Jėzus buvo pabėgėlių sūnus, kuris gynė vargšus ir ragino savo pasekėjus nemesti pirmojo akmens. Tačiau kalbant apie balsadėžes, Jėzus tapo politine griežtų konservatorių ir prieš migraciją nusiteikusių populistų, nuosavybe.
Vengrijoje ministras pirmininkas Viktoras Orbánas, prieš migraciją nusiteikęs radikalas, yra pasiskelbęs krikščioniškosios Europos ir neliberalios demokratijos šalininku. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvęs prezidentas Donaldas Trumpas surengė prieštaringai vertinamą galimybę nusifotografuoti priešais istorinę Šv. Jono episkopalinę bažnyčią, laikydamas Bibliją.
Italijoje Matteo Salvini, kraštutinių dešiniųjų Lygos partijos lyderis, savo mitinguose reguliariai naudojasi katalikiškų simbolių, pavyzdžiui, rožinio bučiavimo, demonstravimu. Giorgia Meloni, vadovaujanti postfašistinei Italijos brolių partijai, išpopuliarėjo su kalba, kurioje šaukė: „Aš Giorgia. Aš Moteris. Aš esu mama. Aš esu krikščionė“.
Ši tendencija neliko nepastebėta Vatikano, kuris tyliai atsiriboja nuo tokių politikų. Nors Romos katalikų bažnyčia neatsitraukė nuo pagrindinių konservatyvių kovų, tokių kaip abortai ir tradicinės šeimos struktūros, kitais klausimais popiežius Pranciškus laikosi ryškiai liberalios pozicijos (pagal savo pirmtakų standartus).
„Kas aš toks, kad teisčiau“, – kartą pasakė jis, kalbėdamas apie homoseksualumą. Migracijos klausimu jis nepraleidžia progos paraginti dosnesnio požiūrio, nevengdamas kritikuoti D. Trumpo imigracijos politikos kaip „žiaurios“.
Keliaudamas į Graikiją anksčiau, Pranciškus palygino neseniai atšauktas Europos Sąjungos gaires dėl tokių terminų kaip „Kalėdos“ ir „krikščionis“ su istorinių diktatūrų veiksmais. Tačiau pagrindinis jo kelionės įvykis buvo kreipimasis į prieglobsčio prašytojus ir pareigūnus. Jis paragino Europą laikytis švelnesnės pozicijos migrantų klausimu ir neleisti Viduržemio jūrai tapti „mirties jūra“.
Panašu, kad popiežius taip pat stojo į JAV prezidento Joe Bideno pusę vykstančiose diskusijose dėl to, ar politikams, palaikantiems abortų teises, neturėtų būti suteiktas sakramentas. Per rudenį vykusį susitikimą Pranciškus prezidentą pavadino „geru kataliku“ ir pasakė, kad jis turėtų ir toliau priimti komuniją, žurnalistams sakė J. Bidenas.
Esmė, sakė ES Vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) generalinis sekretorius Manuelis Enrique Barrios Prieto, kad 2000 metų senumo Jėzaus mokymai negali būti skirstomi į politines kategorijas, kurios buvo sukurtos per Prancūzijos revoliuciją XVIII a. pabaigoje.
„Tikroji problema yra kategorijų ir etikečių, kurios sukurtos mūsų laikais, o ne Jėzaus, naudojimas, – sakė jis. – Mūsų sukurtos etiketės neturėtų būti taikomos Jėzui“.
Panašiai perspėjo ir Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolin, rugsėjį susitikęs su centro dešiniosios Europos liaudies partijos (EPP), kuriai priklauso žemyno krikščionys demokratai, lyderiais.
„Krikščionybėje tu nesirenki to, kas tau labiausiai patinka ar kas patogiausia, – sakė jis. – Krikščionybėje tu turi priimti viską, nes tai nėra apsipirkinėjimas prekybos centre“.
Grąžinkime Jėzui tai, kas yra Jėzaus
Diskusija apie Jėzaus vietą žemiškosios politikos sferoje vyksta nuo biblinių laikų. Romos valdytojo Poncijaus Piloto paklaustas, ar jis yra žydų karalius, Jėzus atsakė: „Mano karalystė nėra šiame pasaulyje“.
„Jėzaus žinutė yra religinė, o ne politinė, – sakė Barrios Prieto. – Nors akivaizdu, kad Jėzaus žinia – Jėzaus mokymas – turi politinių ir socialinių reikšmių.“
Nuo viduramžių iki naujesnių laikų mąstytojų, tokių kaip Hegelis ir Nietzsche, diskusijos apie Jėzų „sukūrė kultūros industriją, kuri leido jam tapti įvairių priežasčių paladinu“, sakė Marco Filoni, politikos filosofas iš Romos Link Campus universiteto.
Jis sutiko, kad būtų neteisinga naudoti šiuolaikines politines kategorijas kalbant apie Jėzų – „taip pat mes jų netaikytume kitoms istorinėms asmenybėms, tokioms kaip Čingischanas“, sakė jis.
Daugiausia šiuolaikinėje epochoje krikščionybė buvo pririšta prie vienos politinio spektro pusės, nes krikščionių demokratų partijos tokiose šalyse kaip Vokietija ar Italija stengėsi atstovauti religinėms vertybėms, o daugeliu atvejų socialistai ir komunistai apėmė pasaulietinę, dažnai antiklerikalinę pasaulėžiūrą.
Naujausi sukrėtimai Europoje sukūrė naują politinių partijų grupę, kuri perėmė krikščionybės vėliavą kaip tapatybės dalį.
2007–2008 m. finansų krizė ir 2015–2016 m. migracijos krizė „didelėse visuomenės nuomonės srityse sukėlė nuosmukio jausmą ir sukėlė baimę bei įtarumą globalizacijai, liberalizmui, užsieniečiams... Trumpai tariant, jie nusistatė prieš pačią atviros visuomenės idėją“, – sakė Iacopo Scaramuzzi, knygos apie tai, kaip populistai naudojosi krikščionybe, autorius.
„Visi šie politikai gana staigiai pradėjo naudoti krikščionybę ir krikščioniškus simbolius labai parankiu būdu, norėdami nuraminti savo rinkėjų apygardą“, – pridūrė jis.
Žmogus kuria Dievą
Šių naujų judėjimų politika dažnai turi mažai ką bendro su tikėjimu. Politikai populistai retai būna pamaldūs. Daugeliu atvejų jie net neturi tradicinės šeimos: D. Trumpas ir M. Salvini yra išsiskyrę, G. Meloni yra nesusituokusi mama. Ir bent jau Europoje jų rinkimų apygardos darosi pasaulietiškesnės.
Religijos akcentavimas dažnai susijęs ne su tikėjimu, o su nostalgija. „Jie pripažįsta krikščionybę kaip bendrą kalbą, tradicijos aurą, patogų auksinės praeities atminimą, kai mieste nebuvo Europos Sąjungos, nebuvo gėjų santuokų, nebuvo musulmonų“, – sakė I. Scaramuzzi. Pasak jo, Jėzus tampa „tapatybės žyma“.
Ar tikime, kad Jėzus buvo dešinėje, ar kairėje, paprastai priklauso nuo to, kurioje politinėje pusėje esame patys. Neseniai JAV atliktas tyrimas parodė, kad kalbant apie politiką, žmogus kuria Dievą pagal savo paveikslą, o ne atvirkščiai.
Tyrėjai paprašė dalyvių įsivaizduoti, ką Jėzus būtų galvojęs apie šiuolaikines problemas. Krikščionys respublikonai įsivaizdavo Jėzų, kuris buvo linkęs prieš turto perskirstymą, nelegalius imigrantus, abortus ir tos pačios lyties asmenų santuokas. O krikščionys demokratai tikėjo, kad Jis būtų daug liberalesnių pažiūrų, pirmenybę teikdamas labdarai migrantams, o ne, tarkime, prieštaravimui abortams.
