Remiantis įvairiomis prognozėmis, pasaulio pabaiga gali ateiti bet kada. Kai kas mano, kad kataklizmas kils, kai apsivers Žemės magnetiniai poliai.
Kai šiaurė atsidurs pietuose, anot jų, kontinentai pradės judėti į vieną arba kitą pusę, sukeldami didžiulius žemės drebėjimus, sparčius klimato pokyčius ir ištisų rūšių išnykimą, rašo lifeslittlemystieries.com.
Geologiniai duomenys rodo, kad Žemės istorijoje būta šimtų polių apsivertimų. Jie įvyksta tuomet, kai dalis geležies atomų skystame Žemės išoriniame branduolyje išsirikiuoja priešinga krytimi, tarsi maži magnetai, nukreipti į kitą pusę, nei esantys aplink. Kai ši priešinga dalis pasiekia tokį tašką, kai ima dominuoti branduolyje, visas Žemės magnetinis laukas apsiverčia. Paskutinį kartą tai nutiko prieš 780 tūkst. metų, akmens amžiuje. Egzistuoja įrodymų, leidžiančių manyti, kad planeta dabar gali būti ankstyvosiose persivertimo stadijose.
Tačiau ar tikrai turėtume to bijoti? Kas nutiks tuomet, kai į šiaurę nukeiptų kompasų rodyklės pasisuks 180 laipsnių ir ims rodyti Antarktidos kryptimi? Ar kontinentai suirs, ar mūsų laukia labiau kasdieniški pokyčiai?
„Pats didžiausias pokytis, vykstantis persiverčiant poliams, yra labai didelis bendro lauko stiprumo sumažėjimas“, – teigia Jean-Pierre'as Valet, Žemės fizikos institute Paryžiuje tyrinėjantis geomagnetinius apsivertimus.
Tam, kad Žemės magnetinis laukas persiverstų, reikia 1–10 tūkst. metų, o šiam procesui vykstant, jis smarkiai sumažėja. „Tai nėra staigus persivertimas, o lėtas procesas, kurio metu lauko stiprumas susilpnėja, labai tikėtina, kad laukas tampa daug sudėtingesnis, kurį laiką gali atsirasti daugiau nei du poliai. Tuomet jis atgauna stiprumą ir išsirikiuoja priešingoje pusėje“, – aiškino Monika Korte, Niemegko geomagnetinės observatorijos Potsdame, Vokietijoje, mokslo direktorė.
Anot mokslininkų, sunkiausia Žemės gyventojams būtų ištverti tarpinę fazę, kai magnetinis laukas būtų susilpnėjęs.
Pasak Rochesterio universiteto geofizikos profesoriaus Johno Tarduno, stiprus magnetinis laukas padeda apsaugoti Žemę nuo Saulės radiacijos.
„Saulėje retkarčiais vyksta vainiko masės išsiveržimai, o kartais ji sviedžiama tiesiai link Žemės. Kai kurias daleles, siejamas su šiais išsiveržimais, Žemės magnetinis laukas gali užblokuoti. Laukui susilpnėjus, šis skydas taptų ne toks efektyvus“, – teigia J. Tarduno.
Elektros krūvį turinčios dalelės, Saulės audrų metu bombarduojančios Žemės atmosferą, joje pramuštų skyles, o tai galėtų pakenkti žmonėms.
„Saulės dalelėms cheminių reakcijų metu sąveikaujant su atmosfera galėtų susiformuoti ozono skylės, tokios, kaip esančioji virš Antarktidos (nors ši atsirado dėl visai kitų priežasčių, susijusių su žmogaus veikla). Šios skylės nebūtų nuolatinės, tačiau išliktų nuo vienerių iki dešimties metų. O tai pakankamai ilgai, kad būtų pagrindo nerimauti dėl padažnėjusių susirgimų odos vėžiu“, – aiškino mokslininkas.
J. P. Valet sutinka, kad dėl silpno magnetinio lauko galėtų atsirasti ozono skylių. Praėjusiais metais viename straipsnyje jis įrodinėjo, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp neandertaliečių, mūsų evoliucinių pusbrolių, išnykimo ir ryškaus magnetinio lauko intensyvumo sumažėjimo, vykusio kaip tik tuo laikotarpiu. Atrodo, kad tuo metu geomagnetinis apsivertimas neįvyko, o magnetinio lauko susilpnėjimas nesibaigė polių apsivertimu.
Tačiau kiti mokslininkai nėra įsitikinę, kad egzistuoja ryšys tarp polių apsikeitimo ir rūšių išnykimo. „Net jei laukas taps labai silpnas, Žemės paviršiuje nuo radiacijos mus saugo atmosfera. Lygiai taip pat, kaip dabar nejaučiame ir nematome geomagnetinio lauko, lygiai taip pat nepastebėtume jokių reikšmingų pokyčių poliams verčiantis“, – tvirtina M. Korte.
Tačiau mūsų technologija vis dėlto atsidurtų pavojuje. Net ir dabar Saulės audros gali sugadinti palydovus, nutraukti elektros tiekimą ir sutrikdyti radijo ryšį. „Šis negatyvus poveikis tikrai sustiprės, jei magnetinis laukas ir jo atliekama apsaugos funkcija smarkiai sumažės“, – sakė mokslininkė.
Be to, silpnėjantis ir galiausiai persiversiantis laukas suklaidintų visas rūšis, kurios naviguodamos remiasi geomagnetizmu, tarp jų – bitės, lašišos, banginiai, bakterijos ir balandžiai. Mokslininkai neturi vieningos nuomonės, kaip šie gyvūnai su tuo susidorotų.
Tačiau dauguma katastrofų scenarijų, siejamų su geomagnetinių polių apsivertimu, yra grynos fantazijos, teigia mokslininkai. Anot jų, jokių žemynų suirimų ar judėjimų tikrai nebus.
Pirmasis to įrodymas – geologiniai duomenys. Kai įvyko paskutinis polių susikeitimas, „nebuvo jokio pasaulinio žemynų judėjimo ar kitų pasaulinio masto katastrofų, o geomokslininkai gali tai paliudyti iš rastų fosilijų ir kitų duomenų“, teigia Alanas Thompsonas iš Britų geologijos tarnybos.
Mokslininkai teigia, kad pokyčiai Žemės skystame branduolyje vyksta visiškai kitokiais atstumais ir laiko tarpais nei konvekcija Žemės mantijoje, dėl kurios juda Žemės tektoninės plokštės. Skystas branduolys liečiasi su mantijos apačia, tačiau prireiktų dešimčių milijonų metų, kad pokyčiai branduolyje prasiskverbtų pro mantiją ir imtų įtakoti tektoninių plokščių judėjimą.
„Geologinėje praeityje nėra jokių įrodymų. Mano nuomone, nėra jokio įmanomo būdo, kaip magnetinis apsivertimas galėtų sukelti žemės drebėjimus“, – įsitikinusi M. Korte.
Geomagnetinis laukas šiuo metu silpnėja. Anot J. Tardumo, tai vyksta 160 pastarųjų metų „nerimą keliančiu tempu“. Dėl to kai kas spėlioja, kad mes jau artėjame prie polių apsivertimo.
