„Nereikia savęs apgaudinėti ir sakyti, kad ant Liepkalnio ar Druskininkuose galime išauginti pasaulinio lygio sportininką. Tai lygiai tas pats, kas Rūtai Meilutytei mokytis plaukti vonioje“, – specialiame interviu Balsas.lt teigė Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas Paulius Augūnas.
Pokalbyje su kalnų slidinėjimo entuziastu P. Augūnu ne tik mėginome rasti atsakymus, kodėl Lietuvos kalnų slidininkų nematome tarp pasaulio lyderių. Nusileidome ir į mėgėjų lygį.
Aiškinomės, kokią naudą saugumui atnešė skaudi daugkartinio „Formulės-1“ čempiono Michaelio Schumacherio trauma slidinėjant, kada verta pirkti savo slides ir batus, kaip Italijoje išvengti kalėjimo, kokia tamsioji slidinėjimo pusė, kas populiariau šiuo metu – slidės ar snieglentė ir kodėl slidininkai keiksnoja „lentų“ atstovus. Taip pat Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos prezidentas dėstė savo mintis apie lietuvių slidinėjimo ypatumus.
– Daug klausimų sulaukiate apie medalius – kada parvešite kalnų slidinėjimo apdovanojimus iš pasaulio ar Europos čempionatų, o gal net olimpinių žaidynių. Turite parengtą atsakymą? – paklausiau P. Augūno.
– Esu realistas. Kad patektum į olimpines žaidynes, reikia mažiausiai 8 metų arba dvejų olimpinių. Vaikui turi būti sudarytos visos sąlygos slidinėti. Pradedant nuo galimybių tinkamai sportuoti, gauti inventorių, maitinimą, derinti mokslus su sportu. Tai Lietuvoje šlubuoja. Pinigų trūksta visiems, bet kaip verslo atstovas matau, kad lėšų yra daugiau, nei reikia, tačiau jos dažnai panaudojamos neefektyviai ir ne ten, kur reikia. Tai optimizavus Lietuvos sportas gali pasiekti daug didesnių rezultatų.
Neturime sportininkų, kurie aktyviai sportuotų 14–16 metų, bet 6–11 metų vaikus turime – tai nauja karta, ir jų daugėja. Turime Roką Zavecką, Ievą Januškevičiūtę. Italijoje studijuoja Andrejus Drukarovas – labai perspektyvus vaikinas, galintis įsiveržti į elitą.
Turi būti sutvarkyta efektyvaus paskirstymo sistema. Praeina olimpiada, ketveri metai pasirengti kitai, trejus metus „stumdoma“, o likus metams duodama šiek tiek kapeikų ir reikalaujama rezultatų. Taip nebūna. Turi ruoštis kryptingai. Sąlygos turi būti minimalios, bet pastovios. Kitu atveju neišgelbės nei milijonas.
– Laukiate savo Rūtos Meilutytės?
– Žiūrime į latvių pavyzdį. Jų kalnų slidininkas Kristapas Zvejniekas dar po kokių dvejų metų dalyvaus pasaulio taurėje. Tai panašiai, kaip lenktynininkui važiuoti „Formulės-1“ varžybose. Tai nulemia, kodėl taip sunku patekti į tą trisdešimtuką kalnų slidinėjime, – vien FIS reitingo varžybose kiekvienais metais dalyvauja per 10 tūkst. sportininkų. Tokia ta piramidė, kuria reikia užkopti.
Atsirado galimybė profesionaliai sportuoti Lietuvoje, o tai sumažina parengimo kaštus. Tačiau nereikia savęs apgaudinėti ir sakyti, kad ant Liepkalnio ar Druskininkuose galime išauginti pasaulinio lygio sportininką. Tai lygiai tas pats, kas R. Meilutytei mokytis plaukti vonioje.
Pradėjome daug dirbti su italais. Italijoje rengiame ir Lietuvos čempionatus. Italai sakė, kad tarpsezoniu vasarą geriau dirbti uždarose arenose nei ant ledynų ar vykti į Pietų pusrutulį – Čilę, Argentiną arba Naująją Zelandiją. Tai sau leisti gali vienetai. Arenos pranašumas – nepriklausai nuo oro, sniego.
– Ar susidomėjimas slidinėjimu auga?
– Didėja su kiekvienais metais. Tai matome pagal ateinančių vaikų skaičių. Didelės įtakos turėjo uždaros arenos „Snow“ Druskininkuose atsiradimas. Mes galime tai daryti ištisus metus, to mums pavydi net kitos tarptautinės federacijos. Druskininkai atsiranda pasaulio slidinėjimo kalendoriuje. Visi žino, kad ten vyksta varžybos, kuriose sportininkai gauna reitinginius taškus. Jie čia atvažiuoja ir treniruotis. O slidinėti užsienyje lietuviai renkasi pagal savo pinigines galimybes, draugų įtaką ir kryptį. Pastebiu, kad slidinėjimo trasose lietuvių daugėja. Pabando jie visur, vienos konkrečios vietos neturi.
– Ar brangus slidinėjimo sportas?
– Tai sąlyginis dydis. Visiems, kurie nors kartą per metus išvyksta slidinėti, – rekomenduoju turėti savo batus. Dėl higienos, dėl kojos prisitaikymo. Batai gali tarnauti ketverius ir daugiau metų. Slidžių modeliai keičiasi vos ne kas sezoną. Žodžiu, jei dukart per metus išvažiuojate slidinėti ir slidinėjate Lietuvoje – apsimoka turėti savo batus ir slides. Jei mažiau – turėti bent savo batus ir nuomoti slides.
Austrijoje, Italijoje nuomos punktuose gausite naujausius slidžių modelius išbandyti. Lietuvoje – Liepkalnis turi neblogą bazę. Kiti slidinėjimo centrai – kaip čia pasakius. Nelabai atitinka pažengusio slidininko poreikių ir noro toliau tobulėti. Inventorius turi būti ruošiamas po kiekvieno slidinėjimo. Būtina galąsti briaunas, jas vaškuoti. Ne paslaptis – nuomos punktuose jas paruošia sezono pradžioje ir viskas. Turint savo inventorių – būtina jį prižiūrėti.
– Kalbėjote apie slidinėjimo pranašumus – grynas oras, aktyvus laisvalaikio leidimo būdas, „išsivaliusi“ galva. Yra ir juodoji pusė – kokie pavojai?
– Esminis dalykas – didesnės rizikos užsiėmimas. Greitis turi būti kontroliuojamas. Visuomet kyla klausimas, ypač pradedantiesiems, – ar žmogus valdo slides, ar slidės jį. Lietuviai dažnai per daug gerai galvoja apie savo gebėjimus. To rezultatas – traumos. Jei sugebi viską įvertinti ir laikaisi elementarių elgesio taisyklių – viskas gerai.
– Ko dar trūksta lietuviams, vykstantiems slidinėti į užsienį? Pastebite kokių nors dėsningumų?
– Džiugu, kad atsiranda aukštesnis kultūros lygis. Žmogus, kai jam kas nors paaiškinama, jau bando įsiklausyti, o juk prieš kelerius metus atsakymas būdavo labai paprastas: „Sumokėjau pinigus, ką tu čia man aiškini.“ Per žiniasklaidą žmonės daug sužinojo apie tai, kaip elgtis kalnuose, ir per skaudų Michaelio Schumacherio atsitikimą, kuris suvaidino teigiamą vaidmenį visame pasaulyje saugumo požiūriu. Toks žymus žmogus gavo tokią sudėtingą traumą. Tai leidžia suvokti, kad nesame apsaugoti, jei patys nesisaugosime. Reikia naudoti šalmus, pirštines, apsaugas ir taip toliau.
Vis dar išlieka atvejų, kai žmogus atsistoja ir, sušukęs „banzai“, lekia tiesiai. Jį sustabdys tik siena ar kitas žmogus, į kurį jis atsitrenks. Tai daroma dažniausiai nesuvokiant pavojaus, apsvaigus nuo alkoholio ir kitų medžiagų. Noriu atkreipti dėmesį, kad atsitikus tokiam dalykui kalnuose užsienyje – kai vyksta skausmingas susidūrimas ir kaltininkas neblaivus – tai yra sunkinanti aplinkybė, Italijoje iš karto uždaro į kalėjimą.
Jei viską darysite protingai, su galva, tokie dalykai negadins atostogų, suteiks daug džiaugsmo ir sveikatos. Grįžus į kasdienę rutiną su „pravalyta“ galva geriau sekasi gyvenimas, geresnė nuotaika, daugiau pozityvios energijos. Tai paaiškina, kodėl tiek daug žmonių renkasi tokį laisvalaikio leidimo būdą.
– Kokia tendencija pasaulyje – daugiau yra slidininkų ar snieglentininkų?
– Tai ne mano išvados. Analizuojama marketingo, reklamos pjūviais, žiūrima, kokią auditoriją užima. Slidės smarkiai lenkia „lentas“. Pagal bendrą tendenciją pasauliniu mastu Lietuvoje 2–3 metais atsiliekame, pagal gamintojus – „lentų“ gamyba mažėja. Tas pačias figūras galima daryti ir su slidėmis. Visi turi vietos po saule ir gali vystytis. Olimpiadoje įvedama naujų rungčių, tokių kaip slidžių krosas. Tai vizualiai lengva stebėti kompaktiškoje aplinkoje.
– Slidininkai vis keiksnoja snieglentininkus. Ar turi jie pagrindo?
– Tikrai ne dėl suneštų sniego gūbrių. Vienoje pozicijoje snieglentininkai darydami posūkį nemato, kas už nugaros. Susiaurėja regėjimo laukas, atsiranda susidūrimo pavojus. Reikia tai įvertinti. Kitas dalykas – snieglentininkai dėl taisyklių nežinojimo susėda dažnai už kokio kauburio ir slidininkai dideliu greičiu čiuoždami taip pat patenka į pavojingą situaciją.
