Vyriausybės Seimui pateikta 2002 metų veiklos ataskaita tik Seimą, atrodo, ir tesudomino. Žiniasklaida beveik žiovaudama pristatė keletą opozicijos atstovų su nuomonėmis apie politinių oponentų suformuotos valdžios veiklą. Tie opozicijos atstovai savo ruožtu irgi nesivargino kokia nors analize pareikšdami: kadangi tai oponentų veikla, tai joje nieko gera nėra ir niekada nebus.
Aktyvioji publika pasirodė turinti kažkokius kitokius, nelabai iššifruotus prioritetus (karas Irake, pavyzdžiui, tų prioritetų sąraše buvo kur kas aukščiau nei mūsiškės džiaugsmo pakalnės ekonominiai ir socialiniai reikalai). Plačioji publika, jau seniai kaip vaikas šaukštu žiniasklaidos maitinama gerai dozuotomis kasdienėmis sensacijomis, apie Vyriausybę žino tiek, kiek parašys ar parodys minėta žiniasklaida. O specifinė publika, bet kokį socialinį judesį vertindama vos dviejų padalų skale - davė ar atėmė - kažkaip šį kartą lyg ir pasimetė.
Ką gi, praėję metai tikrai buvo palyginti ramūs ir ekonominio augimo prasme neblogi. “Neblogi” gal net per švelniai pasakyta - 6,7 proc. augimas tai jau arti japoniškų ar korėjietiškų (buvusių) tempų (ypač jei tai būtų kokių 7-8 metų vidurkis). Poslinkių į gera būta ir socialinėje sferoje - pirmą kartą nuo 1997 metų sumažėjo nedarbas, dukart, nors ir kukliai, didinta bazinė pensija (visiškai nekylant bendram kainų lygiui). Susidorota, nors ir vieno ministro karjeros sąskaita, su nevaldoma situacija kompensuojant vaistus ir apskritai su socialinio draudimo bei sveikatos apsaugos fondų deficito grėsme. Kaip ir dera kairiųjų Vyriausybei, akcentuotas mažiausiai pasiturinčių gyventojų padėties gerinimas - padidintas neapmokestinamųjų pajamų lygis (nuo 250 iki 290 litų), padidintos pensijos tai senjorų kategorijai, kurių pensijos nesiekė 325 litų per mėnesį.
Ar tai ir ar tik tai buvo numatyta Vyriausybės programoje 2002 metams - dievai žino. Vyriausybė nepasivargino gretinti to, kas buvo padaryta ar šiaip įvyko, su savo įsipareigojimais. Nesivargina to daryti ir apžvalgininkai.
Regis, tame vangume prasikala gan sveikas suvokimas, kad ekonomikos raida, kaip laisvos žmonių ūkinės veiklos rezultatas, yra visos visuomenės, o ne vien Vyriausybės veiklos rezultatas. Išvis ne Vyriausybės darbas yra gaminti, prekiauti, statyti, teikti paslaugas, vežioti, skaičiuoti, mokyti, apdrausti, skolinti, šluoti, laidoti, auklėti, linksminti ir taip toliau. Kas mano kitaip - tas labai blogai galvoja apie suaugusius žmones ir normalią ekonomiką. Su visokių politbiurų žlugimu žlugo ir toks galvojimas.
Reik manyt, kad žlugo.
Tad ką tada veikti vyriausybei ekonomikoje? Tą patį, ką veikia gydytojai žmonių bendruomenėje. Pirma - nepakenkti; kitaip tariant - nesikišti, kai nereikia. Antra - prireikus padėti.
Išmokslintoje modernioje visuomenėje atsiranda ir trečia taisyklė - pabandyti dar pagerinti (gydytojams - žmonių mitybą, įpročius, pailginti gyvenimo trukmę; vyriausybėms - pajamų pasiskirstymą, kai kurių skurdesnių grupių gerovę, paspartinti ūkio plėtros tempus).
Ši trečioji elgesio taisyklė yra, žinoma, labiausiai viliojanti - tiek šlovės siekiantiems gydytojams (vyriausybėms), tiek ir tiems, kuriems tai žadama. Ji ir rizikingiausia.
Jei sugebi nepasiduoti tokioms vilionėms, jei nesikiši, kur nereikia, ir darai tik kas reikia - sėkmė beveik garantuota. Tai pragmatizmas.
Dabartinė 12-oji Vyriausybė, ypač jei atsiribotume nuo pirmosios, dirbusios ypatingomis sąlygomis, yra, ko gero, pati pragmatiškiausia.
Ji, atrodo, gerai suvokia abu esminius kišimosi į ekonomiką dalykus. Pirma, kuo veiklesnė ekonomikoje yra valdžia, tuo vangesni žmonės. (Kitaip tariant - valstybės ekonominio aktyvumo ir žmonių ūkinio aktyvumo sandauga yra konstanta.) Antra, mes išeiname iš visuomenės, kuri ilgus metus neigė natūralias žmonių pastangas patiems rūpintis savo gerove.
Todėl, viena vertus, ši Vyriausybė, visiškai taip pat, kaip ir ankstesnės vyriausybės - kairiosios ir dešiniosios, nuosekliai vykdė ekonomikos liberalizavimo ir privatizavimo liniją, žingsnis po žingsnio naikindama tą ekonomikos supančiojimą.
Kita vertus, daugeliui žmonių visuomenėje reikėjo padėti. Jų, pasimetusių, bejėgių, neiniciatyvių, dezorientuotų, įsižeidusių, suktų, nusilpusių buvo (yra) labai daug, ir laisvė ūkininkuti jiems reiškia jei ne įžeidimą, tai beprasmį pajuokavimą. Ši Vyriausybė gan tiksliai įvertino padėtį, padarė ir dar žada padaryti keletą reikiamų žingsnių (kartais tik kosmetinių, bet nesyk ir užtenka tik parodyti dėmesį) būtent pagelbėdama pirmiausia tiems, kuriems sunkiausia.
Kaip bus toliau? Ar tvari ši Vyriausybė? Taip, jos akcentuotas pragmatizmas jai užtikrina, kaip rodo ir apklausos, stabilų žmonių daugumos palaikymą. Jei išorinis pasaulis neparūpins pernelyg didelių bėdų (pernelyg didelių džiaugsmų lyg ir teoriškai negali būti), ši Vyriausybė, kažkiek modifikuojama, gali tverti dvi ar net tris kadencijas. Ir tapti ilgiausiai be pertraukų išbuvusia valdžioje.
Bet ilgainiui ji vis tiek pasmerks save pasitraukimui. Kai galop gyvenimas ims šviesėti visiems be išimties, kai visuomenės turtėjimas taps akivaizdus net didžiausiems skeptikams, žmonės ims kur kas daugiau įsiklausyti į liberalų argumentus. Ir eiliniuose rinkimuose nuvers šitą koaliciją ir jos Vyriausybę.
Tada bus sumažinti mokesčiai, panaikinta dar kažkiek ūkinės iniciatyvos apribojimų. Ekonomika augs, turtėjanti visuomenė ims labiau diferencijuotis. Laipsniškai gausės santykinai prasčiau gyvenančių žmonių. Ims populiarėti socialdemokratų skleidžiamos idėjos apie teisingesnį pajamų paskirstymą, apie gerovę kiekvienam. Ir vieną gražią dieną eiliniuose rinkimuose....
O be to, žmonėms reikia vizijų ir permainų, o ne vien sausu pragmatizmu užtikrinamo nuoseklaus gerovės kilimo. Ateina laikas ir žmonės iš dviejų blogybių pasirenka didesniąją; prisiminkime Vokietiją ir Helmuto Kohlio pralaimėjimą 2002 metų rinkimuose.
