Pradėkime nuo seno sovietmečio anekdoto: „Armėnų radijo klausia: Koks bus naktinis puodas mažagabaritiniame bute XX amžiaus pabaigoje? Atsakymas: toks pat kaip anksčiau, tik rankenėlės į vidų“. Šiandien kažką panašaus galima pasakyti apie Lietuvos politiką.
Į viešo kalbėjimo madą trumpam atėjus ironiškam „2K“ pavadinimui ir akylesniems apžvalgininkams pradėjus įžiūrėti kone magiškus (ar šamaniškus) ženklus Lietuvos valdžios elgesyje, vis labiau galvon peršasi mintis, kad skausmingiausi paskutiniųjų metų skandalai (pradedant paksogeitu ir baigiant su V.Pociūno žūtimi bei su jos išaiškinimu susijusiais dalykais) skirtingai nei tikėtasi viešiems ir neviešiems galios olimpo gyventojams tapo ne pamokomis, bet skiepais.
Prieš kelerius metus buvo vilties, kad pamokos padidins politinę išmintį ir pamažins ciniško valdžios elgesio su savo piliečiais galimybes. Tačiau šiems lūkesčiams blėstant aiškėjo tik viena permainų kryptis: demagogijos ir oficialiojo mandagumo kokybėje. Kodėl ne pamokos, o skiepo, stiprinančio lietuviškos valdžios imuninę sistemą, metafora labiau tinka? Ogi todėl, kad raštingiems piliečiams akivaizdžių, logiškai interpretuojamų ir išnarpliojamų dramų (VSD ir V.Pociūno žūties aplinkybių tyrimas) akivaizdoje atsitiko taip, kad nepaisant visa, kas išaiškėjo, niekas ir nepasikeitė. Tai, kas anksčiau buvo nematoma, dabar apsišvietė, bet valstybininkų mašina nė kiek į tai nesureagavo. Tad viskas po senovei, tik vyksta labiau matomai, beveik atvirai. Itin palanki terpė cinizmo suvešėjimui.
Oficialusis mandagumas, kuriantis nebesuprantamus politinio elgesio kazusus, „2K“ arba ikišiolinės mažumos vyriausybės kursą, iliustruoja šią būseną. Štai Kęstutis Masiulis po koncerto V.Pociūno žūčiai atminti paleidžia į viešumą lakią frazę apie žudikus, tarp kurių įžiūrėtinas vienas iš „2K“, t.y. Gediminas Kirkilas. Kitas iš „2K“ – Andrius Kubilius tuos žodžius įvertino kaip įprastinę nereikšmingą smulkmeną. Ir viskas. Toliau diskutuojama dėl konservatorių paramos mažumos vyriausybei, kurios svarbiu faktoriumi yra tikras ar tariamas dviejų politikų – Kirkilo ir Kubiliaus- geras sutarimas.
Vis labiau ryškėja politikų kalbėjimo demagoginis krūvis, vis daugiau žodžių paleidžiama tik tam, kad nukreipti dėmesį nuo svarbiausių reikalų. Tarkim, jei dauguma vyriausybei patariančių ir ekspertaujančių grupių grindė universitetų konkurencingumo ir konkursinio-programinio mokslo finansavimo principų būtinybę, ta pati G.Kirkilo vyriausybė dar liepsnojant partijų ginčams šiais klausimais jau padalijo nuo „Mažeikių naftos“ privatizavimo aukštąjam mokslui nubyrėjusius pinigus. Tiesiog paėmė ir nusprendė, kas bus šio režimo universitetiniais favoritais, nors viešai deklaravo visai kitokius viešuosius tikslus. Valdžia, kuri vietoj valingo lygiateisių konkurencijos sąlygų priežiūros būdo pasirinkinėja geriau patarnaujančiųjų privilegijavimo kelią, ir visose kitose srityse gali sau leisti viską. Įskaitant šamanų festivalį, apie kurį taikliai prabilo Vytautas Rubavičius.
Gal tai tik trumpa ramybės akimirka prieš didesnę audrą. Gal tai rimtis nelygiaverčių aktorių vaidinamoje mizanscenoje, išduodanti pasimetimą dėl to, kad režisierius dingo iš salės. Viena aišku, demokratijos ir lietuviškosios politinės sąmonės raidai šitokia padėtis yra labai pavojinga, o gijimo ženklų nėra daug. Tikėkime, kad nauji rinkimai nepavėluos.
