Holivudo žvaigždės Melo Gibsono režisuota "Kristaus kančia" (The Passion of Christ) tėra tik paskutinysis bandymas iš daugelio, kuriais siekta perkelti Jėzaus gyvenimą į kino ekraną ir kurie savo ruožtu yra sulaukę nevienareikšmių vertinimų, sukėlę pasigėrėjimą, pasipiktinimą ir pašaipas.
Jau daugiau kaip šimtmetį filmų kūrėjai mėgina Kristaus gyvenimą paženklinti savąja žyme: pradedant 1927 metų Cecilo B.De Mille'o (Sisilo B.De Milo) sukurtu begarsiu epu "Valdovų valdovas" (King of Kings), ir baigiant 1979 metų legendinės grupės "Monty Python" pastatyta satyra "Brajeno gyvenimas" (Life of Brian) ar 1988 metais Martino Scorceses (Martino Skorcezės) režisuota seksualumo persunkta juosta "Paskutinis Kristaus gundymas" (The Last Temptation of Christ).
Jėzaus filmografija, kurios pradžią istorikai skaičiuoja nuo 1897 metų, apima visus įsivaizduojamus žanrus: tarp jų yra ir 1973 metais susuktas miuziklas "Jėzus Kristus superžvaigždė" (Jesus Christ Superstar), ir netgi mažai kam žinoma danų pornografinė juosta, pavadinta "Daugybė Jėzaus meilių" (The Many Loves of Jesus).
Kaip teigia knygos "Dieviškieji įvaizdžiai: Jėzaus istorija ekrane" (Divine Images: A History of Jesus on the Screen) autoriai Roy Kinnardas (Rojus Kinardas) ir Timas Davis (Timas Deivis), imtis pagrindinio Jėzaus vaidmens iš viso yra ryžęsi 47 aktoriai, tarp jų - Maxas Von Sydowas (Maksas fon Siudovas) bei Willemas Dafoe (Vilemas Defo). Visus šiuos bandymus lydėjo skirtinga sėkmė.
C.B.De Mille'o filmas laikytinas pirmuoju išsamiu Holivudo mėginimu pavaizduoti Jėzų. Jame būta įsimintino Marijos Magdalietės, važinėjančios po Šventąją Žemę dryžuotu kaip zebras iškilmių vežimu, personažo.
C.B.De Mille'ui, visai kaip M.Gibsonui po beveik aštuoniasdešimties metų, teko susidurti su ta pačia problema - žydams metamais kaltinimais dėl Kristaus mirties, juolab kad tais laikais Amerikos visuomenėje atvirai klestėjo antisemitizmas.Ir vėlgi visai kaip M.Gibsonas, C.B.De Mille'as prieš pasirodant filmui turėjo derėtis su susirūpinusiomis žydų grupėmis.
Jo pasiekta išlyga buvo tokia: Romos paskirtas aukščiausiasis judėjų kunigas Kajafas pavaizduotas kaip korumpuotas tarpininkas, veikęs nepriklausomai nuo žydų liaudies ir rezgęs sąmokslą susidoroti su Jėzumi.
"Visi, pradedant C.B.De Mille'u, suprato, kad jiems teks susidurti su žydų klausimu", - sakė Hamiltono koledžo religijos studijų profesorius Steve'as Humphries-Brooksas (Stivas Hamfris Bruksas), šiuo metu rašantis knygą "Kinematografinis Išganytojas" (The Celluloid Saviour).
Iki pasirodant M.Gibsono "Kristaus kančiai", daugiausiai prieštaravimų sulaukė M.Scorceses mėginimas pavaizduoti Kristaus gyvenimą. Tose šalyse, kur šio filmo nedrausta rodyti, kilo tūžmingi protestai, o kino teatrų savininkus netgi grasinta sprogdinti.
Krikščionių bendruomenes piktino vaizduojama Jėzaus kova su esminiais žmogiškaisiais potraukiais, pavyzdžiui, seksualiniais troškimais, tuo tarpu eiliniams žiūrovams nepatiko kai kurie personažai, - pavyzdžiui, Harvey Keitelio (Harvio Keitelio) suvaidintas Judas, kalbėjęs su ryškiu Bruklino rajono akcentu.
Pats Jėzus beveik visuomet vaizduojamas ne kaip Artimųjų Rytų žydas, koks jis iš tikrųjų ir buvo, o kaip žydraakis europietis. Šis "standartas" nusistovėjo nuo 1977 metų, kai Franco Zeffereli (Franko Zefirelio) juostoje "Jėzus iš Nazareto" (Jesus of Nazareth) pagrindinį Kristaus vaidmenį atliko Robertas Powellas (Robertas Pauelas).
"Visi šie filmai tam tikra prasme tėra kostiuminės dramos, - teigia S.Humphries-Brooksas. - Galbūt juose nebėra tokių niekam tikusių barzdų, kokias turėjo C.B.De Mille'o aktoriai, bet iš esmės jie laikosi įsikibę tos pačios falsifikuotos ikonografijos".S.Humphries-Brooksas teigia dar nematęs nė vieno išties gero filmo apie Kristaus gyvenimą.
"Amerikoje ryškėjančios tendencijos iš tikrųjų yra ne mėginimas atspindėti istorinį Jėzų, o daugiau skirtos Amerikai ir tam, ko rekia, kad galėtų išsigelbėti pati Amerika", - teigia jis.
AFP-BNS
