiekimas Lietuvai yra tikras planinis ūkis – pradedant nuo ilgalaikių sutarčių praktikos (kai tiekėjas įsipareigoja parduoti, o pirkėjas – pirkti) ir baigiant kainodara, kuri skaičiuojama atsižvelgiant į klientui numatytą vietą ir funkciją pardavėjo komercinėje ir politinėje strategijoje (juk „Gazprom“ yra ne tik absoliutus monopolininkas, bet dar ir valstybinis – 51 proc. jos akcijų priklauso Rusijos vyriausybei).
Pagal Europos Sąjungos 2003 m. direktyvą dėl gamtinių dujų vidaus rinkos (ES mastu) bendrųjų taisyklių kiekvienos šalies įstatymai turi numatyti, kad iki 2007 m. liepos 1 d. ta rinka turi būti atvira ir teikti pasirinkimo laisvę visiems be išimčių vartotojams. Atitinkamai monopolininkas tiekėjas ar paskirstymo infrastruktūros savininkas privalo būti reguliuojamas – nekliudyti naudotis infrastruktūra konkurentams, leisti vartotojams keisti dujų tiekėją, paskirstytoją ir t.t.
Bet direktyva taip pat numato, kad jei šalis narė per jungtinį tinklą nėra sujungta su kitos šalies narės dujų tinklu ir turi tik vieną dujų tiekėją – jai daugelis rinkos reguliavimo taisyklių neprivalomos. Nes nėra prasmės.
Nors Lietuva jungiasi su kitos ES šalies narės Latvijos dujų tinklu, faktiškai jos abi yra visiškai priklausomos nuo „Gazprom“ tiekiamų dujų ir jam priklausančių tinklų bei paskirstymo įmonių.
Taigi Lietuvos padėtis tokia pat kaip tos Agnės, kuri atėjo pas „VP Market“ vadybininką, nes jos mieste buvo atidaryta „Maxima“ ir priima į darbą pardavėjas. Agnė turi šansą gauti darbą ir šitaip išbristi iš skurdo. Bet užuot pasakiusi „ačiū“ po to, kai bendrovė informavo ją apie darbo sąlygas, ji pabandė derėtis. Jūs manot, kad Agnei derybos pavyko?
Pas mus esama žmonių ir institucijų, kurie Agnės ir „Maximos“ santykius bando vadinti rinkos santykiais, bet kiekvienam aišku, kad tai – tik kamufliažas. Kai nėra pasirinkimo – nėra ir rinkos. Negi yra neskaičiusių A. Smitho?
Lietuvos priklausomybė nuo vienintelio dujų tiekėjo absoliuti. Tai, kas su monopolija daroma normalioje rinkoje, čia netinka. „Gazprom“ antrinių įmonių pelno reguliavimas, kad ir koks riebus jis būtų, yra beprasmis tol, kol galutinio vartotojo už dujas mokama kaina nėra diskriminuojanti (neigiama prasme).
Todėl, užuot žaidus su tarpininkų dalies dujų kainoje reguliavimu, mums reikėtų užsiimti rimtesniais dalykais – pagalvoti, pirma, apie strategines dujų šaltinių alternatyvas; antra, apie tai, ar tikrai būtent „Gazprom“ strateginis partneris „Dujotekana“ turi mums planuoti ir statyti dujų saugyklą; trečia, apie tai, ar tikrai reikia didinti dujų kuro dalį mūsų elektros jėgainėse.
Kai 1973 m. OPEC – naftą eksportuojančių šalių organizacija – pakėlė naftos kainas keturiskart, niekas negalėjo nieko „pareguliuoti“. Vakarų valstybės ėmėsi realesnių žingsnių – technologinės pažangos. Dvidešimt metų gamyba išsivysčiusiose pasaulio akyse didėjo, vartojimas ir gerovė kilo, o naftos naudojimas nedidėjo. Be to, pabrangusi nafta padarė rentabilų naftos žvalgymą ir gavybą atšiauriose vietose – Sibire, Šiaurės jūroje, Aliaskoje. OPEC pasimokė labai daug.
Rusijos ir Ukrainos konfliktas dėl dujų tiekimo paskatino ES institucijas ir ES šalis nares garsiai prabilti apie būtinumą turėti Europoje bendrą energetikos politiką. Tokia politika mums yra realiausia ir geriausia išeitis iš nedėkingos strateginės situacijos. Faktiškai mes turėtume būti vieni iš pirmųjų, kurie pateiktų Andriui Piebalgui, Europos Komisijos nariui, atsakingam už energetiką, pluoštą pasiūlymų, kaip ES bendra energetikos politika turėtų atrodyti ir kaip dera ją formuoti.
