Įstojus į Europos Sąjungą laisvė keliauti pasipildė laisve apsigyventi, imtis verslo arba įsidarbinti bet kurioje ES šalyje. Tiesa, laisvė įsidarbinti kol kas apribota – senosios ES šalys laikinai turi teisę naujųjų ES šalių žmones darbo rinkoje traktuoti kaip užsieniečius, bet tai truks ilgiausiai iki 2011 metų. Kaip turėtume vertinti šį reiškinį ir jo pasekmes?
Visiškai natūralu, kad ekonomiškai silpnų, skurdžių, didelio nedarbo šalių žmonės keliasi į ekonomiškai išsivysčiusias šalis. Galime tik pasidžiaugti dėl to lietuvio, kuris gavo darbą Ispanijoje ar Airijoje, turi galimybę pragyventi, susitaupyti ir ateityje, ko gero, ims gyventi geriau nei iki šiol. Ten arba čia, jei grįš.
Oficialiais duomenimis, prašymus dėl leidimo dirbti Airijoje mažiau nei per pusantrų metų pateikė 28 tūkstančiai lietuvių – penktadalis visų dešimties naujųjų ES šalių narių imigrantų. Lyginant su gyventojų skaičiumi, lietuviai smarkiai lenkia visas kitas devynias šalis. Tas pats ir Anglijoje, čia prašymus dirbti pateikė 40 tūkst. lietuvių. Jokių oficialių duomenų nėra iš dar vienos lietuvių emigrantų išsirinktos šalies - Ispanijos, kur dirba, spėjama, apie keliasdešimt tūkstančių mūsų tautiečių.
Be to, dauguma lietuvių iki 2004 m. gegužės 1 d. dirbo nelegaliai; dabar jie legalizavosi, nors dar ne visi. Todėl duomenis apie užsienyje įsidarbinusius lietuvius turėtume padidinti iki, tarkime, 200 tūkstančių.
Tai sutampa su gyventojų „trūkumu“ Lietuvoje: 1992 m. šalyje gyveno 3706 tūkstančiai žmonių. 2005 m. jų liko 3425 tūkstančiai. Taigi „dingo“ 281 tūkstantis. Gimstamumas per tą laikotarpį smarkiai krito - nuo 2,03 vaiko vienai moteriai iki 1,26. Vadinasi, 2005 m. Lietuvoje būtų gyvenę kiek mažiau žmonių nei 1992 m.
Kitas skaičius – per 5 metus, nuo 2000 m. iki 2005 m. pradžios, dirbančiųjų Lietuvos ekonomikoje padaugėjo 38,5 tūkst., o bedarbių sumažėjo 108,6 tūkst. Jei ateinančiųjų į darbo rinką (baigusieji mokyklas) bei išeinančiųjų iš jos (pensininkai) skaičių laikysim esant apylygį, tai tuos maždaug 70 tūkst. pradingusių bedarbių rasime, be abejo, užsienyje.
Reikia turėti galvoje ir tai, kad tam tikra dalis užsienyje dirbančių lietuvių migruoja šaudyklės principu – padirbėję grįžta, paskui vėl vyksta dirbti į užsienį, ir taip daugsyk.
Todėl kalbos apie 250 ar net 350 tūkst. užsienyje (įskaitant ir JAV) dirbančių lietuvių yra perdėtos. Jų galėtų būti ne daugiau kaip du šimtai tūkstančių.
„Tai puikūs darbininkai“, sako vieno Rytų Anglijos fabriko savininkas apie lietuvius imigrantus, „... faktiškai kiekvienas jų uždirba mūsų regionui daugiau pinigų, negu bet kuris vietinis darbininkas“.
Bet yra ir kita medalio pusė - silpnos ekonomikos šalys, tokios kaip Lietuva, traukia užsienio kapitalą, nes čia yra neužpildyta (tačiau be pajamų) rinka ir pigi darbo jėga. Ir jei tokia šalis integruota į didesnę struktūrą, tokią kaip ES su jos bendrąja rinka, laisvu prekių ir kapitalo judėjimu, ji turi ganėtinai normalią ekonominę politiką ir pusėtiną infrastruktūrą. Todėl darbingų žmonių išvykimas susiduria su priešpriešiniu srautu – kapitalo įvežimu.
Kapitalo investavimas užtikrina darbo našumo augimą. Lietuvoje per minėtą 2000-2005 m. laikotarpį dirbančiųjų skaičius padidėjo 3,4 proc., o BVP išaugo maždaug 34 proc. Kiekvieno žmogaus gerovė priklauso nuo BVP augimo, ne nuo dirbančiųjų skaičiaus. Teoriškai Lietuva gyventojų skaičiumi gali susitraukti iki Liuksemburgo dydžio ir kartu pasiekti Liuksemburgo gyvenimo lygį, o jis vienas iš aukščiausių Europoje.
Praktiškai toks „susitraukimas“ būtų negerai, nes mažėjant gyventojų skaičiui darosi sunkiau išlaikyti buvusią infrastruktūrą, kraštas tampa mažiau patrauklus investicijoms, nes jis tada sensta, jo vitališkumas ir dinamizmas nyksta. Jam gali kilti ir kultūrinio sunykimo grėsmė, taigi – ir tautos išnykimas. Tas pats Liuksemburgas yra dinamiškas, nuolat besiplėtojančios ekonomikos kraštas būtent dėl to, kad gyventojų skaičius jame vis didėja.
Žiūrint iš esmės, darbo jėgos „eksportas“ iš Lietuvos į Vakarų šalis toks pat neišvengiamas, kaip ir stiprėjantis poreikis ją „importuoti“ - iš Ukrainos, Rusijos, Vidurinės Azijos. Bet labai svarbu tos migracijos proporcijos ir saikas. Jei mes prarasim daug jaunų, kvalifikuotų ir sugebančių toliau mokytis žmonių, o pas mus kelsis menkai kvalifikuota darbo jėga – nieko gero nebus. Net ekonomine prasme tai bus galiausiai žalinga – toks papildymas yra būdas užkonservuoti atsilikusią Lietuvos ekonomikos struktūrą ir technologinį lygį.
Europoje formuojasi viena bendra labai kvalifikuoto darbo rinka – prie to prisideda ir tarptautinių korporacijų personalo politika. Mes ir ateityje lydėsim į įvairius oksfordus ar Makso Planko institutus savo gabiausius žmones; tik taip ir sulauksim savo Nobelio premijos laureato, tarkim, biochemijos ar fizikos srityje. Ekonomika kyla kokybės laiptais lėčiau, nei tai daro gabiausi lietuviai. Mes galime tik taip pat naudotis ta rinka; naudotis taip, kad mūsų ekonomika irgi kuo daugiau pelnytųsi iš jos. Kol kas to bijom ir net nemokam.
Ką turėtų daryti vyriausybė didelės, bet neišvengiamos emigracijos akivaizdoje? Grįžti nepriversi, vilioti kol kas nėra kuo. Užtat galime – ir privalome - palaikyti nuolatinius ryšius su išvykusiaisiais. Šiais lengvo komunikavimo laikais valstybės institucijos gali užtikrinti tiesiog kasdienį visuotinį ryšį su visomis lietuvių grupelėmis visoje Europoje ir pasaulyje. Toks ryšys ir garantuos, kad jie labiau jausis visaverčiais žmonėmis šiame pasaulyje, o mūsų bus daugiau.
Jonas Čičinskas yra Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius.
2006-01-27
