Skelbiame kelias ištraukas iš Jelenos Tregubovos knygos “Kremliaus digerio pasakojimai”. Jelena Tregubova yra įspūdingiausios pastarojo meto knygos apie Boriso Jelcino ir Vladimiro Putino Rusijos politikos užkulisius autorė. Vos pasirodžiusi Rusijoje, knyga tuoj pat tapo bestseleriu ir sulaukė griežtos Kremliaus reakcijos. 2004 m. autorė neteko galimybės Rusijoje dirbti žurnalistinio darbo ir baimindamasi dėl savo saugumo kurį laiką gyveno užsienyje.
Kai man girdint kas nors ištaria žodį “Stokholmas”, aš iki šiol tiesiog sustingstu. Ir ne aš viena, dar kelios dešimtys žurnalistų ir politikų, kurie 1997 metų gruodžio pradžioje nutarė pasivažinėti kartu su Rusijos prezidentu į Švediją.
Viskas prasidėjo nuo to, kad Jelcinas vos neapvesdino pirmojo vicepremjero Boriso Nemcovo su Švedijos princese Viktorija. Per oficialų karališką priėmimą, pakėlęs šampano taurę, prezidentas pasišaukė savo favoritą - jaunąjį reformatorių, linktelėjo Švedijos monarcho dukters link ir pareikalavo:
- Žiūrėk, kokia simpatiška mergaitė! Reikia tave su ja apvesdinti. Eik, susipažink!
- Borisai Nikolajevičiau, čia juk Švedija! Žinote, koks griežtas čia etiketas! Ji juk - neprieinama būtybė, su ja taip paprastai negalima! - pabandė atkalbėti nuo piršlybų avantiūros prezidentą Nemcovas.
Bet Rusijos “carui” buvo nusispjauti į švedų protokolus: Jelcinas nieko nelaukdamas prisitraukė prie savęs apstulbusią iš siaubo Viktoriją ir mėgaudamasis pabučiavo ją.
- Na! O dabar tu! - pareikalavo Jelcinas iš savo numylėtinio Nemcovo.
Kad išgelbėtų Švedijos princesės, o kartu ir savo šalies garbę, vicepremjeras panaudojo paskutinį slaptą ginklą:
- Borisai Nikolajevičiau, aš negaliu, aš vedęs. O čia juk yra toks įstatymas: jeigu kas palies netekėjusią princesę - viskas, iškart turi ją vesti!
- Ech tu!.. - nepatenkintas nutęsė Jelcinas.
Bet netrukus rizika atimti princesės garbę visiems atrodė tiesiog niekis. Spaudos konferencijoje, vykusioje Stokholmo rotušėje, Senelis kalbėjo kaip prisuktas.
Sąmonės srautas, kaip paprastai, prasidėjo nuo pamėgtos temos: “Branduolinės galvutės”.
- Aš pasiūliau Jungtinėms Valstijoms du kartus sumažinti turimų atominių ginklų skaičių! O kol kas aš priėmiau sprendimą, kad Rusija viena, be kitų, vienašališkai sumažins branduolinių galvučių skaičių trečdaliu… O paskui reikia išspręsti klausimą iki galo, iki visiško atominio ginklo sunaikinimo! - paskelbė Jelcinas ir daugybė reporterių jau pradėjo mėšlungiškai pliekti sensacingą pranešimą į savo agentūras.
Atrodytų, kad Vakarų diplomatams jau pats laikas džiaugtis tokiu beprecedenčiu Rusijos valstybės vadovo pacifizmu. Bet kur tau. Taiki Jelcino iniciatyva tučtuojau buvo sugadinta: staiga jis prie branduolinių valstybių priskyrė tas, kurios branduolinio ginklo neturi - Japoniją ir Vokietiją.
Čia pat kliuvo ir Švedijai. Jelcinas staiga supainiojo ją su Suomija ir paskelbė, kad XX amžiuje ji trumpą laiką kariavo su Rusija.
- Bet dabar visa tai praeityje… - taikiai užbaigė Rusijos lyderis.
Tačiau vos sutikęs atleisti švedams mitinį XX amžiaus karą, Jelcinas ėmėsi mokyti vietinę vyriausybę.
- Teisingai čia, Švedijoje, jūsų gyventojai, jūsų darbininkai reiškia nepasitenkinimą savo vyriausybe! - apstulbino švedus jų brangusis svečias. - Nes jūs visą laiką vietoj dujų naudojate anglį! O reikia naudoti dujas! Ir Rusija jums gali jų parduoti!
Iš kokių liaudies pasakų apie švedų rūdos kasyklas Jelcinas ištraukė šiuos duomenis - taip ir liks didžioji Rusijos diplomatijos paslaptis.
Čia pat atėjo eilė jaudintis Rusijos delegacijai.
- Aš daviau jiems nurodymus! - linktelėjo į savo svitos pusę Jelcinas. - Sutartis dėl dujotiekio turi būti paruošta ne kokiais nors devyniasdešimt devintais metais, o rytoj aštuntą valandą ryto!
Tą akimirką pažvelgusi į Jelciną lydinčią komandą, pastebėjau, kad vicepremjero Nemcovo ir prezidento atstovo spaudai Jastržembskio, pagal švedų protokolą turėjusių stovėti sargyboje šalia prezidento, veidai netgi ne pablyško, o įgavo negerą, žalią, alpulio būsenos spalvą.
Ypač silpnų nervų Rusijos žurnalistės, sėdėjusios šalia manęs, jau ėmė raudoti balsu. Viena po kitos jos pašoko iš vietos ir užsidengusios delnais šlapius nuo ašarų veidus, bėgo išėjimo link.
O aš tiesiog negalėjau pajudėti iš siaubo ir kaip užkerėta neįstengiau nusukti akių nuo prezidento.
Čia po truputį Jelcino “prisukimas” baigėsi: jis pradėjo užsikirtinėti, atsakinėti ne į tuos klausimus, jo veidas vis labiau tįso ir pagaliau, atsitiktinai užkliuvęs už mikrofono laido, jis susvyravo ir tiesiog tribūnoje lėtai kaip didžiulis žaibo pakirstas ąžuolas ėmė virsti.
Aš buvau apimta jausmo, kad dar kelios minutės - ir šis begalinis košmaras baigsis baisia kulminacija. Žodžiu, kad mano prezidentas numirs tiesiog čia ir dabar, mano akivaizdoje.
Tuomet prezidento svitą apėmė isterija. Jastržembskis puolė gelbėti prezidento - stengdamasis sudaryti įspūdį, kad turi perduoti Jelcinui kažkokius svarbius popierius, spaudos atstovas kaip rūpestinga auklė, stengdamasis, kad niekas nepastebėtų, prilaikė prezidentą, kad tas neparvirstų, o paskui išradingai pristūmė jam kėdę ir pasodino prie stalo.
Reformatorius Nemcovas pasirodė jautresnis įspūdžiams nei jo “nuotaka” iš Švedijos: pirmasis vicepremjeras staiga susvyravo, griebėsi už galvos ir galvotrūkčiais puolė iš tribūnos - prie to paties kairiojo išėjimo, kur jau pasislėpė nuo švedų diplomatų akių pusė Rusijos delegacijos ir spaudos atstovų.
Nebeturėdama jėgų stebėti širdį draskančio reginio, netrukus ten pat pasitraukiau ir aš.
- Aš pajutau, kad dar sekundė ir pats apalpsiu, - prisipažino man baltas kaip popierius Borisas Nemcovas, kaip vėduokle vėdindamasis prezidento vizito scenarijumi.
O šalia jo viena mano kolegė žurnalistė trūkčiojo už rankogalio prezidento Jelcino dukrą Tatjaną ir garsiai, tarsi kontūzyta, rėkė jai į veidą:
- Bet juk tai pyzdec! Tania! Juk tai pyzdec!!! Ką gi dabar daryti?!
Absoliučiai šaltakraujiškai atrodanti prezidento dukra Tania nutarė šios netikėtos minties nekomentuoti.
Tačiau labiausiai tą vakarą mane sukrėtė Jelcino atstovo spaudai Sergejaus Jastržembskio šaltakraujiškumas. Kai iš rotušės linkstančiomis iš jaudulio kojomis aš atbėgau prie Stokholmo žiniasklaidos centro, pastebėjau jį vieną vienutėlį likus minutei iki įėjimo į jau sausakimšą susijaudinusių žurnalistų konferencijų salę. Ir tarsi aktorius užkulisiuose prieš išeidamas į sceną, Jastržembskis keletą sekundžių, nepastebėdamas manęs, kruopščiai nutaisinėjo mimiką ir mankštino lūpas - kad suteiktų savo veidui įprastą gutaperčinę džiaugsmingą išraišką.
Matant nervingai trūkčiojantį veidą ypač bauginamai atrodė tai, kad jo rankos, laikančios plastikinį kavos puodelį, kurį jis automatiškai pasičiupo nuo esančio prie įėjimo staliuko žurnalistams, NEDREBĖJO. Jis tiesiog laikė prieš save tą nelaimingą puodelį ir nėkart iš jo nė nesriūbtelėjo - atrodė, kad laikydamas jį bandė įsitikinti savo pusiausvyra.
- Serioža, kas vyksta? Ar galite man paaiškinti? - tyliai paklausiau jo.
- Jei tik aš pats galėčiau suprasti, kas vyksta, Lenočka… Jūs nepatikėsit: kiekvieną kartą, kai prezidentui tai nutinka, aš jaučiu tiesiog fizinį skausmą… - iš netikėtumo, po šoko dar nespėjęs nutaisyti įprasto “guminio” veido, prisipažino Jastržembskis.
Bet čia pat, praėjus šimtajai sekundės daliai, Jastrebas suėmė save į rankas, pasitaisė ir nusišypsojo savo firmine gumine šypsena:
- Kas vyksta? Vyksta spaudos konferencija!
Ir galantiškai atvėręs prieš mane salės duris, kurioje iš nekantrumo jau gaudė mano kolegos, atstovas spaudai puolė į mūšį.
To reflektuojančio Jastržembskio, kurį aš atsitiktinai pamačiau koridoriuje, čia jau nebebuvo nė pėdsako.
Jis kaip žiauriame didžiajame tenise, kurio aistruolis buvo, negailestingai ir tiksliai atmušinėjo visus žurnalistinius kamuoliukus, čia pat rasdamas genialių formuluočių, paaiškinančių Jelcino keistenybes:
- Žurnalistams paprastai nežinoma, kas vyksta už uždarų durų per derybas. Diplomatinė virtuvė paprastai yra už regėjimo lauko. Bet Rusijos prezidentas, kaip jau žinoma, turi savo stilių. Ir šiandien jūsų akivaizdoje jis padarė tai, ko diplomatai paprastai nedaro: Rusijos prezidentas truputėlį pravėrė žurnalistams langelį į patalpą, kurioje paprastai vyksta slaptos diplomatinės derybos. Iš esmės - čia jau aš savo ruožtu atskleidžiu jums paslaptį - jis užsiminė jums apie būsimas Rusijos ir JAV derybas dėl strateginės puolimo ginkluotės problemos…
Kažkokį amžinai Jelcino sveikata susirūpinusį japoną, atkakliai klausinėjusį, kaipgi dėl prezidento, priskyrusio Japoniją prie branduolinių valstybių, reakcijos adekvatumo, Jastržembskis apskritai pavertė kvaileliu:
- Japonija? Taip? Jis įvardijo Japoniją? Na, vadinasi, liežuvis susipynė - negi jūs pats nesuprantate? Pakeiskite Japoniją į… aš ir pats jau nepamenu: kokios dar šalys branduolinės? A? Aha! Štai! Jūs ir pats nepamenat! Vadinasi, pakeiskit į Didžiąją Britaniją! O Vokietiją apskritai pamirškit.
Kremliaus “vanagas” taip profesionaliai visą pusvalandį plovė visiems smegenis, kad po spaudos konferencijos aš ir pati vos nesuabejojau: ar iš tikrųjų prieš valandą girdėjau priešmirtinius Jelcino kliedesius, o ne “diplomatines paslaptis pro vos pravertą langelį”.
Kitą dieną, skaitydamas iš lapo ilgą kalbą Švedijos parlamente, Jelcinas kalbėjo įtartinai gargaliuodamas, bet užtat jau akivaizdžiai suprasdamas, ką kalba. Ir retokai painiojosi. O svečių ložėje sėdėję Djačenko su Jastržembskiu jau ramiai ir linksmai kikeno iš smulkių prezidento kalbos riktų. Ir aš dar kartą nusistebėjau geležiniais tos porelės nervais.
Kur kas emocionalesnis Nemcovas vėliau man prisipažino, kad Stokholmo skandalo priežastimi jis laiko tą šampano taurę, kurią Jelcinas per priėmimą pas Švedijos karalių vos vos palietė lūpomis.
- Supranti, kai Jelcinas turi problemų dėl sveikatos, normaliai iš pažiūros jo būklei palaikyti, jis, rodos, prigirdomas kažkokių labai stipriai veikiančių vaistų, kuriuos vartojant kategoriškai draudžiama gerti alkoholinius gėrimus. Antraip iškart “nuneša stogą”, taip ir nusibaigti galima. Ir iš tikrųjų, kai jis tokios būklės, pakanka vos gurkštelėti nors paties silpniausio vyno ar šampano ir prasideda šitas košmaras…
Po dvejų su puse metų iš Stokholmo - iš miesto, kurio netgi pavadinimą norėčiau užmiršti amžiams - gavau netikėtų linkėjimų. 2000 metų gegužės 24 dieną Nemcovas paskambino man būtent iš Švedijos sostinės, kad pasveikintų mane su gimtadieniu:
- Prisimeni, kaip Senelis ant mūsų rankų merdėjo… Dabar skrendu į Maskvą. Ką tau parvežti iš Švedijos dovanų gimtadieniui?
Paprašiau “ko nors švediško, bet ne šeimą ir ne gimnastikos sienutę”. Taigi Boria, atvykęs į mano šventę tiesiai iš oro uosto, svečių susižavėjimui (tarp jų buvo ir žurnalistų, kartu su Jelcinu išgyvenusių Stokholmo košmarą), padovanojo man prabangų švedišką tautinį kostiumą. Ir tai pagaliau nors šiek tiek padėjo man susitaikyti su nelaimingu miestu, kurio darbininkai turbūt iki šiol “piktinasi savo vyriausybe dėl to, kad ji kūrena anglimi, o ne rusiškomis dujomis”.
Ištrauka iš greitai lietuvių kalba pasirodysiančios Jelenos Tregubovos knygos “Kremliaus digerio pasakojimai”.
