Krizė. Ne, ne vyriausybinė ir ne ekonominė. Pati įprasčiausia – šeimos. Ir tuo pačiu, - pati skaudžiausia. Ir kažkaip netikėtai, ar ne?
Rodos, čia pat buvo vestuvės, - su gėlėm, pažadais, priesaikom ir iš meilės žibančiomis akimis. O dabar, štai tau – krizė. Kai jau ji nutinka, dažniausiai neturime pakankamai blaivaus proto, kad ramiai nusvarstytume, ką ir kaip dabar geriausiai daryti. Atsidūrę krizėje dažniausiai verkiame, esame pasimetę, kartais – kalti, kartais, – nesaugūs, visada – įskaudinti ir sumišę.
Todėl šįkart su Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovu, psichoterapeutu Raimundu Alekna apie šeimos krizę kalbėsime paprastai, be didesnių išvedžiojimų, neįdomių jos nepatyrusiems, ir neatitinkančių lūkesčių tų, kurie krizėje yra dabar.
Kone kasdien ginčijatės su sutuoktiniu? Ne, tai dar ne krizė. Tai, veikiau, sveika kasdienybė, rodanti, kad turite ryšį su realybe ir esate dvi skirtingos asmenybės. Beje, tokių konfliktų, kurie bendro gyvenimo pradžioje atrodo „mirtini“, su laiku nė neprisiminsite, tiksliau, - nesureikšminsite. Panašiai, kaip liga nevadiname pražilusių plaukų, ar su metais atsiradusių raukšlelių.
O štai situacija, kai rimtai kalbama apie skyrybas, per pusę dalinamas televizorius, o tarp sutuoktinių šmėžuoja deklaruoti, arba dar ne, „trys asmenys“ – yra tikra šeimos krizė. Joje, kaip taisyklė, dalyvauja ne vienas asmuo (tokiu atveju išgyvenimus pavadintume asmenine vieno iš partnerių drama), o visa šeima. Tada viskas – konfliktai, dviejų elgesys, juridiniai reikalai, nuotaikų kaita „paliečia“ ir tą, kuris išeina, ir tą, kuris gal dar neišleistų, ir, žinoma, vaikus.
Realybė tokia – didesnė tikimybė išgyventi šeimos krizę tenka pradėjusiems bendrą gyvenimą itin jauniems ir, nesupykite, vadinamąjai „paprastuomenei“. Pirmiesiems dėl to, kad tuokiantis aštuoniolikos, asmenybės dar nėra susiformavusios, jos dinamiškai keičiasi, o kartu keičiasi ir poreikiai, pažiūros, tad nesubrendusiems žmonėms, sunkiau derintis prie kito.
Žemesnio socialinio sluoksnio atstovai neretai suauga tik amžiumi. Jei žmogaus, kaip asmenybės, vystymasis sustojo – liko paprasti interesai ir minimalūs, dažniausiai tik buitiniai poreikiai, jam dažnai kyla bendravimo problemų, o ir pareigos jausmas būna mažesnis.
Kodėl Jūs išgyvenate šeimos krizę? Nes nemokėjote klausytis. Arba nemokėjo klausytis jūsų. Tai pagrindinis dalykas, dėl kurio namuose kyla audros - žmonės nemoka klausytis vienas kito.
Mes patologiškai nepajėgūs suprasti, kad kitas nori būti girdimas, kad tai reikia daryti pakaitomis, o interesus - derinti. Kad jei mūsų partneris išsako kažkokią poziciją, tai jo teisė, o mūsų teisė, - atsižvelgti, arba ne. Be to, šeimoje svarbu pasiskirstyti vaidmenis, ir tai padaryti aptariant, o ne „pagal nutylėjimą“. Ar šeimos krizė ištiks jūsų porą, dar priklauso nuo jūsų abiejų brandos.
Kuo asmenybė mažiau brandi, tuo daugiau ji įneša į šeimyninius santykius chaoso, tuo dažniau turi pasitikrinti, ar viskas saugu, viskas gerai. Tas įtarumas, nepasitikėjimas dažnai užsmaugia santykius, nepalikdamas erdvės kitam žmogui pabūti pačiam su savimi. O ir tam įtariajam nelieka laiko sau. Būdamas įsitempęs, jis neurotizuojasi, ir įkaitina visą aplinką.
Taigi. Jei jūsų šeimą ištiko krizė, turite kelias išeitis. Viena, - išsiskirti. Kartais, tai iš tiesų būna paprasčiau, nei lipdyti viską nuo pradžių. Tačiau mitas, kad po krizės atnaujinti santykių neįmanoma. Tiesa, tai jau kitas kelias. Dažnai, kai poros ateina konsultuotis, paaiškėja, kad išlaikyti santykius labiau nori vienas jų, o kitam tiesiog gėda sakyti, kad jis jau nieko nebesitiki.
Tačiau iš tiesų, net patys neperspektyviausi santykiai kartais tampa net labai perspektyviais. Kadangi toks aiškinimasis, o ir pati krizė – stresas abiems partneriams, konsultacijos dažniausiai vyksta individualiai. O štai tada neretai ir paaiškėja (ne psichologui, aišku, o patiems sutuoktiniams), kad problema slypi ne kitoje barikadų pusėje, o toje pačioje, kur sėdi pats.
Kad konkuruoti reikia ne su 20-metų jaunesnėmis kojomis, „augančiomis iš pažastų“, bet su savo ego, pamiršusiu, kad kitam reikia nuoširdaus dėmesio. Aišku, su metais jausmų audros rimsta, o geismų neretai keičia saugumo poreikis ir šiltų jausmų prisiminimas. Dar atsakomybė. Prieš save ir vaikus.
Tad neslėpsime, kad poros kartu lieka ne tik patyrusios stebuklingą jausmų atsinaujinimą, bet, kartais, ir vedinos (bent iš dalies) pragmatiškų paskatų – skyrybos nėra tik dviejų žmonių apsisprendimas eiti skirtinga kryptimi. Kita vertus, suvokiama ir tai, jog bet kokie santykiai – kaip metų laikai – turi savo spalvas, tad ir naujas ryšys nenumaldomai keisis ir su laiku taps tokiu pačiu įprastu, kaip dabar yra šie, ant plauko pakibę santykiai.
Ką daryti Jums? Pasistengti kuo ramiau suvokti, ko norite iš tiesų. Išsaugoti šeimą įmanoma. O jei nepavyktų net padedant specialistui, tada susitelksite į savo siekius ir norus. Tik noriu pasakyti, kad net iš giliausios šeimos krizės yra takelis. Išeitis tikrai yra. O tie, kas ieško ne skirtumų ir kaltininkų, o bendrų sąlyčio taškų, šį takelį randa daug greičiau.
