Vienas geriausių sprendimų
Fotografas Augustas Didžgalvis savo patirtį samdomame darbe prilygina priklausomybei ir teigia, kad atsisakyti tokio darbo buvo geriausias sprendimas jo gyvenime.
„Nuo 2011 metų neturiu darbdavio ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Iki to laiko dirbau naujienų portaluose fotografu, o tada „užsikodavau“ ir mečiau“, - prisimena jis.
A. Didžgalvis pasakoja, kad tokio žingsnio ėmėsi, supratęs, jog neužtenka tuo metu uždirbamų pinigų.
„Pamažu susipirkau visą mano amatui reikalingą aparatūrą, po to turėjau daug savo darbų pavyzdžių, kontaktų ir patirties, tada nusprendžiau, kad tuometinio atlyginimo neužteks. Galbūt 2011 metais 1 tūkst. eurų atlyginimas buvo nemažas, tačiau supratau, kad toli taip neisiu. Grubiau tariant, duonos iš to nėra. Galima iš to gyventi, piltis kurą, valgyti, susimokėti už būstą ir apsirengti, bet nieko daugiau“, - savo motyvus atskleidė pašnekovas.
„Humoro klubo“ vadybininkas ir protmūšių vedėjas Paulius Ambrazevičius atskleidė, kad sprendimą tapti savo paties vadovu priėmė neturėdamas jokio darbo.
„Esu dirbęs keliuose skirtinguose biuruose ir taip jau nutiko, kad išėjau iš vieno į kitą, o tas kitas nusprendė po bandomojo laikotarpio, kad mums ne visai pakeliui ir likau be darbo. Tuomet galvoje perkračiau visus kontaktus, parašinėjau laiškų, gavau atsakymų ir truputį po trupučio pradėjau daryti visokius dalykus – nuo vertimų iki protmūšių, kurie atsirado mano paties iniciatyva“, - prisimena jis.
Anot P. Ambrazevičiaus, toks darbo stilius labai ryškiai pakeitė jo gyvenimą.
„Po to darbas vijo darbą, diena keitė dieną, aš troškau to, ko negalėjau turėti, kol meilė pasibeldė ir į mano duris. Staiga mano juokas tapo linksmesnis, o mano pasaulis – daug spalvingesnis“, - būdingu savo amatui stiliumi teigia pašnekovas. Ne tik Lietuvoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje dirbantis režisierius ir scenarijų autorius Tadas Vidmantas prisimena, kad samdomame darbe jautėsi suvaržytas dalykų, kurie trukdė klestėti kūrybiškai.
„Dirbau vienoje iš televizijų savireklamos prodiuseriu, rašiau tekstus. Iš pradžių viskas patiko, ir vėliau mane pradėjo riboti ir aiškinti, kaip turiu dirbti savo darbą. Tuomet išėjau į reklamos kūrimo agentūrą dirbti režisieriumi. Ten buvau samdomas, bet darbas buvo arčiau to, ką darau dabar“, - pasakoja T. Vidmantas.
Paradoksalu – darbo bus daugiau
Jei galvojate, kad dirbdami savarankiškai sumažinsite savo darbo krūvį, T. Vidmantas tikina, jog yra anaiptol ne taip. „Kai esi pats sau vadovas, yra daug daugiau darbo ir atsakomybės. Niekada to nebijojau ir man tai patinka, todėl esu linkęs daugiau dirbti ir pats atsakyti už savo terminus“ – pabrėžia pašnekovas.
Tuo tarpu P. Ambrazevičius teigia, kad didėjant darbo tempams, kartu auga ir atsakomybė, nes esi asmeniškai atsakingas už projektą.
„Motyvacija kartais yra sudėtingas klausimas, bet artėjantys darbų užbaigimo terminai labai greitai motyvuoja. Be to, visada žinai, kad tu esi tas, kuris atsakingas už projektą ir nieko tau nėra už nugaros. O dėl ateities - žinau, ėjau ne tuo keliu. Žinau, dariau aš daug klaidų. Nepyk, jei jų dar bus, prašau“, - kažkuo panašiu į eilėraštį savo atsakymą užbaigia jis.
Finansinė drausmė labai svarbi
A. Didžgalvis tikina, kad su laiko ar motyvacijos trūkumu nesusiduria, mat jo darbo pobūdis yra kitoks nei operatorių ar tekstų kūrėjų, tačiau jis perspėja, kad prieš išeinant į laisvai samdomų darbuotojų rinką, reikia tam pasiruošti finansiškai.
„Pirmiausiai reikia susidaryti aiškų finansinį planą. Vėliau reikia apgalvoti savo veiklą, o kartu šie dalykai būtų kažkas panašaus į verslo planą. Tokiu atveju konkrečiai žinosi savo veiksmus, o ne bandysi ir pinigams pasibaigus nežinosi ką daryti. Daugybė mano kolegų fotografų taip yra „sudegę“, lygiai taip pat ir žurnalistai. Jie neturėjo strategijos ar kažkokio plano ir bandė pasitelkti atsitiktinumais bei gera valia. Vėliau ne savo noru, o priverstinai reikia pabaigti tokią veiklą, nes nėra pinigų, o valgyti juk reikia“, - teigia fotografas.
Su tuo sutinka ir P. Ambrazevičius, kuris tikina, kad pradžioje yra sudėtinga atlikti savo pajamų apskaitą.
„Sunkiausiai turbūt buvo suprasti ir išmokti, kaip tvarkyti visą buhalteriją, gilintis į visus mokestinius reikalus, skaičiuoti, derintis. Pradžioje visai sudėtinga dar buvo ir atsidėti tiesiog tinkamą sumą pinigų, kadangi mokesčius moki deklaruodamas, o ne iškart, gavęs pinigus. Bet visko išmokstama per kokius vienerius-dvejus metus“ , - sako jis.
Viskas paprasčiau nei atrodo
Vis dėlto, pasak A. Ambrazevičiaus, receptas kaip tapti laisvai samdomu darbuotoju yra daug paprastesnis, nei pats darbas.
„Reikia nebijoti viską mesti ir pradėti iš naujo. Ai, ir dar ką nors gero mokėti“, - patarimais dalijosi jis.
Tuo tarpu A. Didžgalvis tikina, kad pirmiausiai kiekvienas norintis dirbti savarankiškai turi suprasti, kuo yra išskirtinis ir kaip tai padėtų pritraukti klientus.
„Dažnai reikia mokėti save parduoti, kitaip tavęs niekas nesamdys. Kodėl žmonės turi būtinai rinktis tavo paslaugas? Juk dabar šimtai žmonių filmuoja, fotografuoja, rašo straipsnius, šoka ar veda renginius“, - sako jis.
Savaime suprantama toks darbo stilius ne tik nėra priimtinas kiekvienam, tačiau ir tinka ne visiems. Pasak T. Vidmanto, laisvai samdomu darbuotoju tampama savaime ir jokios auksinės taisyklės čia nėra.
„Ne visiems tinka ir ne visiems privaloma. Kai kurie geriau dirba, kai dirba kažkam ar atlieka tam tikras funkcijas įmonėje. Čia nėra nieko blogo ir taip turi būti. Tas, kuriam yra lemta būti laisvai samdomu, anksčiau ar vėliau tokiu tampa“, - pastebi pašnekovas.
