Apie Lietuvą, mininčią sovietų okupacijos 70-metį, svarsto Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas.
– Lietuva mini sovietų okupacijos 70-metį. Tačiau stebint viešąją erdvę susidaro įspūdis, jog dalis piliečių taip ir nesuvokia, kas iš tiesų įvyko 1940-aisiais. Ar ir jūs tą pastebite? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė A. Patacko.
Garbinti ar keikti
– Žiūrint, apie kurią Lietuvą kalbame. Juk liko dvi Lietuvos. Vienai daug aiškinti nereikia, mes žinojome, kas yra tas įvykis, kuris iš esmės viską pakeitė mūsų mąstysenoje ir gyvenime. O kita Lietuva, aišku, irgi suvokia tą įvykį, tačiau jį kitaip traktuoja, kitaip jo reikšmę suvokia. Būtent iš jos pasigirsta, kad „tada buvo geriau“. Man toks posakis apskritai egzistenciškai nesuvokiamas.
– Galbūt dėl to, kad apie tą laikotarpį vis dar pernelyg mažai aiškinama? Antai Salomėja Nėris, Vincas Krėvė, galų gale tas pats Petras Cvirka, kuriam net ir paminklą turime sostinės centre, vis dar vaizduojami vienpusiškai. Kažkaip nutylima, kad būtent tokių ir panašių veikėjų rankomis Lietuva buvo atiduota sovietams. Tai tik pavyzdys, tačiau gal iš čia tas nesuvokimas?
– Ko gero. Tai kažkoks mąstymo defektas. Žmonės turėjo talentą, o elgėsi kaip niekšai. Ypač P. Cvirka. Nesuvokiu tokių dalykų. Keista girdėti, kad „taip, jie talentingi, gražiai rašė, bet suklydo“. Niekas ten nieko nesuklydo, jie elgėsi pagal savo pasaulėžiūrą. Tiesa, po to vienas kitas gailėjosi. Tie žmonės jokie ne didvyriai, jie nėra net ir gerbtini.
Regis, kiekvienas turime išsiaiškinti asmeniškai, kaip tada iš tiesų buvo. Iki šiol nesuvokiu, kaip tokiems žmonėms galime statyti paminklus. Juk tai elementarūs niekšai, išdavę savo draugus.
Nusileisti negalima
– Tie žmonės anuomet buvo vadinami „pažangiaisiais“, nors tai buvo sovietų „penktoji kolona“ Lietuvoje. Tačiau, regis, ir dabar tokių „pažangiųjų“ vis dar nemažai. Kalbu, aišku, ne apie tuos, kuriems anuomet buvo geriau.
– Tas reiškinys senas. Jam kur kas daugiau nei 70 metų. Ir dabar yra žmonių, kurie turi visus požymius, ką galime vadinti įtakos agentais. Tokių, kurie kritiniu laikotarpiu pasireiškia, po to vėl gula ant dugno. O po to vėl prabyla. Yra tos jėgos. Toks keistokas reiškinys.
Artimiausioje istorinėje perspektyvoje reikia susidoroti su tuo 70-mečiu. Ir čia jokiu būdu negalime nusileisti. Ne todėl, kad mes būtume kerštingi, o dėl jaunosios kartos. Negalime leisti, kad tas vėžys, ta šizofrenija, tas sąmonės suskilimas būtų perduoti. Vyksta idėjų, pasaulėžiūrų kova. Jie išsinešdino, paliko čia šitą užkratą, o jis ir toliau nuodija ir griauna.
– Kai kas sako, kad Lietuva buvo užimta jau 1938-aisiais padedant rusų Lietuvoje suformuotai „penktajai kolonai“ per visokias draugijas SSSR kultūrai pažinti ir panašiai. Esate minėjęs, kad niekas nepasikeitė.
– Taip. Panašiai yra ir dabar. Tik dabar ta „kolona“ tokia labai įvairi, marga. Jų atpažinimas yra lakmuso popierėlis – santykiai su Rusija.
„Liokajiška“ politika
– Niekam ne paslaptis, kad lankstymasis Rusijai ir Vladimirui Putinui prasidėjo sulig prezidentės Dalios Grybauskaitės išrinkimu.
– Savo užsienio politikos liniją galime pavadinti „liokajiška“. Tokia politika yra stumiama labai atkakliai, aukščiausiu prezidentūros lygiu. Ypatingų tokios politikos ženklų kol kas šviesoje lyg ir nematyti. Ana pusė žino ir laukia didesnių tūptelėjimų ir lyžtelėjimų. Atskirkime sąmoningą lygmenį – tai įtakos agentai ir į juos panašus. Tačiau yra ir kitas, toks pasąmoninis lygmuo, apie kurį sukasi mūsų kalba. Yra žmonių, kurie patys nežino, kodėl taip daro ir galvoja.
– Tačiau jau ateina nauja karta, senieji, jūsų žodžiais tariant, „užkrato nešiotojai“, grimzta praeitin. O ypatingų pasikeitimų nematome. Kaip manote, kas čia atsitiko?
– Tai išties įdomu. Jaunoji karta lyg ir neturėtų turėti to „defekto“. Ir galėtume į tai nebekreipti dėmesio, palikti viską istorikams. Tačiau vis dėlto kažkas yra. Vėlgi linkstu prie to, kad tai yra užkratas. Iš kur tie rusiški keiksmai?
Atrodė, vienu laiku jau buvo persilaužimas, nors ir nedidelis. Atrodė, kad liko tik angliški keiksmai, rusiški lyg ir jau buvo dingę. Bet tik trumpam. Dabar jie vėl, rusiški, atsirado. Žmonės nebemoka rusiškai, o keikiasi vien rusiškai.
