Lenkijos žiniasklaidos priemonė „Vot Tak“ kalbėjosi su vietos gyventoju Vladislavu Kozlovskiu, kuris matė Rusijos karių Bučoje vykdomas skerdynes ir mėnesį gyveno okupuotame mieste. Pateikiame dalį jų pokalbio.
Vladislavai, kaip atsidūrėte okupuotoje Bučoje?
Pernai gyvenau ir dirbau someljė Kyjive, bet prasidėjus karui grįžau į Steklozavodo (Buča) rajoną, kur gyvena mano mama ir močiutė. Kovo 2 dieną į mūsų miestą įžengė okupantų kariuomenė, su keliais draugais buvau netoli teritorinės gynybos štabo.
Visiems, kurie neturėjo ginklų, buvo įsakyta slėptis bombų pastogėje prie bazės. Ją saugojo dvejos durys. Pirmąsias įsibrovėliai išmušė, antras atidarėme patys, nes supratome, kad jie vis tiek įsilauš ir tada gali tiesiog visus nužudyti. Tarp jų daugiausia buvo rusai ir baltarusiai, juos lengva atpažinti pagal jiems būdingą tarmę.
Kas nutiko toliau?
Jie patraukė į mūsų slėptuvę, pirmas dienas gerai elgėsi, padėjo maistu. Bet jiems išplauna smegenis propaganda, normalūs žmonės į svetimą žemę nebūtų atvažiavę. Tuo metu mieste vyko įnirtingi mūšiai, mums nebuvo leista išvykti. Sėdėjome visiškoje tamsoje. Žinoma, nebuvo nei šviesos, nei vandens, nei šilumos. Tada šiuos kariškius pakeitė kiti, kovo 7 d. iš pradžių išvedė moteris su vaikais, o paskui vyrus.
Su savimi turėjau pinigų ir laikrodį. Jie viską atėmė, kaip ir iš kitų, tai yra tiesiog apiplėšė. Dalį žmonių jie pažinojo, tikrino dokumentus, o jei asmuo dalyvavo [karo veiksmuose Donecko ir Luhansko srityse 2014–2018 metais] arba buvo registruotas gynyboje, iš karto buvo nušautas. Taip pat tikrino tatuiruotes. Tiesą sakant, net tie, kurie turėjo oficialų Ukrainos herbą, buvo sušaudyti.
Jie šaudė arba į pakaušį, arba į širdį. Tarp jų buvo rusai ir, greičiausiai, buriatai, aš tai supratau iš išvaizdos.
Kiek žmonių žuvo jūsų akivaizdoje?
Atrodo, kad nušovė aštuonis žmones. Vakar vienoje iš Bučos nuotraukų pamačiau jų kūnus už akmeninio pastato daiktų krūvoje.
Buvo kažkokie tai įsakymai?
Man visa tai buvo rūke, buvo baisu ir buvau tikras, kad niekada negrįšiu namo. Mano pažįstamas, pas kurį nieko nerado, buvo pašautas į šoną ir jam pasakyta: „Kad neskubėtum namo“. Mane tardė, kur gyvena karo veteranai ar tautininkai, bet nieko nežinojau ir negalėjau atsakyti. Dėl to buvau stipriai sumuštas, man šautuvo buože trenkė į galvą.
Ar daug jūsų pažįstamų žuvo per tą laiką?
Aš jau taip neskirstau žmonių, man visų gaila. Mano draugas, vardu Sergejus Semjonovas, jam buvo apie 40 metų, nusprendė su draugu eiti pėsčiomis per stiklo fabriką į Irpinės miestą. Jų kūnai buvo rasti po kelių dienų.
Sergejus buvo nušautas į pakaušį, o antrasis buvo kankinamas – jam išpjovę skruostą ir šovė į širdį, mes juos palaidojome tiesiai gamyklos teritorijoje.
Kovo 2 d., vykstant kovoms už miestą, žuvo penki civiliai: trys vyrai, moteris ir pensininkė. Jų kūnai kelias savaites gulėjo autobuse ir mums nebuvo leista jų išvežti.
